Ar apginsime savo piliakalnius?

Darbus stabdo kaštai ir ribojimai

Visi sutinka, kad paveldas turi būti žmonėms prieinamas, tačiau, anot Paveldo komisijos pirmininkės Evelinos Karalevičienės, egzistuoja tam tikra tvarka, kurios turi būti laikomasi, siekiant, jog archeologinis-istorinis paveldas galėtų atlikti edukacinį, kultūrinį, visuomeninį ar ekonominį vaidmenį.

„Tai yra jo reikšmingumas, vizualinis patrauklumas bei supanti infrastruktūra. Lietuvoje vykdant žemės reformą didesnė dalis piliakalnių tapo valstybės nuosavybe ir šiandien yra menkai prižiūrimi arba nevisai tinkamai tvarkomi. Nors prie jų išsaugojimo prisideda visuomenė, tačiau, nepaisant jos pastangų, archeologinis paveldas nėra tinkamai tvarkomas.

Tai lemia ne tik mažėjantis miestelių ir kaimų gyventojų skaičius, bet ir ribotos bendruomenių galimybės. Norint pritraukti lankytojus susiduriama su įvairiais tokiems objektams taikomais draudimais - iki jų negalima tiesti naujų kelių, ribojamos aplinkos keitimo ar naujų statinių statymo galimybės“, - sakė Paveldo komisijos pirmininkė.

Kauno, Jurbarko ir Šakių rajonų savivaldybių atstovai, su kuriais dėl piliakalnių tvarkymo bendravo Paveldo komisijos nariai, įvardijo panašią problemą - draudimą ženklinti turistinius maršrutus ir kultūros paveldo objektus šalies keliuose. Jeigu piliakalnis arba kitas paveldo objektas yra šalia pagrindinio kelio, jį pastebėti nėra sunku.

Bet nemaža dalis paveldo perlų yra pasislėpę toliau nuo automagistralių ir su jais visuomenei susipažinti yra daug mažiau galimybių, nes jie lieka nematomi ir nežinomi.

Jurbarko rajono savivaldybės atstovas Saulius Lapėnas pastebėjo, kad kaimyninėse šalyse kultūros paveldo objektų ženklinimas yra kur kas efektyvesnis. Anot jo, tiek latviai, tiek estai keliuose žymi net ne pačius reikšmingiausius kultūros paveldo objektus. Mero pavaduotojo teigimu, „jeigu kelyje norima atkreipti dėmesį į piliakalnį, tai šio siluetas yra pavaizduotas kelio ženkle, jeigu į netoliese esančią pilį - tai jos kontūras. Panašią sistemą sėkmingai taiko ir kaimynai lenkai.“

Pastebėtina, kad piliakalnių tvarkymas stringa ir dėl per didelių kaštų. Situacija pasikeistų, jeigu smulkūs piliakalnių tvarkymo darbai (laiptų, suoliukų, kelio, automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas) būtų priskirti priežiūros darbams. Dabar vietos bendruomenės dėl didelių išlaidų net nesiima rengti įstatymais reglamentuotų tvarkybos ar miškotvarkos darbų projektų.

Ne visos iniciatyvos geros

Nuo 2007 metų vis daugiau Lietuvos archeologinio paveldo objektų tvarkoma kooperuojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir savivaldybių biudžetų lėšas. Toks kooperavimas, siekiant pritaikyti piliakalnį lankymui, atsisakant agresyvių invazinių veiksmų, pažeidžiančių kultūrinį sluoksnį, vertinamas teigiamai, tačiau toli gražu ne visi darbai atliekami tinkamai.

Ukmergės piliakalnis pradėtas tvarkyti dar 2011 metais. Čia įrengta estrada (amfiteatras), tiltelis prie Vilkmergėlės vingio, takelis per tiltelį nuo Utenos gatvės, viešiesiems renginiams pritaikyti piliakalnio teritorijoje esantys buvusios pirties griuvėsiai, atlikta dalis elektros darbų, sutvarkyta dalies teritorijos aplinkotvarka. Vis dėlto Paveldo komisijos bei kartu vykusių ir situaciją vertinusių Seimo ir kitų valstybės institucijų atstovų nuomone, vykdomi statybos darbai Ukmergės piliakalnio teritorijoje žalojo valstybės saugomą kultūros paveldo objektą.

Taip pat tai darė neigiamą įtaką Ukmergės senamiesčio - valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės aplinkai bei vizualiniams ryšiams.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai vietos valdžios institucijos savo iniciatyva organizuoja ir vykdo projektus, kuriems nepritaria didelė dalis visuomenės ir specialistų. Atsižvelgiant į tai buvo siūloma pakartotinai įvertinti Ukmergės piliakalnio projektą ir spręsti, ar tikslinga toliau finansuoti šiuos darbus. Vengti brutalių statybos darbų buvo rekomenduotina ir kitoms, piliakalnių tvarkymo projektus rengiančioms, savivaldybėms.

„Taip pat skubiai teko gelbėti Aspertavo piliakalnį, kuriame vietos bendruomenės iniciatyva atkuriant saulėratį buvo įkasta 17 pusantro metro aukščio bei apie dvidešimties centimetrų apimties stulpų. Įsikišus valstybinėms institucijoms darbai buvo sustabdyti.

Dviprasmiškai vertinami ir planai Šeimyniškėlių piliakalnyje statyti medinę Vorutos pilį. Nors jis yra vienintelis Lietuvoje visiškai ištirtas piliakalnis ir tyrimų metu surinkta medžiaga neprieštarauja piliakalnio tapatinimui su XIII a. viduryje minima Vorutos pilimi, ant piliakalnių statomos pilys neturėtų būti sektinas pavyzdys“, - sakė E.Karalevičienė.

Paveldo komisijos nuomone, piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės. Nepaisant to, daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama. Vienas iš būdų išsaugoti šias archeologines vertybes - visuomenės švietimas bei glaudesnis savivaldybių bendradarbiavimas su vietos gyventojais.