Valdas Trakys atsisveikinimo rungtynių neplanuoja

V.Trakys prieš 34 metus gimė netoli uostamiesčio esančioje Kretingoje, kurioje ir pradėjo pirmuosius žingsnius beveik 20 metų trukusioje futbolininko karjeroje. Per tuos metus puolėjo pozicijoje žaidęs kretingiškis matė viską - tiek šilto, tiek šalto. Nors pats V.Trakys savo karjerą kukliai įvardija kaip eilinę, nedaug iš Lietuvos kilusių futbolininkų gali pasigirti tokiais laimėjimais.

Kretingiškis gynė Lietuvos nacionalinės rinktinės garbę, 2009 metais pripažintas geriausiu mūsų šalyje žaidžiančiu futbolininku. Be to, V.Trakys legionieriaus duoną krimto Rusijoje, Islandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Graikijoje ir Škotijoje.

Praėjusiais metais grįžęs iš užsienio, futbolininkas žaidė Pakruojo „Kruojos“ ekipoje, o šiemet su „Atlantu“, kuriame žaidė ir 2005 metais, tapo Lietuvos vicečempionu. Klaipėdos ekipoje V.Trakys liks ir kitame sezone. Tačiau jau ne kaip futbolininkas, o kaip komandos sporto direktorius.

„Dabar pokyčiams yra labai geras momentas. Todėl apsispręsti nebuvo sunku“, - patvirtino mintimis apie profesionalaus futbolininko karjerą ir atsisveikinimą su ja bei naujus iššūkius sporto pasaulyje su „Sporto gyvenimu“ pasidalijęs Valdas Trakys.

- Ar jau galime pasveikinti su naujomis pareigomis „Atlanto“ klube?

- Oficialiai sporto direktoriumi dar nesu paskirtas. Tačiau tai dienų klausimas, nes liko tik sutvarkyti dokumentus. Kaip „Atlanto“ žaidėjas aš dar turiu metus galiojantį kontraktą.

- Tačiau jau pradėjai realius darbus?

- Taip. Aišku, ne vienas, su žmonių pagalba, organizuojame stovyklas jaunimui. Pirmoji „Atlanto“ komanda jau susirinko į savaitę truksiančią įžanginę treniruotę. Tačiau tuo pačiu metu stebime ir perspektyvų jaunimą iš visos Žemaitijos. Yra vaikinų, kuriuos pas mus treneriai atsiuntė ir iš toliau.

Tariamės dėl pirmosios komandos draugiškų rungtynių. Štai ir rytoj (šiandien 14 val. Klaipėdos centrinio stadiono dirbtinės dangos aikštėje - aut. past.) „Atlantas“ namuose žais kontrolines rungtynes su Latvijos čempionate ketvirtą vietą užėmusia Rygos „Daugava“. Iš pradžių buvome sutarę išmėginti jėgas Latvijos sostinėje, tačiau dėl palankių orų Lietuvoje abipusiu sutarimu varžybos perkeltos į uostamiestį. Ruošiamės ir pirmajai stovyklai, kuri kitų metų sausio 4-13 dienomis vyks Marijampolėje. Žodžiu, darbų netrūksta.

- Kieno iniciatyva tapai „Atlanto“ sporto direktoriumi?

- Nors daugiau jos rodė vyriausiasis treneris Konstantinas Sarsanija, galiu pasakyti, kad tai bendras sprendimas. K.Sarsanija yra buvęs mano agentas ir aš jį pažįstu nuo 18 metų. Ilgai bendravome ir nusprendėme. Apie tai kalbėta jau seniai, tad viskas nevyko spontaniškai.

- Dažniausiai profesionalaus sportininko karjerą baigę futbolininkai renkasi trenerio darbą, o tu tapai direktoriumi.

- Komandos sporto direktoriaus pozicija yra gana glaudžiai susijusi su trenerio. Tuo labiau kad aš jau pradėjau lankyti kursus ir sieksiu gauti UEFA B trenerio licenciją. Gal klubas manyje įžvelgė savybes, tinkančias šiam darbui. Moku gana daug kalbų, turiu užmezgęs nemažai pačių įvairiausių pažinčių.

Yra daug pavyzdžių, kai treneriai dirbo sporto direktoriais ir paskui vėl grįžo treniruoti komandų. Mūsų vyriausiasis treneris K.Sarsanija, kaip Sankt Peterburgo „Zenito“ sporto direktorius, laimėjo UEFA taurę ir supertaurę, kai įveikė UEFA Čempionų lygos laimėtoją Mančesterio „United“. O kur dar pergalės Rusijos čempionate.

Galimybė būti šalia tokio žmogaus, dirbti kartu su juo ir iš jo mokytis gyvenime retai kam ir pasitaiko. Tai ir nulėmė mano apsisprendimą. Kitu atveju dar galėjau metus pažaisti Lietuvoje, nes apie užsienius tokiame amžiuje jau reikia pamiršti. Tad neabejoju, kad išėjo pats geriausias momentas užbaigti profesionalaus futbolininko karjerą ir pradėti integruotis į patį futbolą.

- Karjerą užbaigsi tyliai ar surengsi atsisveikinimo rungtynes?

- Jokių atsisveikinimo rungtynių tikrai neplanuoju. Lietuvoje tiek daug gerų ir garsių žaidėjų be jokių iškilmių atsisveikino su sportu. Tad be jų apsieisiu ir aš. Nebent tokias rungtynes kas nors kitas organizuos.

- Futbolui atidavei beveik dvidešimt metų. Kaip pats įvertintum savo karjerą?

- Eilinė karjera. Žmogus visada turi kelias galimybes. Jei sekasi žaisti Lietuvoje, gali tai sėkmingai daryti ir įmušti kelis šimtus įvarčių. O būdamas su komanda užsienyje, įmušti tokį įvartį, kad net pateksi į istoriją. Tačiau, kai aš buvau jaunas, futbolo padėtis Lietuvoje, švelniai tariant, buvo ne pačios geriausios būklės - silpni klubai ir pati struktūra. Todėl išvykau žaisti į užsienį. Tuo labiau kad niekam ne paslaptis, jog pastarajame sportininkams mokama daugiau. Per mėnesį gali uždirbti tiek, kiek savo šalyje neuždirbsi ir per trejus metus.

Aišku, kažkas man pavyko, tačiau kažkas ir nepavyko. Tai nulėmė daug veiksnių. Pati šalis, kurioje žaidžiau, komandos trenerio pasitikėjimas, atsiskyrimas nuo Lietuvos, šeimos, draugų. Padariau ir klaidų, kai per metus pakeičiau net kelias komandas. Tai tikrai neišėjo į gera. Kai esi jaunas, būni impulsyvus ir atrodo, kad bus geriau. Manau, kad man truputėlį pritrūko kantrybės. Kai kuriuose klubuose galėjau išlaukti palankesnio momento, sunkiau padirbti ir sukandęs dantis įrodyti savo vertę, o ne bėgioti iš vienos komandos į kitą.

- Tau teko žaisti įvairiose šalyse. Kurioje iš jų sekėsi geriausiai ir kokios rungtynės įsiminė labiausiai?

- Taip greitai sunku ir prisiminti. Tikriausiai Škotijos čempionatas, kai žaidžiau Edinburgo „Hibernian“. Tada mes išvykoje net 3:0 nugalėjome Glazgo „Rangers“. Šias rungtynes stebėjo 50 tūkstančių sirgalių. Tai buvo mano pirmosios rungtynės „Hibernian“ startinės sudėties komandoje ir pavyko gerai sužaisti su tokia tituluota UEFA Čempionų lygos komanda.

O šiaip teko žaisti su Rusijos čempionato grandais, stipriausiomis Vokietijos ekipomis - Miuncheno „Bayern“ ir Dortmundo „Borussia“. Kai viską prisimenu, tai tikrai esu dėkingas likimui už galimybę pamatyti rimtą futbolą.

- Tai nesigaili tapęs futbolininku?

- Tikrai nesigailiu. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad futbolas ir sportas mane suformavo kaip žmogų. Todėl manau, kad vaikai ir jaunimas turi sportuoti. Ir, aišku, mokytis. Tai visiems yra tik į naudą. Aš per sportą susiradau daugybę draugų įvairiose šalyse, daug ką pamačiau, įgijau gyvenimiškos patirties. Ir išmokau daug kalbų - anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų.

- Kokie bus keliami tikslai „Atlantui“ kitame sezone?

- Niekas niekada nekalba apie rezultatus, prastesnius už jau pasiektus. Tad aišku, kad norisi kilti dar aukščiau. Ir ne tik Lietuvos čempionate. Galvojome apie garbingą atstovavimą šaliai Europos taurėje. Svajonė - patekti į jos grupių etapą.

Prieš sezono pradžią „Atlantas“ dalyvaus Turkijoje vyksiančiame labai stipriame turnyre. Jame žais šio sezono UEFA čempionų lygos dalyviai, Rusijos čempionato lyderiai ir kitos panašaus pajėgumo ekipos.

Manau, kad jame įgausime patirties ir puikiai „apsišaudysime“. Pirmuosiuose taurės etapuose su tokiais grandais tikrai nesusitiksime. Ir tikimės gerų burtų, nes iš patirties žinau, kad tokiuose turnyruose jie lemia viską. Vilniaus „Žalgirio“ pavyzdys tai dar kartą įrodė. Austrijos Zalcburgo „Red Bull“ komanda buvo labai kietas riešutėlis.

- Kitame sezone išvysime tokį patį „Atlantą“ ar pasikeitusį?

- Prieš praėjusį sezoną komanda atrodė kaip po gaisro. Ji praktiškai buvo surinkta nauja, nes liko tik keli futbolininkai, kuriuos buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. O dabar turime komandą, kurios visi žaidėjai yra sveiki ir jau pradėjo treniruotis. Yra galimybė, kad keli žaidėjai paliks „Atlantą“, jei gaus tiek jiems, tiek klubui naudingus pasiūlymus.

Tačiau tokių daug tikrai nebus. O jei taip atsitiks, teks ieškoti, kas užims jų vietą. Natūralu, kad jei išeis, tai išeis lyderiai. O pamaina bus ieškoma verta to, ką prarasime.

- Ar pats dar paspardai kamuolį?

- Nelabai. Su vyrais dalyvavau tik keliose neoficialiose komandos treniruotėse. Dažniau su draugais pažaidžiame futbolą laisvalaikiu.