Ar mūsų tauta turi išskirtinių būdo bruožų?

Ar mūsų tauta turi išskirtinių būdo bruožų?

Apie lietuvius dažniausiai sakoma, kad jie darbštūs ir kantrūs. Dar patys mėgstame pridėti, jog esame sąžiningi ir atkaklūs. Kažkada mus bandė pakrikštyti „drąsia šalimi“.

Bet ar iš tiesų tokie yra mūsų, kaip tautos, bruožai, suformavę ir tam tikrą bendrą charakterį? Tad klausiame specialistų - koks tas tikrasis lietuvis?

Kovojame dėl pergalės, bet nežinome, ką su ja daryti


Istorikas, knygų autorius Gediminas KULIKAUSKAS teigia iš istorinių šaltinių susidaręs nuomonę, kad lietuviai yra žmonės, kurie gali ilgai lindėti apkasuose, iškęsti išorines negandas, okupacijas, nepriteklius, ilgai trunkančias reformas, prastą gyvenimo kokybę. „Mes kantrūs ir lėti tol, kol pratrūkstame. Tas bruožas gali būti didelis pliusas, kai laikai sunkūs, bet jis tampa minusu, kai laikai pradeda keistis ir reikia reaguoti staigiai, priimti greitus sprendimus.

Sakyčiau, tai pasireiškia net mūsų nacionalinėje sporto šakoje, krepšinyje (juokiasi). Lietuviai 20 taškų atsilikdami gali ilgai vytis varžovą, prisivyti ir... pralaimėti. Nes nežino, kaip elgtis su pergale“, - pastebi istorikas.

Anot G.Kulikausko, geri laikai mums gali nieko gero neatnešti. Mes esame gabūs ir kantrūs rezistentai, galintys kariauti ilgus partizaninius karus, nešti knygas ilgais spaudos draudimo metais, kantriai ir slapta puoselėti kultūrą, bet sutrinkame gavę laisvę ją puoselėti. Mes nežinome, kaip elgtis su savo laisve.

Mūsų nerangumas leido išlaikyti per laikus įaugusį tikėjimą, papročius, kalbą, bet kartu tas nerangumas stoja skersai kelio naujomis sąlygomis. Daug kas dar XIX amžiuje pastebėjo, kad lietuviams sunkiau nei kaimynams išmokti užsienio kalbas. Nes trūksta lankstumo.

Kryžiuočiai yra pastebėję, kad lietuviai turi kietą sprandą, bet tas sprandas jiems trukdo greitai reaguoti. Turime labai stiprų kiautą, bet jis gali tapti inkaru, gramzdinančiu į dugną, pasikeitus aplinkybėms.

Laikas neišmokė susitarti

„Lietuviams nesvetima emigracija. Emigravo prieš šimtą metų, emigruoja dabar. Bet tarp šių išvažinėjimų negalima dėti lygybės ženklo. Senoji masinė emigracija vyko dėl itin prastos ūkinės situacijos. Tada žmonės, jei nepražūdavo šachtose, grįždavo, nusipirkdavo ūkius, malūnus, pradėdavo konkuruoti su žydais prekyboje. Tapdavo naujovių varikliu. Dabar pasaulis dar platesnis nei buvo ankstesniais laikais, bet kartu tai tapo dar didesniu iššūkiu tautai.

Nuo praėjusio amžiaus emigracijos pasekmių lietuvius išgelbėjo „dievas iš mašinos“, Pirmasis pasaulinis karas. Sugriuvo senosios imperijos, o mes gavome progą sukurti valstybę ir gyventi taip, kaip norime. Tada tikėta, kai lietuvių rankose atsidurs miestai, prekyba ir tauta atgims.

Dabar turime viską, bet tauta sunkiai susirgo. Nesu optimistas ir nesu didelis pesimistas. Nemanau, kad vėl atsiras koks nors „dievas iš mašinos“. Geriau nereikia, nesinori tokių naujovių. Visi matome, kad pasaulis lyg yra ant didelių sukrėtimų slenksčio, technologinių ar politinių, o mūsų šansas būtų tų sukrėtimų akivaizdoje tuo pasinaudoti.

Mūsų protėviai sugebėjo sukurti tą smetoninę Lietuvą, kuria toliau rėmėsi. Tuo metu buvo toks nedidelis laiko tarpelis, kuriuo lietuviai sugebėjo pasinaudoti, o mūsų kaimynams, baltarusiams, ukrainiečiams, tai nepavyko.

Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“, - perspėja istorijos tyrinėtojas.

Istoriko manymu, didžiausias iššūkis lietuviams šiandien - susikurti tvirtą planą ir dėl jo susitarti. „Mes jaučiamės didžiausi patriotai, o paskui be didelės priežasties galime susipešti dėl menkniekio. Tarkime, kokį statyti paminklą. Tai didelis pavojus, nes tokius mus lengva supjudyti ir supriešinti“, - pastebi istorikas.

Dvasingumą užtemdė godumas

„Lietuvio bruožus šiuo metu yra sunku nusakyti. Į juos mes žiūrime per tam tikrą savo patirtį, susijusią su lemtingais įvykiais. Tarkime, pokario kova. Pokario kovoje išryškėjo meilė Tėvynei, patriotiškumas, aukojimasis dėl aukštesnių idealų, nenuolankumas. Turėjome disidentų kunigų, vyskupų, ištvėrusių kankinimus ir tremtis su Dievo vardu. Juos galima vadinti pavyzdiniais lietuviais.

Tuos bruožus vienaip ar kitaip norėtume ir sau taikyti, juolab kad laisvinimasis iš sovietinės okupacijos rodė gražius lietuvių bruožus - susitelkimą, bendruomeniškumą, brolybės pajautą, - pastebi rašytojas, kultūrologas Vytautas RUBAVIČIUS. - Bet ne dabar. Dabar vyraujantys bruožai labai nuvilia.“

Anot V.Rubavičiaus, šiandien vyrauja egoizmas ir godumas. Bruožai, kurie naikina tautą, visuomenę ir valstybę.

Kodėl tie bruožai įsivyravo? „Viena, su tremtimis ir pokario žudynėmis netekome labai daug gerojo genetinio ir kultūrinio palikimo. Kitas dalykas, turintis labai gilias šaknis valstietiškame mentalitete ir būde, ryškėjantys patarnavimo, servilizmo (vergiško paslaugumo - red. past.) bruožai.

Lietuviai, kaip dabar matome, labai greiti pritapti ir suprasti, kas čia tie naujieji šeimininkai.

O su tuo prasiskverbė anksčiau pažįstamas nuolankumas. Dabar tai matome darbdavių ir darbuotojų santykiuose. Dirbantieji yra akivaizdžiai apiplėšiami ir išsunkiami, bet tyli, nes jų rinktasis elitas tarnauja tiems, kurie turi galią“, - samprotavo kultūrologas.

V.Rubačiaus manymu, šiems bruožams iškilti leido naujos sąlygos. Šiandien kiekvienas gyvena tarsi už save. „Laukinis kapitalizmas nebūtų tiek paveikęs mūsų visuomenės, jei ir patys nebūtume prisidėję.

Didžiausia mūsų bėda, dėl kurios šiandien kenčiame, kad mes taip greitai įsukome žemės grąžinimą arba istorinio teisingumo įgyvendinimo kampaniją, kuri užvaldė beveik visą visuomenę, ją greitai suskaldė ir įstūmė į nepaliaujamą sklypelių didinimosi bei įvairius korupcinius santykius.

Ne tiek istorinio teisingumo gavome, kiek gavome visuomenę, didžiąja dalimi egoistinę sklypelių turėtoją. O tas sklypelis būtinai turi būti dar ir tvora aptvertas“, - nerimauja V.Rubavičius.

Dr. Petras KALNIUS, etnologas, paklaustas, kokius išskirtų tik lietuviams būdingus bruožus, šypteli. Jo manymu, tautinių bruožų ieškojimas yra daugiau fantazavimas, negu rimtas dalykas.

Tai lyg juodos katės gaudymas tamsiame kambaryje. Matyt dėl šios priežasties niekas iš mokslininkų nesiima pabandyti, lyg koks archeologas, „atkasti“ tariamai būdingus tautinius bruožus.

„Kai aš kartais ne tik iš paprastų žmonių, bet ir iš išsilavinusių žmonių lūpų girdžiu kartojamus žodžius, kad lietuvių tautiniai bruožai - tai beveik visos įmanomos ydos, tokios, kaip pavydas, piktdžiugiškumas, savanaudiškumas, kerštingumas ir daug visokių kitų, tai tas man kelia ir juoką, ir liūdesį.

Nes akivaizdu, kad tokie apibūdinimai yra ne kas kita, kaip supaprastinti vaizdiniai, kuriuos mokslo žmonės vadina stereotipais - šiuo atveju tai būtų autostereotipai, kai žmonės kalba patys apie save, savo bendruomenę.

O tai, kad tai yra viso labo supaprastinti vaizdiniai ir lietuviams nereikėtų pretenduoti į tokį „monopolį“, rodo, jog tokius pačius neigiamus bruožus sau priskiria daugybė tautų.

Kai kada ir rimti mokslininkai bando išskirti kokį nors vieną esminį savo tautos bruožą. Pvz., filosofas Stasys Šalkauskis rimtu veidu tvirtino, kad lietuviams būdingas servilizmas, tai yra vergiškumas, nuolankumas, pasidavimas.

Bet jeigu pažiūrėsime istoriškai, tai pamatysime, kad istorinių lūžių momentais lietuviai elgiasi kaip Dovydas, stojantis į kovą prieš Galijotą - tą matėme per 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovas, vėliau - partizaninio karo metu, per 1991 m. sausio įvykius“, - pastebėjo etnologas.

Pasak P.Kalniaus, daugybė svetimšalių daug kartų yra minėję tokius lietuvių neigiamus bruožus, kaip uždarumas, šaltumas, o teigiamus bruožus, kaip antai, darbštumas, santūrumas, įkvėpimo kūrybai ieškojimas gamtoje, tai gal ir būtų galima laikyti šiokiu tokiu „tiesos grūdu“ stereotipų visumoje?

„Man asmeniškai imponavo Vytauto Mačernio dar nacistinės okupacijos metais pasakyti žodžiai, kad žemaičių charakterio reikėtų ieškoti ne kokiuose nors buitiniuose pasakojimuose, troškimuose visur vartoti savo gimtąją tarmę, o kur kas gilesniuose dalykuose: jų kuriamo meno ir literatūros savitumuose.

Panašiai teigė ir ilgokai tarp žemaičių gyvenęs lenkų dailininkas Juzefas Perkovskis. Bet tai, manau, galima taikyti visiems lietuviams ir ne tik jiems.

Žinoma, tam tikri etnografinių regionų žmonių skirtumai taip pat yra įžvelgiami. Tarkime, lyginsime žemaičius ir dzūkus. Visuotinai pripažinta, kad pirmieji tiek sprendimuose, tiek veiksmuose yra lėtaeigiai, o antrieji - ūmūs, staigūs.

Ne be reikalo, matyt, dar Pirmojo pasaulinio karo metais caro armijos karininkai rusai apie kareivius dzūkus kalbėjo, kad jie yra įpratę gaudyti ore skrendančias granatas.

Apie žemaičius taip nekalbėjo, bet ir caro valdininkai pripažindavo žemaičių stoiškąjį tvirtumą“, - didžiuojasi P. Kalnius.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder