Svajoja apie auklėtinio pasiekimus

„Iš tiesų gimimo dienos labai nesureikšminu. Ta diena praeina kaip ir visos kitos. Žinoma, ir anksčiau, ir dabar sulaukiu iš artimųjų, draugų, kolegų, auklėtinių sveikinimų, - šypsodamasis sakė R.Ubartas. - Kalbant apie dovanas, tai iš sesučių kitados esu gavęs vinjetę su šeimos nuotraukomis. Tai man brangiausia dovana. Šios sukakties proga ir sau, ir kitiems sportininkams bei treneriams norėčiau palinkėti svarbiausio dalyko šiame gyvenime - sveikatos.“

Padiktavo likimas

„Mano rimto sporto pradžia turbūt reikėtų laikyti 1975 m. Tad profesionaliai sportavau apie 27 metus. Tame ilgame kelyje buvo ir duobių, ir pakilimų. Jis nebuvo lygus ir gražus. Manau, visiems taip būna. Juk sportininko gyvenimas labai aktyvus ir intensyvus, o per tą intensyvumą pasitaiko ir klaidų. Tačiau galiausiai juk po kiekvieno nuosmukio ateina pakilimas“, - samprotavo R.Ubartas.

Olimpinis čempionas gimė Mikytuose (Šilutės r.). Disko metikas įsitikinęs, kad būtent lengvojoje atletikoje kultivuojamos rungtys yra artimiausios kaimo vaikui. Nors, žinoma, jiems nesvetimas ir krepšinis ar futbolas. Juk kaime vaikai patys pasidaro ir futbolo vartus, ir krepšinio lankus.

„Taigi turbūt ir man lengvoji atletika buvo artimiausia. Ši sporto šaka tiko ir pagal mano kūno sudėjimą, ir nervų sistemą. Pasirinkimą nulėmė ir tai, kad įstojau į Panevėžio sporto mokyklą. Ten dirbo mano pirmasis treneris Petras Dromantas. Kažkas iš viršaus tiesiog sakė, kad reikia eiti šiuo, o ne kitu keliu. Nors iš tiesų patiko dar daug sporto šakų“, - atviravo R.Ubartas.

Pasak disko metiko, kaip ir kiekvienam lietuviui jam labai patiko ir patinka krepšinis. Žaidė jį ir mokykloje, ir dabar veteranų komandoje „Salelita“.

„Taip pat mėgstu žaisti šachmatais, stalo tenisą. Kartais dar ir štangą pakiloju. Juk kuo įvairiau, tuo įdomiau gyventi“, - teigė R.Ubartas.

Lengvaatletis prisipažino, kad sportinės karjeros pradžioje diskas krisdavo kažkur prie kojų, visai arti. Tik vėliau jis ėmė lėkti vis toliau.

„Panevėžyje buvo toks stambus vyriokas, kuris diską mesdavo toliau nei aš. Turbūt dėl vaikiškos savimeilės ir kilo noras jį įveikti. Kaip vėliau jau trečiasis mano treneris Vytautas Jaras sakydavo: „Vieną metimą per varžybas Romas sugeba atlikti.“ Tai reiškia, kad galėjau penkis numesti pro šalį, bet vienas vis tiek nulėkdavo toli. Tiesa, daug davė ir antrasis treneris Jonas Barauskas, ypač tobulinant disko metimo techniką. Taigi visi treneriai paliko savo pėdsaką mano karjeroje“, - sakė R.Ubartas.

Pasikeitė laikai

R.Ubarto sąskaitoje ne vienas svarbus laimėjimas. 1982 m. jis tapo SSRS jaunimo žaidynių disko metimo rungties nugalėtoju, 1984 m. - SSRS vicečempionu, 1986 m. - SSRS čempionu, Europos čempionu, 1989 m. Europos taurės finalo varžybose užėmė antrąją vietą. Disko metikas dukart (1987, 1989 m.) laimėjo Didžiojo prizo disko metimo varžybas, dukart nugalėjo Geros valios žaidynėse (1986, 1990 m.). 1988 m. tapo olimpiniu vicečempionu, o jau 1992 m. pasipuošė olimpiniu aukso medaliu. Labiausiai jam į atmintį įsirėžė būtent pastarasis auksas bei Senojo žemyno čempiono titulas.

„Europos čempionate Vokietijoje buvo labai sudėtinga atranka. Buvo trys metimų bandymai ir tik paskutiniuoju pavyko įveikti atranką. Taigi tas titulas labai brangus. O ką reiškia būti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu? Daug ką. Tuo metu tai atrodė kažkas tokio nebūto, ypatingo. Net suvokti iš pradžių tai buvo sunku. Olimpiadoje jaučiau didžiulę atsakomybę - ir pats iš savęs daug tikėjausi, ir visi. Ačiū Dievui, pavyko laimėti. Nors varžovai tikrai buvo stiprūs, bet sėkmė man nusišypsojo. Ir viskas ten buvo padaryta dėl Lietuvos“, - atviravo R.Ubartas.

Dabar legendinis disko metikas pats daugeliui sportininkų yra idealas, tačiau anuomet, kai pats dar sportavo, ir jis turėjo atletų, kurių rezultatais žavėdavosi.

„Tuo metu žavėjausi amerikiečiu disko metiku Meku Vilkinsu (Mac Wilkins). Taip pat patiko rusas kūjo metikas Jurijus Sedychas. Mano treneris V.Jaras buvo ir sportininko, ir trenerio idealas. Taip pat ir mano mama man buvo idealas. Ji visada palaikydavo ir sakydavo, kad jeigu nesiseka, tai nereikia nusiminti, nes viskas bus gerai. Tai žmonės, kuriuos reikia prisiminti ir gerbti“, - sakė R.Ubartas.

Nors jau prabėgo ne vieni metai, kai R.Ubartas profesionaliai nebesportuoja ir dabar dirba treneriu, disko metimo technika, pasak jo, per tuos metus nelabai pasikeitė. Pasikeitė tik metodiniai dalykai, jie pasidarė kokybiškesni.

„Anksčiau metikai gal daugiau galvojo apie kiekybę, o dabar viskas pereina į kokybę. Viskas patobulėjo. Kiekvienas treneris savo metodikoje bando naudoti kažką naujo, kas padėtų kuo greičiau auklėtiniui perprasti šią sunkią techniką ir pasiekti aukštų rezultatų“, - pasakojo disko metikas.

Į klausimą, ar pasikeitė jaunimo požiūris į sportą, jų užsispyrimas, R.Ubartas atsakė, kad pasikeitė kažkas mūsų galvose.

„Mes buvome daugiau idėjiniai sportininkai. Juk lengvoji atletika nebuvo labai „piniginga“. Sportuodavome dėl idėjos. Žinoma, gaudavome talonus. O vėliau, kai jau atsirado rezultatai, ir piniginės stipendijos neblogos būdavo. Na, o dabar pasikeitė laikai, pasikeitė ir požiūris, - teigė R.Ubartas. - Jaunimas dabar anksčiau pradeda galvoti apie ateitį, ne tik apie sportą. Juk atsiranda ir šeimos, jas reikia aprūpinti. Taigi tas, kuris negali pasiekti aukštų rezultatų, kad jį kviestų į komercines varžybas, turbūt ir baigs lengvojoje atletikoje karjerą. O tas, kuris gali kažką pasiekti, stengiasi visur dalyvauti ir uždirbti pinigų. Lengvoji atletika pasidarė daugiau komercinė. Tačiau tai normalu šiais laikais“, - sakė R.Ubartas.

Olimpinis čempionas prisipažino, kad didžiausia jo svajonė dabar - aukšti auklėtinio Domanto Poškos rezultatai.

„Jis labai perspektyvus vaikinas, norėčiau, kad pagerintų mano rezultatus, iškovotų tokias aukštas vietas kaip aš, Virgilijus Alekna, Vaclovas Kidykas. Kad garsintų Lietuvos vardą, kaip mes tai darėme. Lengvoji atletika - tokia sporto šaka, kurioje reikia kantrybės ir didelio darbo. Tikiuosi, to jam nepritrūks. Tokios didžiausios mano svajonės. O kiti norai labai gyvenimiški - turėti sveikatos ir kažkokį materialinį pagrindą. Ko daugiau žmogui reikia“, - pridūrė daugkartinis Lietuvos čempionas R.Ubartas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“