Ar įvykus eiliniam bankrotui vėl sužinosime apie stambiųjų ryklių „išdaigas“?

Tačiau vienas klausimas buvo iki šiol nutylimas: vadinamieji indėlių sertifikatai. Neseniai peržvelgiau visą teisinę ir ekonominę šių sertifikatų epopėją.

Indėlių sertifikatų savininkai, tarp kurių buvo ir tokios valstybinės įmonės, kaip „Lietuvos dujos“, pirkusios sertifikatų už 20 mln. Lt (5,8 mln. Eur), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija - už 17 mln. Lt (4,9 mln. Eur), Respublikinė Klaipėdos ir Jūrininkų ligoninės - atitinkamai, už 3 ir 5 mln. Lt (0,87 ir 1,45 mln. Eur), INVEGA - už 32,9 mln. Lt (9,5 mln. Eur), dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių nekreipė dėmesio į daugybę Lietuvos banko skelbiamų „Snoro“ veiklos suvaržymų bei poveikio priemonių ir iš viso investavo apie 50 mln. Eur.

Lyginant su indėliais, kurių prarasta daugiau kaip 600 mln. Eur, tai - nedaug, tačiau tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai, į kuriuos negalima numoti ranka.

Po ilgos teismų karuselės, įsikišus Europos Teisingumo Teismui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš kurį laiką nusprendė pritaikyti sertifikatams indėlių draudimo taisyklę ir po 100 tūkst. Eur jų savininkams grąžino (aišku, taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų). Tačiau stambiesiems žaidėjams tai buvo tik maža dalis, taigi svarbiausią dalį savo investicijų jie prarado.

Kas gi tie indėlių sertifikatai, kodėl „Snoras“ juos platino ir kodėl tokie stambūs investuotojai, kurie negali būti laikomi neprofesionaliais rinkos dalyviais, ant jų užkibo? Ir svarbiausia, ar dabar kas nors pasikeitė? Ar įvykus eiliniam bankrotui vėl sužinosime apie stambiųjų ryklių „išdaigas“?

Indėlio sertifikatas nėra indėlis. Tai yra vertybinis popierius - finansinė priemonė, kuria gali būti prekiaujama antrinėje finansinių priemonių rinkoje. Indėlio sertifikatai yra labai populiari finansinė priemonė tarpbankinėje rinkoje ir ypač JAV, kurioje ir dauguma namų ūkių turi juos įsigiję.

Tuo metu Lietuvoje pirmasis ir kol kas vienintelis finansų tarpininkas, platinęs indėlio sertifikatus, buvo būtent bankas „Snoras“. Jie yra legalūs pagal ES Indėlių direktyvą, tačiau Lietuvoje buvo nedraudžiami indėlių draudimu.

„Snoro“ veikla pradėjo kelti susirūpinimą, jau 2009 m. pradžioje, o tų metų pabaigoje jis de facto tapo nemokus. Nors Lietuvos bankas jo veiklos nesustabdė, vis dėlto nuo 2009 m. pabaigos ir per visus paskesnius metus buvo imamasi priemonių „Snoro“ veiklai riboti ir kaip nors taisyti padėtį.

2010 metų pabaigoje buvo apribotos „Snoro“ siūlomų indėlių palūkanos, o vėliau ir išvis uždrausta juos priimti. Tai, žinoma, buvo skelbiama viešai. Kadangi „Snorui“ būtinai reikėjo lėšų likvidumui palaikyti, jis padarė ėjimą žirgu - vietoj indėlių ištraukė, tam neskirtą, neapdraustą finansinį instrumentą, tačiau panašiu pavadinimu - indėlių sertifikatą.

Tokiu būdu vėl atsirado galimybė, apgaudinėjant investuotojus ir apeinant Lietuvos banko draudimus, pritraukti dideles lėšas. Tai, kad ant tokio jauko užkibo paprasti, finansuose nesiorientuojantys, žmonės - suprantama. Bet tai, kad didžiules sumas į indėlių sertifikatus investavo didelės valstybinės įmonės - nesuvokiama.

Ką veikė jų finansų tarnybos, kurios neva „nežinojo“ apie ilgą laiką besitęsiančias „Snoro“ bėdas ir griebė, susivilioję įtartinai didelėmis palūkanomis, net neišsiaiškinę jų legalumo ir draudimo apsaugos?

Gandų yra visokių, bet kas šiuo atveju galėtų paneigti, jog tokių įmonių vadovai, o tarp jų būta ir didelių ligoninių direktorių (kas sako, kad ligoninės per mažai finansuojamos, jei jos gali padėti milijoninius terminuotus indėlius), švelniai tariant, neturėjo asmeninės naudos?

Dabar priartėjome prie svarbiausio, aukščiau iškelto, šio straipsnio klausimo: ar dabar įmanoma analogiška situacija? Mano nuomone, - taip. Iš tikrųjų ir tuomet, ir dabar valstybinės įmonės pasirenka bankus konkurso būdu, tačiau pagrindinis rodiklis yra mokamų palūkanų dydis.

Tai, kas daugiau ar mažiau priimtina perkant kėdes ar stalus, šiuo atveju skamba maždaug taip, kaip pirkti pigiausią orkestro dirigentą ar solistą. Nereikia būti dideliu finansininku, kad suvoktum, jog didžiausios palūkanos dažniausiai slepia ir didžiausią, o neretai ir per didelę, riziką, ką ir patvirtina „Snoro“ ir Ūkio banko atvejai, baigęsi lėšų praradimu.

Čia bejėgiai pasirodė ir viešųjų pirkimų prievaizdai, nesugebėję įžvelgti elementarių dalykų ir net nebandę užkirsti kelio šiai nesąmonei.

Štai dabar nenutrūkstamu srautu į žiniasklaidą plūsta Šiaulių banko reklama, kurioje, žinoma, kukliai nutylima, kad visai neseniai Lietuvos bankas paskyrė didžiausią - 880 tūkst. Eur - šalies istorijoje baudą už pinigų plovimo prevencijos nesuvaldymą.

Kyla pagrįstas klausimas: ar atsižvelgia į šią situaciją, kuri gali būti ir rimtų problemų banke pranašas, visų pirma valstybinės įmonės, beatodairiškai investuodamos ten savo lėšas? Ar nereiks vėl po kurio laiko mums visiems tuštinti pinigines, kad dengtume finansinių žioplių (ar apgavikų) klaidas?

Tikimybė, kad eilinio bankroto atveju mes vėl stebėsimės bei piktinsimės prarastais valstybinių įmonių milijonais ir vėl mokesčių mokėtojai turės susimesti, išlieka, mano manymu, reali.