"Žemaitijos dragūnas" - supermiesto superkomanda

Šiame sezone Klaipėdos "Žemaitijos dragūno" vyrai ne tik apgynė iškovotus Lietuvos rankinio lygos (LRL) čempionų titulus, bet ir vėl į viršų kėlė Lietuvos vyrų rankinio Didžiąją taurę.

Du iš eilės puikūs sezonai, per kuriuos sirgaliams ir sporto laimėjimų nelepinamai Klaipėdai padovanota daugybė skambių pergalių. O kas toliau? To ir paklausėme vis dar sveikinimus priimančio uostamiesčio ekipos vyriausiojo trenerio Artūro JUŠKĖNO.

- Klaipėda tapo supermiestu, o "Žemaitijos dragūnas" - šalies čempionu. Ar jaučiatės superkomanda?

- Tikrai ne. Bet tikiuosi, kad mūsų pergalės paskatins supermiesto valdžią susimąstyti, kad ir sportas Klaipėdoje turi būti supersportas - tiek krepšinis, tiek futbolas, tiek rankinis.

- Vis dar gyvenate čempioniškomis nuotaikomis, tačiau gal jau pradėjote galvoti apie būsimą sezoną?

- Apie kokius nors pasikeitimus komandoje kalbėti anksti. Bet aš apie komandą galvoju visada. Noriu išsaugoti dabartinę čempionišką sudėtį ir ją dar labiau sustiprinti. O ar pavyks, bus matyti. Dabar pirmiausia reikia vyrams pažadėtas premijas išmokėti.

- Tai jau pajutote kitų komandų susidomėjimą savo žaidėjais?

- Pajutau. Nors ir šiaip visada jį jaučiame. Kol kas galiojančias sutartis turime tik su penkiais rankininkais iš šešiolikos. Su ekipoje žaidžiančiais studentais esame sutarę, kad jie tikrai liks, kol baigs mokslus.

Arūnu Šrederiu rimtai domisi Ispanijos aukščiausiojoje lygoje žaidžianti komanda, islandai. Jei jo neišlaikysime, toje pozicijoje liks tuščia vieta. O ar bus naujų žaidėjų, viskas priklausys nuo biudžeto. Mums reikia pajėgaus vartininko. Šiuo metu siūlosi legionieriai iš Brazilijos ir Argentinos ir per mėnesį nori gauti apie 1,5 tūkstančio eurų atlyginimą. Tačiau turėdami tokį biudžetą, koks buvo, tokios prabangos sau leisti negalime. O ar galėsime kitą sezoną, kol kas neaišku.

- Kiek reikia pinigų "Žemaitijos dragūnui"?

- Labai norėtųsi, kad kitų metų biudžetas siektų pusę milijono litų. Šiemet svajojome surinkti 300 tūkstančių, tačiau nepavyko surinkti net panašios sumos. Pavyzdžiui, Estijos komandos tokius pinigus turi jau kelerius metus ir dabar biudžetą siekia padidinti iki pusės milijono eurų.

Esant tokiam biudžetui žaidėjai jaustųsi normaliau, galėtume pagalvoti apie rimtesnį pasirengimą, padidinti žaidėjų stipendiją.

Galiausiai nebereikėtų treneriui ir kuriam nors rankininkui vairuoti mikroautobusą važiuojant į varžybas. Galėtume galvoti ir apie pergales Baltijos lygoje bei Europos rankinio federacijos (EHF) taurės varžybose. Nuo Europos vidutinio lygio komandos mus dabar skiria tik biudžetas. Tikrai būtume pajėgūs patekti į kitus etapus, o ateityje nukeliauti iki EHF taurės pusfinalio.

Na, o jei turėsime tokį patį biudžetą, žais tik komandoje likę rankininkai, kurie yra tikri jos patriotai.

Naujų žaidėjų nekviesime ir nesistiprinsime. Žadėti, jei nežinai, ar ištesėsi, - ne mano stilius.

- Pastarąsias, aukso medalius jums lėmusias, čempionato rungtynes stebėjo aukščiausia Klaipėdos politinė ir sporto valdžia. Negi ji apsiribos tik rankos paspaudimu? Juk jūs esate vienintelė uostamiesčio komanda, laimėjusi šalies čempionatą. Ir netgi antrus metus iš eilės.

- Su miesto vadovais apie tai dar nekalbėjome. Verslo susidomėjimas jaučiamas, tačiau kol kas viskas yra tik kalbų lygio.

Noriu pasakyti, kad miesto valdžios pagalba neturėtų būti tik finansinė parama iš biudžeto. Be jos principinio noro padėti nieko nebus. Juk patys verslininkai sako - suteikite galimybę ir mes tikrai padėsime sportui.

Čia nėra nieko naujo, nes visoje Europoje taip daroma. 70-80 procentų komandos rėmimo ateina per miesto norą jai padėti. Labai retai atsitinka, kad klubo pagrindinis rėmėjas atsiranda pats.

Mieste tiek daug įmonių, kurios šturmuoja pelno rekordus ir joms mūsų biudžetas vieni niekai.

-Žinant jūsų biudžetą, kuris net rankinio čempionato mastu yra vidutiniškas, o ką kalbėti apie kitas sporto šakas, drąsiai galima teigti, kad du iš eilės sezonus pergales skynėte ir Klaipėdos vardą garsinote daugiau iš patriotiškumo. Tačiau patriotams taip pat norisi valgyti, jie turi šeimas ir vaikus, kuriuos reikia maitinti. Ar neišseko baterijos?

- Neslėpsiu, be pinigų jau padarėme viską, ką tik galėjome. Kilti aukščiau nebėra ne tik galimybių, bet ir noro. Paprasčiausiai nebeturime motyvacijos.

Kai pirmą kartą tapome čempionais, daug kas Į tai žiūrėjo skeptiškai. Sakė - atsitiktinumas, nes neva laimėjome tik pasikviesto gero vartininko ir dviejų žaidėjų dėka. Todėl labai norėjosi įrodyti, kad tai yra netiesa ir kad mes esame pajėgūs pergales iškovoti savo jėgomis. Ir įrodėme.

- Pasibaigusį sezoną įvertintumėte dešimtuku?

- Ne. Iš dešimties balų skirčiau 8 arba 9. Norėjome tapti Baltijos lygos prizininkais. Dalyvavimas joje mums davė daug patirties. Nors iš pradžių tikėjausi, kad seksis prasčiau, tik nusigręžusi sėkmė neleido patekti į finalininkų ketvertuką.

Kad apginsime Lietuvos čempionų vardus, tikėjau. Bet pajutau, ką reiškia tokiems tapti, kai kiekviena komanda nori nugalėti ir į aikštelę išbėga turėdama visai kitų ambicijų, nei žaisdama su kitais varžovais.

- Ne kartą sakėte, kad turite svajonę paversti Klaipėdą rankinio centru ir įkurti joje rankinio akademiją. Ar uostamiestyje auga "Žemaitijos dragūno" pamaina?

- Klaipėdos jaunieji rankininkai degraduoja, nes neturi savo bazės. Treniruojasi pradinės mokyklos sporto salėje, aikštė neatitinka matmenų, o po treniruotės nėra kur nusiprausti.

Tikiu, kad "Neptūnui" išsikrausčius Į pastatytą areną sporto centras, kurį dabar krepšininkai dalijasi su mumis, galėtų ar net privalėtų tapti rankininkų baze.

Jei ši salė liks mums, ne tik turėsime puikias sąlygas treniruotis, bet ir nebesibaiminsime nelaimių per varžybas. Jau porą kartų į pasienį sustumtos tribūnos vos neužkrito ant rankininkų. Sykį jas sulaikė apsauginis tinklas, kitą - gerą reakciją pademonstravęs teisėjas.

Akademijos įkūrimas būtų idealus variantas, nes žinotume, kad rengiame pamainą sau. O dabartinė rankininkų ugdymo sistema ne tik neefektyvi, bet ir miestui per brangi.

Jaunųjų sportininkų rengimo sistema tikriausiai vienintelė, kuri nesikeičia jau daugiau nei 30 metų. Sugalvotos sportininkų ir trenerių kategorijos visiškai neatitinka komandinių sporto šakų poreikio. Pagal jas jaunųjų sportininkų rengimas būna forsuojamas norint pasiekti rezultatą ankstyvame amžiuje. O tada, kai iš tikrųjų reikalingi maksimalūs krūviai, kategorijų kartelė pakeliama taip aukštai, kad jos pasiekti beveik neįmanoma. Sporto centrai, kuriuose ugdomas jaunimas, nėra suinteresuoti galutiniu rezultatu - aukšto meistriškumo sportininku.

Akademijos pagrindas yra, o ją įkūrę po kokių penkerių metų turėtume vidutinę europinio lygio komandą. Apačia yra, tad mes siūlome išplėtoti sistemą, kad užsiaugintume savus žaidėjus. Kviestume ne tik geriausius mūsų miesto, bet ir visos Lietuvos gabiausius vaikus. Jie taptų "Žemaitijos dragūno" dubleriais ir žaistų I lygoje. Vėliau patys geriausi patektų į pagrindinę ekipos sudėtį, o iš jos atsivertų kelias į Lietuvos nacionalinę rinktinę.

Šiuo metu pats tinkamiausias laikas pradėti tai įgyvendinti. Prieš porą metų Kaune žlugus Lietuvos olimpinio sporto centro rankinio grupei, kurią yra perėję apie 80 procentų šalies rinktinės žaidėjų, jau po penkerių metų visas Lietuvos rankinis gali kristi į gilią duobę.

Svarbiausia, kad neatsitrenktume į abejingumą, kuris gali sužlugdyti šią gražią idėją. Dabar mums labai svarbi ne tik finansinė, bet ir moralinė parama.

- Paskutinis klausimas. Kokia juoda katė perbėgo tarp jūsų ir finale nugalėtos Kauno "Lūšies" vyriausiojo trenerio Antano Katkevičiaus, kad po rungtynių net nepaspaudžiate vienas kitam rankos?

-O ką daryti, jei aš prie jo prieinu, o jis demonstratyviai nusisuka. Tiesa, prieš rungtynes mes pasisveikiname, bet po jų ne. Kodėl? Tikrai nežinau. Aš neturiu jokių nuoskaudų.

Galiu tik spėti, kad "Lūšies" treneris neužmiršta savo komandos nesėkmių. Pernai mes paskutinėse rungtynėse juos įveikėme ir atėmėme čempionų titulą.

Prieš dvejus metus kauniečiai tapo reguliariojo čempionato nugalėtojais, o mes buvome vos aštunti, tačiau juos nugalėjome du kartus ir eliminavome iš tolesnės kovos dėl medalių. Prieš trejus metus "Lūšis" vyko į atkrintamąsias rungtynes su mumis ir pateko į avariją, tai mums atvėrė kelią į kitą etapą. Jie norėjo, kad rungtynės būtų atidėtos, bet mes jiems pasiūlėme atvažiuoti ir pažadėjome, kad laikysimės garbingo žaidimo "Fair play" principo ir jiems pralaimėsime. Jie atsisakė, po to viskas ir prasidėjo.