Šiemet senajai "Lietuvos jūrų laivininkystei", įkurtai sovietmečiu 1969-aisiais, sukako 50 metų. Pirmajam jos vadovui Alfonsui Ramanauskui šiemet ant buvusio "Laivininkystės" pastato atidengta atminimo lenta. A. Anilionis sako, kad jis dar galėjo dirbti ir dirbti, labai protingas vyras buvo, bet sulaukęs 60 metų buvo išvarytas į pensiją, nes, ko gero, buvo kažkuo nusikaltęs. Ir tada po ranka pasipainiojo A. Anilionis. Jis pradėjo "Laivininkystei" vadovauti 1989-aisiais, nors turėjo vieną minusą - nebuvo dirbęs partinio darbo. Vadovo postą jis paliko 1998-aisiais dėl ligos.
PERDAVIMAS. Antanas Anilionis (kairėje) su Alfonsu Ramanausku pasirašo "Lietuvos jūrų laivininkystės" perdavimo ir priėmimo dokumentus.
Laukė, kol paims į armiją
A. Anilionis kilęs iš Pakruojo rajono. Būdamas kaimo vaikas Antanas labai nemėgo žemės ūkio darbų, užtat negavo nukreipimo mokytis į kitas mokyklas, tik į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, nes mokytojai tikėjo, kad ten iš jo padarys žmogų. Šią mokyklą jis baigė su raudonu diplomu ir turėjo teisę dirbti jūroje, nes metus praktiką atliko jūroje, dalyvavo garsiojoje silkių ekspedicijoje. Paklaustas, iš kur atsirado meilė jūrai, ponas Antanas atsakė, kad skaitant knygas apie ją.
Anksčiau Jūreivystės mokyklą baigusieji gaudavo karinį bilietą, jaunesniojo leitenanto laipsnį, jiems tarnauti armijoje nereikėdavo. Bet tuo metu, kai ją baigė A. Anilionis, jau buvo karinis rengimas mokykloje panaikintas ir Antanas po baigimo laukė, kad jį paimtų į armiją. Išvengti tarnybos buvo galima nebent pradėjus kur nors mokytis. A. Anilionis buvo pasirinkęs karinę mokyklą tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Nesulaukęs kvietimo iš jos atvyko į Klaipėdą, į karinį komisariatą, ir sužinojo, kad yra per senas karo mokyklai. Tada jam buvo 23 metai. Užėjęs į Jūreivystės mokyklą sutiko savo buvusį mokytoją Aksionovą.
"Kai jam pasipasakojau, kad laukiu armijos, pasakė, kad esu kvailas, kad jie man be reikalo davė raudoną diplomą. Nusivedė mane į kabinetą, atsisėdo į sekretorės vietą ir pats atspausdino nukreipimą mokytis į Leningrado S. O. Makarovo aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą", - pasakojo A. Anilionis.
Atvykęs į Leningradą, sužinojo, kad priėmimas baigtas.
Nuėjo pas mokyklos viršininką ir pasakė, kad myli jūrą ir be jos gyventi negali.
Nors nukreipime buvo parašyta, kad priimtų be egzaminų, jam juos teko laikyti.
Karjeros pradžia - barža
Jūreivystės mokyklą baigė būdamas 28 metų ir turėjo paskyrimą dirbti Taline. Kadangi tuo metu jau buvo įsikūrusi "Lietuvos jūrų laivininkystė", pasiprašė paskiriamas į Klaipėdą. Ponas Antanas prisimena, kad kaip tik tą dieną, kai jis ėjo Malūnininkų gatve, ant pastato buvo kalama lenta su mokyklos pavadinimu.
Nors A. Anilionis turėjo aukštosios mokyklos diplomą, bet iš pradžių teko dirbti kapitono antruoju padėjėju baržoje "Luda", kuri, tempiama vilkiko "Marksistas", kursavo tarp Kaliningrado ir Rostoko ir gabeno maistą kareiviams. Beje, iš Rostoko buvo atplukdomi į Klaipėdą tais laikais buvę labai madingi batai-kojinės. Kai laive apsilankydavo mergina, jūreivis jai duodavo vieną tokį batą, o išeinant - kitą. Galima sakyti, kad su laisvo elgesio merginomis jūreiviai atsiskaitydavo batais.
Tada "Laivininkystė" dar beveik neturėjo laivų, tik tą baržą ir du didesnius laivus. Ponas Antanas baržoje išdirbo trejus metus. Po kurio laiko "Laivininkystė" jau turėjo 11 laivų. Pasak A. Anilionio, daugiausia tai buvo "Donbas" tipo vadinamieji juodi laivai, nes buvo nudažyti juodai, be to, juose kurui buvo naudojamos anglys.
"Kapsuke" sumušė motoristą
Jūroje laivais A. Anilionis plaukiojo daugiau nei 10 metų. Dabar jis mano, kad vis dėlto kapitonu dirbti buvo įdomiau nei vadovauti "Laivininkystei".
Kapitonu A. Anilionis tapo sulaukęs 33 metų, t. y. Kristaus amžiaus. Pirmas jo, kaip kapitono, laivas buvo "Vincas Mickevičius-Kapsukas", vėliau jo pavadintas "Marijampole".
Kapitonas pasakojo, kad "Kapsuko" įgula buvo labai draugiška. Kartą Naujuosius metus sutiko visas kolektyvas, kapitonas pastatė butelį degtinės. Buvo ir muzika, ir šokiai, nors mergaičių būdavo mažai. Vienas motoristas visą vakarą šokdino mergaitę ir sutarė, kad naktį ateis pas ją į kajutę. Tačiau ji užsirakino ir neįsileido. Vaikinas nutarė pas ją įlįsti pro iliuminatorių iš jūros pusės, bet įkrito į vandenį.
"Gerai, kad spėjo atsispirti nuo borto ir nukrito kiek toliau, o ne prie pat borto. Tos mergaitės draugė atbėgo ant tiltelio ir pranešė, kad Saša už borto. Budintis šturmanas greitai sureagavo, paskelbė aliarmą. Buvo nuseista gelbėjimosi valtis, išmestas gelbėjimosi ratas, laivas apsuktas, kad žmogus nepakliūtų po sraigtu. Nelaimėlis buvo pargabentas į laivą. Tačiau jo veidas buvo nusėtas mėlynėmis. Pasirodo, jį gelbėjusieji primušė už tai, kad buvo pakelti naktį ir turėjo gelbėti", - pasakojo laivo kapitonas.
LAIVAS. 70 metų proga jūreiviai Antanui Anilioniui dovanojo Kaliningrado dailininkės tapytą paveikslą. Jame pavaizduotas jo mylimiausias laivas "Kapsukas".
"Pats nevogiau ir kitiems neleidau"
Paskui A. Anilionis buvo nusiųstas metus pasimokyti į Odesą, kad galėtų dirbti užsienyje. Prieš tapdamas "Laivininkystės" vadovu A. Anilionis 5 metus dirbo Hamburge (Vokietija). Iš pradžių trejus metus buvo Sovietų Sąjungos laivininkysčių atstovas, vėliau bendros TSRS ir Vokietijos konteinerius remontavusios kompanijos direktorius. Jo žmona Valentina pasakojo, kad kai vyko į Vokietiją, Klaipėdoje jie turėjo palikti 14 metų savo sūnų Antaną, vaizdžiai tariant, kaip užstatą.
Kai 1989 metais A. Anilionis pradėjo vadovauti "Laivininkystei" ji jau turėjo 43 laivus. "Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš pradžių buvo labai gerai. Mes pradėjome statyti naujus laivus. Žinoma, ėmiau kreditą iš banko Hamburge. "Baltijos" laivų statykloje užsakėme statyti laivus "Vytautas" ir "Gediminas", išgelbėjome ją nuo bankroto. Pertvarkėme savo keltus, kad jie galėtų plukdyti ne tik vagonus, bet ir automašinas, žmones. Ir dar buvo statomi 5 laivai, kurie buvo pradėti "Baltijoje", o baigti Ispanijoje. Juos pavadinome moteriškais vardais "Asta", "Rasa", "Daina". Mano dukrelė Asta. Norėjau pavadinti laivus taip, kad kiekvienas galėtų ištarti jų pavadinimus. Visada svajojau, kad Lietuva nebūtų laikoma ne žemdirbių šalimi, o jūrine valstybe", - sakė A. Anilionis.
"ASTA". Buvęs "Lietuvos jūrų laivininkystės" laivas. Toks ir Antano Anilionio dukros vardas.
Paklaustas, ar suku buvo perimti ūkį, atsakė: "Su Ramanausku porą dienų pasėdėjom ir viskas. Bet visa mašina dirbo, buvo visi žmonės darantys savo darbą, tad buvo lengviau pradėti nei nuo nulio. Hamburge išmokau, kad reikia būti atsargiam su užsienio kompanijomis, kurios tuo metu pradėjo bankrutuoti. Daviau nurodymą savo pavaldiniams laivus švartuoti tik ten, kur mokama valiuta, kad nebūtų jokių invaliutinių rublių. Iš pradžių mes šiek tiek užsidirbome valiutos ir turėjome jos atsargų, kai daugelis pradėjo bankrutuoti. Be to, ir aš pats nevogiau, ir kitiems neleidau.
Dar man padėjo tai, kad turėjau gerą susisiekimo ministrą - Joną Biržiškį. Jis nebuvo jūreivis, bet galėjo tave išklausyti ir suprasti. Jis pasitikėjo specialistais ir jiems netrukdė", - pasakojo ponas Antanas. O žmona Valentina pajuokavo, kad Antanas buvo šykštuolis.
"Antanas - labai sąžiningas, be to, tikras valstybės žmogus. Nesvarbu kur, jis visą laiką dirbo gerai. Be to, turėjo nepaprastai gerą atmintį. Kai jis tapo kapitonu, po kelerių metų jam tai jau buvo neįdomu. Tada jis įstojo į aspirantūrą. Jis visą laiką norėjo mokytis. Studijų metais, kai kiti "baliavodavo", jis visą laiką skaitė. Gerai mokėjo ir anglų, ir vokiečių kalbas. Jis - labai gabus ir visapusiškai išsilavinęs žmogus. Įtakos turėjo ir tai, kad jis buvo dirbęs užsienyje, žinojo, kaip veikia rinkos ekonomika, turėjo labai daug pažinčių", - savo nuomonę išsakė žmona Valentina.
Norėta A. Anilionio atsikratyti
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais "Laivininkystė" buvo viena didžiausių laivybos kompanijų Baltijos jūroje. Jos pelnas kasmet siekė 20-25 mln. dolerių. 1996 metais vienos akcijos kaina buvo pakilusi iki 12 litų. Buvo atnaujinti 2 trečdaliai laivyno. Todėl daug žmonių nesuprato, kodėl norima ją privatizuoti.
Prasidėjus pirmajam privatizavimo bumui A. Anilionio norėta atsikratyti. Pasipylė skundai, koks jis blogas vadovas. Per metus buvo surengti 6-8 naujo vadovo parinkimo konkursai. Paskutiniame dalyvavo net visi A. Anilionio pavaduotojai. "Neprisimenu, kas pasakė, kad juos visus iš karto atleistų, o Antanas sakė: "Tai gerai, jeigu mane "nuims", tai nors vienas išmanantis žmogus bus", - prisiminė žmona.
Laikai buvo tikrai sunkūs. Iš vienos pusės spaudė Sąjūdis, reikalavęs atsiskirti nuo Maskvos, uždrausti kalbėti rusiškai ir atleisti specialistus rusus, iš kitos pusės - Jūrų laivyno ministerija, grasinusi atimti laivus ir "Laivininkystę". A. Anilioniui teko labai laviruoti, nes visos sąskaitos buvo Maskvoje. Kai 1991-aisiais rugpjūtį įvyko pučas, kitą dieną A. Anilionis davė nurodymą visuose "Laivininkystės" laivuose iškelti Lietuvos vėliavą. Bet Sąjūdžio patriotai reikalavo, kad jis atsistatydintų, nes esąs Maskvos agentas. "Buvo toks veikėjas, kuris reikalavo, kad Antanas su manimi išsiskirtų, nes jis su savo žmona lovoje kalba rusiškai", - prisiminė ponia Valentina. Bet, pasirodo, geresnio vadovo neatsirado ir pirmąją privatizavimo bangą A. Anilionis atlaikė.
Pakirto liga
1997 metais A. Anilionį pakirto liga. Ponia Valentina pasakojo, kad reikalai pakrypo į blogąją pusę tada, kai Antanas pradėjo beveik nemiegoti neatlaikydamas to spaudimo, prasidėjus privatizavimo vajui.
"Jis kaip šuo, jam davė gabalą ir jis turėjo jį saugoti. Bet vieną dieną jau buvo pasiryžęs išeiti. Patariau tai daryti, nes mačiau, kad nebeturi sveikatos. Gydytojai sakė, kad jis absoliučiai sveikas. O kai jį ištiko hemoraginis insultas ir Kauno klinikose darė jam operaciją, chirurgas sakė niekada nematęs žmogaus, kurio nervinė sistema būtų taip "sunešiota". Po dviejų dienų įvyko dar vienas insultas. Reikėjo spręsti, ar daryti operaciją, ar leisti mirti. Gydytojai sakė, kad mums būtų geriau, kad mirtų. Bet mes išsikapstėme", - pasakojo ponia Valentina.
Skaudėjo širdį
"Lietuvos jūrų laivininkystė" buvo privatizuota jau vėliau, 2001 metais. Bendrovė buvo padalyta į dvi dalis - AB "Lietuvos jūrų laivininkystę", su prasčiausiais laivais ir skolomis, kuri bankrutavo prieš kelerius metus, ir keltų bendrovę, dabartinę AB "DFDS Seaways". Danams buvo atiduoti geriausi laivai, jie bendrovę įsigijo už 48 mln. dolerių, už pusę kelto kainos.
"Žinoma, kad man skaudėjo širdį, nes visą gyvenimą atidaviau "Laivininkystei". O pasirodo, niekam to nereikėjo. Jeigu būčiau galėjęs, gal ir būčiau kliudęs tam, bet, ko gero, pakeisti aš nieko negalėjau", - sakė A. Anilionis.
Bendrovę privatizavusių danų jis nekaltina. Jo manymu, jie tikrai moka dirbti. "Kai pasižiūriu iš šono, man tiesiog pavydas ima, kaip jie moka dirbti", - sakė jis.
Paklaustas, ar antroji bendrovės dalis turėjo šansų išlikti, jis atsakė: "Kai tik pradėjo kaitalioti vadovus, buvo aišku, kad bendrovei galas. Teoriniu požiūriu prastoji "Laivininkystė" galėjo išgyventi. Juk daug mažų laivininkysčių dirba normaliai. O pas mus įrodyta, kad Vyriausybė tikrai nemoka valdyti."
Darbas trukdė susituokti
Antaną su Valentina supažindino Leningrade Valentinos sesers vyras. Jai tada buvo 18 metų, jam - 24. Merginai jis nepatiko, nes buvo senas. Valentina, kilusi iš Archangelsko, atvažiavo į Leningradą mokytis, nes ten gyveno jos sesuo. Kadangi į institutą neįstojo, pradėjo dirbti kaliošų fabrike.
Antanas sako, kad ten dirbusios merginos, kai nebūdavo darbo, pasakodavo anekdotus. Valentina daug jų jam papasakodavo, o jis pats iki dabar anekdotus labai mėgsta. Ir jiedu, kartu nugyvenę 50 metų, iki šiol vienas kitam pasakoja anekdotus.
"Jį mylėjau be galo. Tai buvo mano žmogus, ir viskas", - sako ponia Valentina, Kaliningrade žvejybos institute įgijusi ekonomistės specialybę. Beje, ji dar dirba iki šiol, nes iš pensijos, suprantama, neišgyvensi.
Jie draugavo 4 metus, vaikščiodavo į teatrus, į kiną, bet kartu gyventi nepradėjo. Kai Antanas baigė mokyklą Leningrade, jie atsisveikino ir jis išvažiavo į Klaipėdą. Valentina verkė, bet reikėjo gyventi toliau. Bet po kurio laiko gavo iš Antano laišką, kuriuo jis pakvietė atvažiuoti.
Jie susituokė, kai Valentinai buvo 22, o jam 28 metai. Anksčiau jaunuoliai tuokdavosi labai jauni. Todėl Antanui buvo jau gana sunku apsispręsti.
"Ne aš pasiūliau tuoktis, kaip dera vyrams, o ji. Iš netoli Kaliningrado uosto buvusio ryšių skyriaus paskambinau jai. Visos kabinos buvo užimtos, kalbėjau salėje prie stalo. Ji manęs iš karto paklausė, ar aš ją vesiu, ar ne. Visos telefonistės žiūri į mane didelėmis akimis, bet vis tiek pasakiau, kad taip", - prisiminimais dalijosi ponas Antanas.
Santuokos Metrikacijos skyriuje Danės gatvėje buvo registruojamos tik penktadieniais, o ketvirtadieniais Antanas išplaukdavo į jūrą. Todėl Valentinos draugai ir artimieji visą vasarą tai nusipirkdavo bilietus atvykti į vestuves, tai juos atiduodavo. Galų gale "Laivininkystės" Kardų skyriaus atstovas paskambino į Metrikacijos skyrių ir paprašė, kad iš ryto registruotų santuoką, nes 12 valandą laivas turi išplaukti. "Antanas paprašė vairuotojo, kad pabūtų liudininkas. Tas apgailestavo neturįs kaklaraiščio. Taip mes ir susituokėme, o 12 val. su "kukrūzniku" iš Gargždų išskridome į Kaliningradą. O uoste, pasirodo, visi mūsų laukia - vestuvės gi. Bet pirmąją savo vestuvinę naktį praleidau pas draugę bendrabutyje.
Trys Antanai Anilioniai
Antanas patenkintas, kad jo Valytę, kuri svėrė 46 kg, labai gerai priėmė jo tėveliai. "Nuvežė į savo tėvų vienkiemį. Ten niekas rusiškai nekalba. Mane lietuviškai mokė 5 metų Antano dukterėčia, kuri ne visus garsus ištardavo. Šeima mane priėmė kaip dukrą. Tai buvo fantastiški žmonės", - pasakojo Valentina.
Ji sakosi vyro darbui nepavyduliavusi ir visą laiką jam padėdavusi. "Man visą laiką buvo sunku. Jis žinojo tik savo darbą. Jūs negalite įsivaizduoti, koks buvo jūreivio žmonos likimas. Su tašėmis, su vaiku tekdavo belstis velniai žino kur ir sėdėti kontrolinėje po kelias valandas, kad pasimatytum laive su vyru. Bet aš nė kiek nesigailiu", - sakė ponia Valentina.
Anilioniai užaugino du vaikus: sūnų Antaną Anilionį, kuris taip pat baigė S. O. Makarovo akademiją, dabar yra privačios kompanijos "Forsa" dalininkas. Anūkas, kuriam 17 metų, irgi Antanas Anilionis, jau galvoja apie jūrininko profesiją. Senelis sako, kad tradicija pirmą sūnų pavadinti Antanu - labai sena.
Dukra Asta Sankt Peterburge baigė finansų ir ekonomikos universitetą, dabar dirba direktore, ponios Valentinos parduotuvėje. Laimingi seneliai turi 5 anūkus.
JUBILIEJUS. 50 metų "Laivininkystės" jubiliejus nebuvo vienintelė proga pakalbinti beveik 10 metų jai vadovavusį Antaną Anilionį. Šiemet vasarai baigiantis Antanas ir Valentina Anilioniai kukliai namuose paminėjo savo auksines vestuves. Valentina norėjo jūrinio pokylio, bet dėl Antano sveikatos teko jo atsisakyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą