Klaipėdos gelmėse slypėjęs ypatingas radinys suvienijo atradėjas

Paaiškinti, kodėl šių dienų žmonės priversti spręsti tiek daug aplinkosauginių ir kitų problemų, gali ir mokslo šaka, apie kurią susimąsto retas. Viena aktualiausių šių laikų problemų - tarša. Neseniai archeologai uostamiesčio gelmėse aptiko latakus, kuriais apdorojant silkę skysčiai buvo pilami tiesiai į Dangės upę. Vargu ar tai ją labai užteršė, tačiau šis ir panašūs archeologiniai atradimai gali atskleisti tais laikais gyvenusių žmonių įpročius ir jų požiūrį į aplinką.

Tuo įsitikinusi Klaipėdos universiteto (KU) mokslų daktarė, archeologė Raimonda Nabažaitė, kartu su restauratore Akvile Poškiene Klaipėdoje, Dangės krantinėje, aptikusi dar vieną ypatingą radinį, kuris istorikams užminė ne vieną mįslę.

2016 metais Dangės krantinėje šalia Turgaus gatvės, istoriniame silkių rūšiavimo sandėlyje, buvusiame Turgaus g. 37, prieš paverčiant jį kotedžais, vietą tyrinėję istorikai netikėtai atrado ir kubilus, kuriuose buvo laikomos arba šaldomos silkės. Ėmusios juos tyrinėti, R. Nabažaitė ir A. Poškienė ėmė dėlioti mozaiką, kaip į Klaipėdą iš Norvegijos atplukdytos silkės galėjo būti saugomos ir apdorojamos.

Tyrimai išaugo į "Silkės kelio" projektą ir tęsis pačioje Norvegijoje. Į ją vyksianti A. Poškienė pasakojo besitikinti aptikti panašią silkių rūšiavimo ir laikymo sistemą.

Atradėjų pradžia - kūrybiškumas ir smalsumas

KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute archeologinius radinius tyrinėjanti R. Nabažaitė pasakojo archeologės kelią pasirinkusi todėl, kad šiam mokslui reikalingos ne tik sausos žinios, tačiau ir kūrybiškumas.

"Kai įstojau į istorijos studijų programą, supratau, kad vien šio mokslo man neužtenka, norisi ir saviraiškos. Trečiame kurse galėjome pasirinkti, ar eiti vien istoriko keliu, ar rinktis ir archeologiją. Plateliuose vykusioje praktikoje supratau, kokį džiaugsmą man suteikia atradimai. Archeologija leidžia kiek kitaip pažvelgti į istoriją, ją tyrinėti įdomiai", - kalbėjo ji.

Tuo metu KU istorijos magistrė ir meninių baldų restauratorė A. Poškienė sakė istorija susidomėjusi todėl, kad jos darbas reikalauja su šia sritimi susijusių žinių. O kodėl ji nusprendė restauruoti baldus?

"Važiuodavau su vyru į Rietavą, žvelgdavau į iš Vokietijos atvežtus senus baldus. Pajutau norą juos pakilnoti, išnagrinėti, kaip jie pagaminti. Taigi, Kaune ėmiau studijuoti meninių baldų restauravimą", - pasakojo ji.

Atradimai verčia susimąstyti ir apie dabartį

Likimas pašnekoves suvedė KU Humanitarinių mokslų fakultete. A. Poškienė studijavo prancūzų ir italų kalbas, o R. Nabažaitė - istoriją.

"Ji organizavo gražius renginius, o aš juose grojau ir dainavau, - juokėsi A. Poškienė. - Ir štai po daugelio metų likimas mus vėl suvedė, kai buvo atrasti kubilai. Aš jau buvau tapusi restauratore, o Raimonda - archeologe. Pamačiau "Facebook" žinutę, kurioje ji kvietė atvykti į atviras durų dienas. Buvo labai įdomu pamatyti tą objektą. Su Raimonda nusprendėme, kad norėtume statines išsaugoti."

R. Nabažaitė sakė, kad 2016 metais sandėlyje vykusiuose kasinėjimuose prireikė kelių mėnesių, kol kubilai buvo rasti. "Jautėme, kad kažkas slepiasi po žeme. Tai rodė paviršius, nes atidengėme ir latakus, kuriuos šiuo metu taip pat konservuojame. Tik nebuvo aišku, kaip ta sistema atrodo, kokios dalys ją sudaro. Taigi, vyko tiksliniai kasinėjimai. Atidengėme sistemos fragmentus tam, kad galėtume suprasti, kaip tos detalės buvo sujungtos", - kalbėjo archeologė.

Ji dėstė, kad sandėlis buvo pastatytas XIX a. pradžioje. "Tikslas aiškus - rūšiuoti ir laikyti silkes. Tie kubilai nebuvo padėti atsitiktinai. Jie - tai kompleksinė viso cecho dalis. Sistema įdomi tuo, kad jau tuo metu kubilai buvo įkasti į žemę. Aiškinamės, ar jie veikė kaip šaldytuvas. Nes juk tokiu atveju, kai norima tik sūdyti silkes ir jomis prekiauti, būtų užtekę paprastai ant grindų pastatytų kubilų", - aiškino R. Nabažaitė.

Archeologė kalbėjo, kad po kubilais buvo ir latakai, kurie nukreipti į Dangės upę. "Tai reiškia, kad susidaręs skystis buvo šalinamas tiesiai į upę. Dabar, kai esame sąmoningesni, mums tai atrodo neįprasta. Tai verčia pamąstyti ir apie tam tikras ekologines problemas. Kiekvienas archeologinis objektas mums duoda galimybę kalbėti apie problemas, kurios aktualios, nors tuo laiku apie jas net nepagalvota", - įsitikinusi mokslų daktarė.

Konservantui - 13 tūkst. eurų

Atradusios latakus ir kubilus, R. Nabažaitė ir A. Poškienė svarstė, kur šie radiniai turėtų būti saugomi. Aplinkiniai muziejai jų priimti neturėjo galimybės. "Mus palaikė, kad tai reikia išsaugoti. Taigi, tai darėme savo iniciatyva. Reikėjo specifinių žinių, kalbėtis su kitais restauratoriais", - sakė R. Nabažaitė.

A. Poškienė pasitarti, kaip geriausia išsaugoti kubilus, nuvyko į Vilnių. "Archeologinės medienos atrasta kasinėjant Valdovų rūmus. Sostinėje specialistai turi patirties ją konservuojant, žino visas problemas, kiek tai kainuoja, trunka laiko", - sakė ji.

Medienos restauratorė teigė, kad kubilus ir latakus buvo būtina konservuoti, nes mediena džiūdama traukiasi, taigi, galėjo prarasti savo formą.

"Kasinėjimų vietoje atlikome pirminį konservavimo procesą, kubilus nuplovėme, sunumeravome. Universitetas sutiko duoti patalpas. Savanorių dėka buvo įrengtos talpyklos, kuriose šiuo metu ir vyksta konservavimo procesas", - sakė A. Poškienė.

Mediena talpyklose mirksta jau vienerius metus. Anksčiau jų panardinti į konservantą nebuvo galimybės, kadangi šis - labai brangus, teko laukti, kol bus skirtas finansavimas.

"Yra keli medienos konservavimo būdai. Mes pasirinkome konservantą polietilenglikolį (PEG). Jis skverbiasi į medieną ir pakeičia joje esantį vandenį tam, kad mediena nesusitrauktų, neprarastų pradinės formos", - sakė A. Poškienė.

R. Nabažaitė sakė, kad šiam konservantui įsigyti iš Lietuvos kultūros tarybos gauta 13 tūkst. eurų. "Kol kas jo užtenka tęsti pradėtus darbus. Kiek dar reikės lėšų, gali parodyti tik procesas", - kalbėjo archeologė.

"Tai, kada įsigers ir galėsime medieną ištraukti, pasakysime tik stebėdami. Kai matysime, kad ant lentų paviršiaus susidarys plėvė, suprasime, kad PEG jau įsigėręs į medieną", - sakė A. Poškienė.

KONSERVAVIMAS. Mokslų daktarė, archeologė Raimonda Nabažaitė žvelgia į Klaipėdos universiteto rūsyje mirkstančių statinių dalis. Talpykloje esantis konservantas, kainavęs 13 tūkst. eurų, turi įsigerti į medieną ir neleisti jai pakeisti formos.

BRIAI archyvo nuotr.

"Silkės kelias"

R. Nabažaitė teigė, kad, atradus latakus ir kubilus, kilo idėja pradėti vadinamojo "Silkės kelio" projektą.

"Supratome, kad galime kalbėti ne tik apie silkių kubilus Klaipėdoje, tačiau ir procesą, kaip jos atvykdavo į uostamiestį. Būsimų mūsų tyrimų dalis - apie tai, kaip jos būdavo rūšiuojamos ir skirstomos į Vakarų Lietuvą. Šis atradimas atvėrė labai plačią temą aiškinantis istorinius faktus apie Klaipėdos paveldą", - sakė archeologė.

Mokslų daktarė teigė besitikinti, kad ši istorija paskatins ir kitus žmones imtis neįtikėtinų, iššūkius keliančių projektų.

"Kiekvienas rastas archeologinis objektas tarytum klausia mūsų, koks mūsų požiūris į tai, ar jį reikia išsaugoti. Ir tik nuo mūsų priklausė, ar mes tęsime viso to daikto istoriją ir tyrinėjimus. Tai didelė atsakomybė. Mes nusprendėme viską tęsti", - sakė R. Nabažaitė.

Medienos restauratorė A. Poškienė pabrėžė, kad šiuo projektu norima kartu ir šviesti visuomenę. "Toliau gilinsiuosi į "Silkės kelią" ir Dangės krantinės cecho veiklą. Galbūt rasime atitikmenų ne tik Norvegijoje, bet ir Švedijoje ar net Vokietijoje. Tai reikalauja mokslinio tyrimo. Bus smagu sužinoti jo rezultatus", - šypsojosi ji.