Šeimos grūdinamos krepšinio aikštelėse

K.Budrio vardas jau seniai yra tapęs jo paties sumanyto ir iki šiol organizuojamo garsiojo šeimų krepšinio turnyro sinonimu. Visame pasaulyje analogų neturinčias varžybas klaipėdietis pradėjo rengti dar 1977 metais. Po pirmųjų rungtynių uostamiestyje turnyras greitai tapo respublikinis, vėliau Pabaltijo ir buvusios Sovietų Sąjungos. Šeimų dvikovos taip išpopuliarėjo, kad išplaukė ir į tarptautinius vandenis.

Nors šiais metais K.Budrys atšventė garbingą 82-ąjį gimtadienį, energijos jam galima tik pavydėti. Jis kiekvienais metais dalyvauja „Gintarinės jūrmylės“, „Vilties“ bėgimuose, nuolat žaidžia krepšinį, plaukioja baseine. 2012 metais įveikė didžiulį būrį pretendentų ir nešė Olimpinių žaidynių ugnį Anglijoje. Jo nuopelnus įvertino ir gimtasis miestas, suteikęs Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą. Neliko nuošalyje ir valstybė, apdovanojusi už nuopelnus sportui ir Lietuvai.

Tačiau ne pagyros ir ordinai yra pagrindinis stimulas, verčiantis tiek jau nuveikusį K.Budrį nesustoti ir toliau judėti į priekį.

„Mano tikslas yra labai aiškus ir konkretus - visiems ne tik priminti, bet ir akivaizdžiai parodyti, kad vertingiausia, ką mes visi turime, yra visai šalia mūsų ir net mumyse. Gal todėl mes dažnai to nepastebime, o jei ir pastebime, tinkamai neįvertiname. Tai šeima“, - tik pradėjęs pokalbį su „Respublika“ iš karto patikino K.Budrys.

- O kas jums yra šeima?

- Man šeima yra pats brangiausias turtas ir didžiausia vertybė. Ir ją privalo puoselėti kiekvienas. Juk šeima, tai mes. Šeima yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas. Neliks šeimos, neliks ir jų. Juk kuo daugiau darnių ir sveikų šeimų gyvens valstybėje, tuo ji bus stipresnė.

- Net neabejoju, kad ne tik dabartinė, bet ir visos iki tol buvusios šalies valdžios jums tikrai pritars.

- Be jokios abejonės, pritars. Tačiau apie tai tik šnekės ir nieko nedarys. Koks yra tikrasis mūsų valdžios ir dalies visuomenės požiūris į šeimas, puikiausiai iliustruoja tai, apie kokias šeimas mes dažniausiai kalbame, rašome ir kokias viešai rodome. Tikrai šio vardo vertos šeimos prisimenamos tik švenčių proga. Ir tai, labai trumpam. O kasdien girdime ir matome tik tas šeimas, kuriose geriama, mušamasi, smurtaujama vienas prieš kitą, daromos visokios blogybės ir bjaurybės.

- Jūs jau daugybę metų darbais įrodinėjate, kad šeimos vertybes galima ugdyti sportuojant, konkrečiai, žaidžiant krepšinį.

- Viso to tikrai galima pasiekti per krepšinį, kuris Lietuvoje taip pat yra vertybė. Jį žaisdamos šeimos tvirtėja, auga jų kolektyviškumas. Smagu žiūrėti, kaip mažiausi vaikai krepšinio aikštelėje laksto kartu su vyresniais broliais, seserimis, tėvais, dėdėmis ir net seneliais. Krepšinis suvienija ne tik šeimas, bet ir gimines. O dabar mūsų šeimos dažniausiai susiburia tik per laidotuves.

Mes stebimės, kad tėvai savo vaikams per parą skiria tik 7 minutes. Palyginkite tas kelias minutes su šeimos krepšinio aikštelėje ar kartu sportuojant praleidžiamu laiku. O juk tai ne tik bendravimas. Turnyro dalyviai man dėkoja ne tik už galimybę pabūti kartu. Sako, mūsų šeimoje nėra nė vieno rūkančio, piktnaudžiaujančio alkoholiu. Apie narkotikų vartojimą aš jau net nekalbu.

Mes ne tik sportuojame, bet ir bendraujame. Vyksta vakaronės, kuriose kiekviena šeima - vaikai, mamos ir tėčiai - pristato visiems turnyro dalyviams savo komandą. Kas eilėraštį pasako, kas padainuoja, net parodijas išvystame.

Į pastarąjį turnyrą atvyko ukrainiečių šeima. Viską pamatę net už galvos susiėmė. Priėjo prie manęs ir sako, Kazimierai, ar jūs suprantate, kokį darbą darote. Jūs patys net nežinote. Sako, mes žiūrėjome ir negalėjome patikėti. Juk tai ir yra tikrasis siekimas išsaugoti didžiausią vertybę. Ne vienas dar būdamas vaikas pas mus žaisti pradėjęs, o šiandien jau suaugęs vyras, pripažino, jog šeimos krepšinis davė jam gyvenimo pagrindą.

Taip pat nereikia pamiršti, kad sportas yra ir sveikatos šaltinis. Juk kiek dabar daug kalbama apie prastą vaikų sveikatą. Kuo dažniau vaikai sportuos, vieni ar su tėvais, tuo mažiau leis laiką prie kompiuterių ir televizorių. Jau nekalbant apie buvimą su šeima naudą. Mane stebina į mobiliuosius telefonus tiesiog „įlindęs“ jaunimas. Eina šaligatviu ir nieko aplinkui nemato, nei žmonių, nei stulpo, į kurį kartais atsitrenkia.

- Ar esate paskaičiavęs, kiek per turnyro gyvavimo istoriją į krepšinio aikštelę išbėgo šeimų?

- Kažkada „primečiau“. Suskaičiavau, kad maždaug tūkstantis šeimų. Ir nesu girdėjęs, jog kuri nors iš jų būtų iširusi. Neslėpsiu, per tiek metų mane kartais apimdavo nusivylimas, gal ir nuovargis. Juk jau surengti net 42 turnyrai. Tačiau užtenka pasižiūrėti į turnyruose dalyvaujančias šeimas ir viską kaip ranka nuima. Dabar turiu labai aiškų tikslą - surengti 50-ąjį turnyrą. Tik, duok Dieve, sveikatos. Po to jau būsiu ramus galėdamas po savęs palikti tokį palikimą.

- Jums pavyko į turnyrą prisivilioti ir paties Arvydo Sabonio šeimą.

- Saboniai prieš septynerius metus dalyvavo jubiliejiniame 35-ajame turnyre. Įsivaizduokite, ką krepšinį mėgstančiam paprastam žmogui, ir ypač vaikui, reiškia galimybė aikštelėje žaisti prieš patį Arvydą Sabonį. O jo šeimos garbę dar gynė būsimas NBA žaidėjas Domantas ir tuometinis Europos ir pasaulio jaunių čempionas Tautvydas. Ir debiutas Saboniams apkarto. Jie pralaimėjo Kasparavičių šeimai iš Platelių ir turėjo tenkintis tik trečiąja vieta.

- Esate minėjęs, kad turnyro dėka šeimose didėja gimstamumas. Nejuokavote?

- Tikrai ne. Turiu labai konkretų pavyzdį. Yra buvę, kai kokioje nors komandoje pritrūksta žaidėjų ar koks nelaimingas atsitikimas, neduok Dieve, gyvybės pareikalauja. Tada tėtis ir sako mamai - tu privalai šeimai dar vieną vaiką padovanoti. Po metų mama pagimdo, prabėga dar keleri metai ir jauniausias šeimos narys jau išbėga į krepšinio aikštelę.

Galiu pasigirti, kad net ir prie emigracijos mažinimo prisidedame. Yra buvę, jog po mokyklos baigimo apie studijas užsienyje galvoję vaikai specialiai pasirinko mokslus Lietuvoje, kad neiširtų šeimos komanda. O kiek užsienyje dirbančių mūsų turnyro dalyvių viską meta ir atvyksta ginti šeimos garbės krepšinio aikštelėje.

- Jūs taip gražiai ir optimistiškai kalbate, kad atrodo, jog didžiausia Lietuvos bėda - masinė emigracija - ne tokia ir baisi.

- Išvažiuoja mūsų žmonės, išvažiuoja. Tačiau nieko čia nepadarysi, toks jau gyvenimas. Žmonės ieško kur geriau. Tiek jiems, tiek jų šeimoms. Juk taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Priimdami tokį sunkų sprendimą, jie taip pat vadovaujasi noru pasirūpinti savo šeima. O ką daryti, jei Tėvynėje padoraus ir oraus gyvenimo užtikrinti nepavyksta.

Lietuviai iš gimtinės išvažiuoja ne tik dėl pinigų, bet ir valstybės požiūrio į juos. Mažam žmogeliui dėmesys tik deklaruojamas, o iš tiesų mažai kam jis ir rūpi. Štai čia labai aiškiai ir pasimato tikrasis mūsų valdžios veidas. Jiems tai visiškai nesvarbu. Na, gal šiek tiek. Bet kuriuo atveju, daug mažiau nei tarpusavio rietenos Seime, ginant savus ir saviškių interesus. Pas mus viskas daroma tik žodžiais.

Apie kitus nekalbėsiu, pasiremsiu tik savo pavyzdžiais. Rengiame šeimų krepšinio turnyrą ir kiek kartų kviečiau pas mus atvykti aukščiausius šalies sporto vadovus. Vienas sako, kad jam per toli iš Vilniaus važiuoti, kitas neturi laiko. Tai viską ir parodo. Aišku, labai ačiū už Lietuvos krepšinio federacijos skiriamus pinigėlius. Bet aš dėkingiausias esu savo rėmėjams. Lenkiu prieš juos galvą. O juk daug pinigų net nereikia. Kiekvienas duoda po truputį ir užtenka. Aš pats surenku ir komandas atrankos turnyrams. Jei vietoje gyvena koks nors draugas, jis padeda surasti salę, teisėjus. Ir apdovanojimus nuvežu, ir pinigų ieškau. Man, kaip senam liūtui, iš pagarbos padeda. Einu ištiesęs ranką, šiek tiek ir susirenku.

- Ar ne skaudu, kad visos pastangos mažinti Lietuvoje skurdą kol kas naudos neduoda, o socialinė atskirtis, priešingai, vis didėja?

- Skaudu matyti, kiek pinigų yra skiriama benamiams ar dorai gyventi nenorintiems. Duokite daugiau lėšų normalioms šeimoms ar bandančioms savo jėgomis kabintis į gyvenimą. Juk ne visiems tai lengvai pavyksta. Kartais užtenka ir elementariausio dėmesio.

O juk kartais reikia tiek nedaug. Aš pats pasirūpinu, kad kelios finansiškai sunkiau gyvenančios šeimos galėtų atvykti ir sudalyvauti mūsų turnyre. Viską galima padaryti gerų žmonių dėka. Juk dažnai tokios šeimos neturtingos tik materialiai, bet ne dvasiškai. Reikia pamatyti, kad jų nariai vienas kitą myli ir vienas kitam padeda. Visus rūpesčius atperka prie jūros kelias dienas pagyvenusių ir delfinariume apsilankiusių vaikų nuoširdus dėkingumas. Tokios šeimos kapstosi ir tai joms reikia padėti. Jose vaikai gerumą mato nuo mažens ir jo nepamiršta užaugę.

Šiais metais mūsų draugas Vidas Mačiulis net filmą sukūrė apie krepšinį žaidžiančias šeimas - „Jūreivio keliai... krepšinio uoste“. Mes jį jau matėme. Galiu pasakyti, kad jis prilygsta apie Modestą Paulauską ir Arvydą Sabonį sukurtiems filmams, bet televizijoms jis neįdomus. Mat reikia mokėti pinigus už parodymą.

- Stebint, kas dabar vyksta šalyje, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vargu ar kas pasikeis.

- Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Lietuva ims keistis. Valstybė vieną dieną privalės atsigręžti į savo piliečius. Viską galima padaryti, tik reikia to norėti. Galiu drąsiai pasakyti, kad mes ir patys esame kalti, jog į valdžią ateina atsitiktiniai žmonės. Turėtume atidžiau pasižiūrėti, ką patys renkame.