Treniruotes nutraukdavo žaidėjų malda

Treneriui Pauliui Juodžiui yra tekę padirbėti užsienyje - Ukrainoje ir Estijoje, bet praėjusį sezoną likimas jį nusviedė į daug tolimesnę ir egzotiškesnę šalį. 36 metų krepšinio specialistas atsidūrė Saudo Arabijoje, musulmonams šventame Medinos mieste, kur treniravo „Uhud“ ekipą. Kaip tvirtino P.Juodis, iš pradžių jis patyrė kultūrinį šoką, bet per porą mėnesių pavyko prisitaikyti. Darbą Saudo Arabijoje treneris vadina labai įdomia patirtimi, tačiau vieno sezono užteko. Paragavęs egzotikos, P.Juodis grįžo į tėvynę ir dabar Lietuvos krepšinio lygos kovoms rengia Kėdainių „Nevėžį“.

Nepaisant jauno amžiaus, P.Juodis gali pasigirti nemaža trenerio darbo patirtimi. Utenoje užaugęs krepšinio specialistas 2005-2007 m. „Panevėžio“ klube pabuvo ir asistentu, ir vyriausiuoju treneriu. Vėliau jis keturis sezonus padėjo siekti pergalių Klaipėdos „Neptūnui“. Uostamiestyje pareigos taip pat buvo skirtingos - tiek asistento, tiek vyriausiojo trenerio. 2011 m. P.Juodis prisijungė prie Kijevo „Budivelnik“ (Ukraina) trenerių štabo, o užpernai išvyko į Estiją - dirbti „Rapla“ klubo sporto direktoriumi.

Pernai P.Juodis įžengė ten, kur mūsų šalies krepšinio specialistai dar nebuvo dirbę. Saudo Arabija giliomis krepšinio tradicijomis tikrai negarsėja, net ir vertinant regiono masteliu. Ir egzotikos ar nuotykių P.Juodis neieškojo. Tiesiog trenerio darbo specifika tokia, kad niekada nežinai, kur atsidursi. „Laukiau pasiūlymų iš Lietuvos ir aplinkinių valstybių, bet nieko rimto nesulaukiau ir tada gavau pasiūlymą iš tokios egzotiškos šalies. Teko išvažiuoti. Galėjau laukti vadinamosios antrosios bangos, kai trenerių kaita vyksta po Naujųjų, tačiau laukti nenorėjau. Norėjau dirbti, ir tai nulėmė mano apsisprendimą“, - sakė P.Juodis. Saudo Arabijos čempionato reguliariajame sezone jo auklėtiniai užėmė trečiąją vietą. Sezonas baigėsi pusfinalio etapu, kuriame „Uhud“ 1-3 nusileido „Al Ittihad“ ekipai.

- Kokį krepšinio lygį radote Medinoje ir apskritai Saudo Arabijoje?

- Daugiau mažiau žinojau, koks bus tas lygis. Čempionatas yra gana aukšto lygio. Pas juos komandoje gali žaisti du legionieriai, jie būna stiprūs, tempia komandą, jiems mokami nemaži pinigai. Dažniausiai tai būna amerikiečiai, nes Saudo Arabijoje, kaip ir kitur, reikia ir šou elementų. O vietiniai žaidėjai yra pusiau profesionalūs. Jie turi pagrindinius darbus ir šalia to atvažiuoja pasportuoti.

- Jūsų komandoje legionieriai taip pat buvo amerikiečiai?

- Taip. Jie buvo pakankamai stiprūs žaidėjai, rungtyniavę NBA plėtojimosi lygoje. Beje, pagal nuostatus galima pakeisti penkis legionierius per sezoną. Keisčiausia, kad komandos komplektacija vyksta be trenerio žinios. Yra vietiniai šeichai, kurie nusprendžia, ar jiems patinka krepšininkų žaidimo stilius. Galima sakyti, teko vadovautis taisykle, kad kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Dirbau su komanda, kuri man buvo paduota, o ne su tuo, ko pats norėjau.

- Kurioje Lietuvos lygoje galėtų žaisti Medinos komanda?

- Nacionalinėje krepšinio lygoje ji tikrai nebūtų tarp autsaiderių. Galbūt ji būtų NKL penketuke.

- Saudo Arabijos žaidėjų į „Nevėžį“ turbūt nekviestumėte?

- Kaip čia pasakius. Aš turėjau tris žaidėjus iš Saudo Arabijos nacionalinės rinktinės. Tačiau pats žaidėjų požiūris į krepšinį yra visiškai kitoks. Mes, lietuviai treneriai, esame reiklūs, visada reikalaujame maksimumo. O jie neturi tokio supratimo, kad visų pirma reikia atiduoti 100 proc. jėgų per treniruotes, ir tik po to per varžybas. Per varžybas jie dirba, stengiasi, bet treniruotis nenori. Turi juos versti. Toks yra esminis skirtumas.

- Ar Medinoje į rungtynes susirinkdavo daug žiūrovų?

- Prasidėjus atkrintamosioms varžyboms, žiūrovų susirinkdavo nemažai, būdavo ir 1,5 tūkst. Palaikymas būdavo neblogas. O vykstant reguliariajam sezonui salė būdavo apytuštė.

- Turtingų žmonių Medinoje tikriausiai netrūksta. Ar vietos grietinėlei krepšinis yra įdomus?

- Mūsų savininkui priklauso futbolo ir krepšinio komandos. Jei kažkoks žaidėjas nepatinka, jis gali jį atleisti, priimti kitą. Kaip minėjau, sprendimuose iš esmės nedalyvavau. Oficialiai jie manęs paklausdavo, ar tinka vienas ar kitas žaidėjas, bet jei šeichui nepatinka, jei, sakykime, yra per mažai dėjimų, jis gali krepšininką paleisti ir kitą dieną salėje jau matai kitą žaidėją.

- Ar vežėtės į Saudo Arabiją savo šeimą?

- Gyvenau be šeimos, nes šalis visgi yra uždara. Iš tiesų turėjau galimybę, man buvo leista atsivežti šeimą. Tačiau nedrįsau to daryti, buvau nusiteikęs, kad tą sezoną išbūsiu vienas. Tai buvo įdomi patirtis ir kaip treneriui, ir kaip žmogui.

- Turbūt nemažas skirtumas, ar gyventi Europos šalyje, ar musulmoniškoje, ir dar tokioje, kurioje galioja šariato teisė?

- Iš pradžių tikrai buvo kultūrinis šokas, bet paskui apsipratau. Vis tiek daugiau koncentruojiesi į krepšinį, darbą ir mažiau dėmesio kreipi į kultūrinius dalykus. Aišku, įpročius teko šiek tiek pakeisti. Jei per treniruotę ateina maldos metas, turi nutraukti treniruotę. Tačiau po kokio mėnesio ar dviejų įpranti ir nekreipi dėmesio. Prieš pradėdamas treniruotę tiesiog žinai, kad viduryje turėsi 10 min. pertraukėlę. Stengiesi tą laiką išnaudoti kažkaip kitaip.

- Ko labiausiai trūko iš to, ką turėjote Lietuvoje, Ukrainoje, Estijoje?

- Turbūt bendravimo. Vis tiek yra kultūrų skirtumai, nors komandos vadovybė stengėsi daug kur mane nuvesti, kažką parodyti, kvietė vakarieniauti. Visgi norisi bendraminčių rato. Kaip sakiau, buvau tam nusiteikęs, turėjau informacijos iš trenerių, kurie yra dirbę Bahreine ar Kuveite. Arabų šalyse yra dirbę Darius Dikčius, Mindaugas Lukošius. Jie mane informavo, žinojau, kur važiuoju.

- Ar vietos žmonės į jus žiūrėjo geranoriškai, nebandė sekti, ar nepažeidžiate taisyklių, papročių?

- Ne, bent jau aš to nepastebėjau. Visi buvo labai draugiški, geranoriški.

- Dirbote viename svarbiausių ir švenčiausių musulmonų miestų. Spėjote jį pažinti?

- Miestas tikrai įdomus. Yra netgi zonos, į kurias negali įeiti ne musulmonai. Tačiau su vadybininku aš viską aplankiau ir apžiūrėjau. O štai Mekos apžiūrėti negalėjau. Ten teko būti tik žaidžiant rungtynes su vietos komanda. Medinoje mačiau visas svarbiausias vietas, taip pat ir kalną, kuriame, kaip sakoma, palaidotas Mahometas. Visai kitas pasaulis. Darbas kitos kultūros šalyje yra tikrai įdomi patirtis.

- Socialiniame tinkle skelbėte nuotrauką iš žvejybos Raudonojoje jūroje. Tikriausiai teko kažkiek pakeisti ir laisvalaikio įpročius?

- Pažvejoti iš tiesų teko. Tą išvyką suorganizavo komanda. Jie tikrai stengėsi sudaryti sąlygas nesėdėti vienam. Juo labiau kad ten labai karšta, 40 laipsnių. Ir patys arabai stengiasi kuo mažiau būti mieste, jiems taip pat karšta. Jei jau būna mieste, tai daugiau automobilyje ar pastate, kur yra kondicionierius. Klubas stengėsi, kad neliūdėčiau, priėmė labai geranoriškai ir tuo aš labai patenkintas.

- O ar klubo vadovai po sezono buvo patenkinti tuo, ką pasiekėte?

- Iš tiesų gal nelabai. Padėtis tokia, kad tas klubas laikomas vienu iš stipresnių. Jie norėjo bent jau žaisti finale, bet iš tikrųjų buvome šešti pagal finansines galimybes. Legionieriai lemia labai daug, o kitose komandose mačiau legionierius, kurie kažkada buvo ties NBA slenksčiu. Žinau, kokie pinigai jiems buvo skirti. Mes, deja, negalėjome įsigyti tokio lygio legionierių. Buvome dviem pakopomis aukščiau, nei turėjome būti pagal finansines galimybes, bet lūkesčiai buvo dar didesni.

- Klubo savininkai nesiūlė pratęsti bendradarbiavimo ar jūs pats to nenorėjote?

- Aš ir pats nenorėjau. Viskas gerai, egzotika, pažiūrėjau, pamačiau, bet likti ilgesniam laikui nesinorėjo.

- Tačiau „Nevėžis“ turbūt negali mokėti tokio atlyginimo kaip arabai?

- Atvirai pasakius, ten ir nebuvo kažkokių milžiniškų pinigų. Gal Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas ar Kuveitas moka didesnius pinigus, o ten jie nebuvo tokie dideli, kaip gal kas įsivaizduoja, kad gavau milijonus. Antra vertus, pinigai buvo didesni nei Lietuvoje.

- „Nevėžis“ pastaraisiais metais turėjo nemažai problemų. Tai atlyginimai vėluoja, tai lažybų skandalas kyla. Ar prieš pasirašant sutartį nekėlė nerimo tas neigiamos informacijos šleifas?

- Po to, kai išėjau iš „Neptūno“, keturis sezonus buvau ne Lietuvoje. Du sezonus teko praleisti Ukrainoje, aukšto lygio komandoje. Ji žaidė Eurolygoje. Po to teko pabūti Estijoje, Saudo Arabijoje ir aš pats jau norėjau dirbti Lietuvoje. Intensyviai ieškojau komandos čia. Suprantu, kad Kėdainiams dabar sunku atsikratyti to šleifo, tačiau po susitikimo su klubo vadovybe abejonės išsisklaidė. Jie sakė, kad ir patys nori atsikratyti skolininkų šleifo. Tai byloja ir trejų metų sutartis su savivaldybe, kuri garantuoja finansavimą.

- Komplektuojant komandą, „Nevėžis“ pirmiausia pasirašė sutartis su legionieriais. Tai buvo jūsų ar klubo vadovų sprendimas?

- Finansai mums neleidžia įsigyti pajėgių lietuvių. Labai dėl to apgailestauju, nes esu už lietuvišką komandą. Deja, realybė yra visai kitokia. Šiuo metu labai sunku prisikalbinti aukštesnio lygio lietuvius. Tenka rinktis variantą B - kviestis legionierius.

- Turbūt galima teigti, kad per tuos ketverius metus, kai nedirbote Lietuvoje, LKL lygis ir konkurencingumas gerokai išaugo?

- Be abejo. Matau, kaip komplektuojamos kitos komandos. Lygis tikrai aukštas. Septynios LKL komandos rengiasi žaisti Europos turnyruose, tai yra rekordinis skaičius. Kaip trenerį mane tai džiugina, tačiau kartu ir rodo, kad laukia labai sunkus sezonas.

- Ką šį sezoną gali pasiekti „Nevėžis“, koks yra jūsų tikslas?

- Sunku pasakyti. Žvelgiant į kitų komandų komplektaciją, reikia būti realistu. Klubo iškeltas tikslas yra patekti į atkrintamąsias varžybas. Galima įvardinti būtent tokį tikslą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Sporto gyvenimas"