Iš depresijos traukia konkretūs tikslai

Iš depresijos gniaužtų besivaduojantis 33-erių Rokas (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas – red. past.), savo noru kelioms savaitėms atsigulęs gydytis į Psichiatrijos skyrių, tvirtina jokių išankstinių nuostatų dėl to neturėjęs ir aplinkinių reakcijos nesibaiminęs. „Man svarbiausia buvo pagyti. Išties šiandien tokiomis ligomis serga labai daug žmonių, ypač jaunų, darbingų. Svarbu tik nebijoti apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos“, – sako vyras.

Liūdesys nevargino

Prisimindamas ligos pradžią Rokas pasakoja, jog prie depresijos ir išsekimo būklės jį privedė keletas aplinkybių. „Tiek darbuose buvo įsukęs didelis tempas, tiek šiek tiek streso bei daugiau karščio patirta kelionėje į užsienį. Taip nutiko, kad visi simptomai apie vasaros vidurį „susiėjo į vieną“ – atsirado nemiga, po jos sekė išsekimas. Užklupdavo įvairios panikos atakos, pradėdavo stipriau plakti širdis, visai prarasdavau jėgas. Liūdnas tikrai nebuvau, daugiau kamavo nerimas“, – kalbėjo vyras.

Jo manymu, tokią organizmo reakciją galėjo paskatinti ir vasaros pabaigoje diagnozuota Laimo liga, kurią pirmąkart įkandus erkei gydėsi ir pernai. „Laimei, abu kartus liga buvo „pagauta“ laiku, pasidariau tyrimus ir antibiotikais išsigydžiau“, – sakė jis. Nepaisant to, vyro savijauta negerėjo.

„Vienu metu buvo toks periodas, kai nieko nenorėjau, buvo visiška darbinė apatija, nenorėjau užsiimti net mėgstama muzikine veikla, o tiesiog sėdėti, gulėti ir nieko neveikti. Bet nuo to praradau dar daugiau jėgų“, – atviravo pašnekovas.

Gelbėjo ir meno terapija

Ieškodamas tokios būklės priežasčių Rokas ėmė varstyti gydytojų kabinetų duris. „Ligų ieškojau pas įvairių sričių specialistus, bet patologinių susirgimų nebuvo rasta“, – pasakojo jis. Iš pradžių bandęs laikytis bendrų rekomendacijų ir tvarkytis su savimi namuose, vyras juto, kad sveikata negerėja, trūksta jėgų, didėja nerimas ir paprašė gydytojos psichiatrės siuntimo.

„Taip savo noru patekau į Santaros klinikų Psichiatrijos skyrių. Jokių išankstinių nuostatų dėl to neturėjau, nes tikrai norėjau išgyti. Esu dar jaunas, turiu šeimą, auginu vaiką, tad mąsčiau apie ateitį“, – pastebi jis. Patekęs į šį skyrių vyras kaip tik teigė buvęs maloniai nustebintas. „Niekada šiaip nesu gulėjęs ligoninėje, tad kiek nerimavau, kaip viskas atrodys. Bet aplinka puiki, geri specialistai. Galima sakyti, jautiesi kaip sanatorijoje (juokiasi). Padeda vykstantys įvairūs užsiėmimai, meno terapija, psichoterapija padeda išsikalbėti“, – pasakojo vyras.

Drąsina kreiptis kitus

Prieš kelias savaites iš ligoninės išleistas vyras dabar sako besijaučiantis geriau. „Pagerėjimas akivaizdus. Aišku, dar kokių 10–15 procentų simptomų jaučiu, geriu paskirtus vaistus. Taip pat toliau bendrausiu su psichologe. Nors tą dariau dar iki ligoninės, bet ligai pažengus bendrauti su ja buvo sunkiau, dabar pats jaučiu, kad to noriu“, – atviravo Rokas.

Jis vylėsi, kad ligą pavyks įveikti galutinai. „Mane iš tokių tamsių tunelių išvesti padeda konkretūs tikslai. Tad stengiuosi kiekvieną dieną užsibrėžti kad ir po nedidelį tikslą ir jo siekti.

Nors labai myliu savo veiklą, daug dirbu mokykloje, visada norėjau ir noriu daug atiduoti vaikams. Visgi permąsčiau, kad reikia dėmesio skirti ir šeimai, aplinkiniams, pačiam sau“, – sakė vyras.

Baigdamas pokalbį pašnekovas ragino ir kitus nedelsti kreiptis pagalbos. „Dabartiniame amžiuje tokiomis ligomis serga labai daug žmonių, ypač jaunų, darbingų. Nenuostabu, kad per didelius darbo tempus, dėl kitų aplinkybių žmones ištinka tokios krizės. Turiu daug pažįstamų, kurie turi panašių bėdų. Svarbu neužsidaryti, nesigėdyti, nebijoti apie tai pasakyti šeimos gydytojui, psichiatrui, pasikalbėti, ką aš ir dariau nuo pat pirmų požymių“, – drąsino vyras.

VUL Santaros klinikų psichologė Danguolė Dadurkevičienė:

- Dažnai sergantieji depresija pakliūna į ligoninę?

- Jei liga yra neįsisenėjusi, depresiją galima gydyti ambulatoriškai, taikyti psichoterapiją arba derinti abi priemones. Į ligoninę žmogus paprastai guldomas, kai dėl būklės jam darosi sunku susitvarkyti darbe. Šiaip depresija sergantieji sudaro du trečdalius mūsų skyriaus pacientų.

Nors galima pastebėti tokią tendenciją, kad žmonės anksčiau kreipiasi pagalbos, mažiau bijo, juk ir mūsų skyrius yra atviras ir visi čia gulasi savo noru, stigmatizavimas visgi dar yra nemažas. Kai kurie net artimiesiems, kolegoms darbe neatvirauja apie tai, kur gydosi. Atrodo, kad depresija sirgti šiandien labai „populiaru“, daug apie tai kalbama, bet kai žmogus pats ja suserga, tą pripažinti jam dažniausiai labai sunku. Būna, ir artimieji parodo nesupratimą – sako, kad išsimiegosi ir viskas bus gerai.

- Kaip padedate tokiems pacientams?

- Skyriuje taikomas kompleksinis gydymas – medikamentai, taikoma grupinė psichoterapija, vyksta ir individualios konsultacijos , dažnam pacientui skiriamos kineziterapijos. Taip pat vyksta meno terapijos užsiėmimai, kuriuose gali dalyvauti platesnis pacientų ratas, nes į bendravimo grupę ne visi gali ateiti dėl kalbos barjero ar būklės. Meno pagalba galima lengviau išreikšti neigiamas emocijas, išgyvenimus. Skyriuje per metus surengiame ir dvi tris profesionalių menininkų parodas. Štai šiuo metu yra Virginijaus Dadurkevičiaus fotografijų paroda „Toskana - ties stebuklo riba“.

- Priminkite, kas padėtų įtarti, kad žmogų vargina depresija?

- Depresija gali būti skirtingų formų – ir su nuotaikos sutrikimu, su apatija, išsekimu. Vienas iš simptomų – nuotaikų kaita, kai linksmam, besidominčiam žmogui viskas darosi nuobodu; jo nebetraukia tie dalykai, kurie anksčiau patikdavo; nebesinori bendrauti su žmonėmis, jis vis labiau užsidaro savyje, atsiriboja ne tik nuo draugų, pažįstamų, bet ir šeimos narių. Tokiam žmogui pasidaro sunku keltis, dirbti, susikoncentruoti, žmogus pradeda kaltinti save, kad nebesusitvarko su darbu, galbūt pridaro klaidų. Žmogui išsenka energija – žmogus prasčiau miega, net pamiegojęs jaučiasi pavargęs, neišsimiegojęs. Depresija gali pasireikšti ir apetito sutrikimais, kristi svoris, nors kartais jo ir priaugama. Gali varginti somatiniai pojūčiai, skausmai įvairiose kūno vietose. Sunkiausia būna pirmąkart suvokti, kad žmogus serga. Bet jei liga kartojasi, išmokstama ją atpažinti. Paprastai sirgę ir jau gydęsi žmonės kitąkart greičiau sureaguoja, jei prasideda pablogėjimas.