Kraštietės darbas ir gyvenimas Belgijos sostinėje Briuselyje: pandemijos iššūkiai

Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2004-ųjų gyvenanti J. Vitkauskaitė-Bernard dirbo ir toliau karjerą tęsia Europos Parlamente.

Šiuo metu ji yra Europos Parlamento Atgimimo grupės politikos patarėja, tačiau, kaip ir visi šios institucijos darbuotojai, per karantiną ji dirbo nuotoliniu būdu: Europos Parlamentas visose trijose darbo vietose – Strasbūre, Liuksemburge, Briuselyje – visiškai perėjo į teledarbą.

„Dabar realiai patiriame, ką reiškia gyventi skaitmeniniame amžiuje“, – pripažino pašnekovė.

– Kada Belgijoje buvo paskelbtas karantinas ir kiek jis griežtas, jeigu palygintume su Lietuva? Ar Belgijoje jau svarstoma švelninti karantiną? – „Pajūrio naujienos“ paklausė kraštietės.

– Karantinas Belgijoje paskelbtas kovo 17 d. vakarą per viešą vyriausybės spaudos konferenciją, o kovo 18 d. 12 val. šalyje prasidėjo oficiali karantino pradžia. Man sunku lyginti Belgiją su Lietuva, nes neturėjau progos to patirti savo gimtojoje šalyje – galiu tik spėlioti iš pokalbių su artimaisiais.

Bet susidariau įspūdį, kad tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje į situaciją yra žiūrima rimtai ir atsakingai. Įdomu tai, kad patys belgai savo vyriausybę vertina gan skeptiškai ir valdžiai turi nemažai priekaištų: kad vyriausybės reakcija buvo pavėluota, kad nesusitvarkoma su drastišku apsaugos priemonių trūkumu ne tik eiliniams piliečiams, bet ir sveikatos, socialinės priežiūros įstaigose, kad trūksta susikalbėjimo ir koordinacijos skirtinguose valstybės valdymo lygiuose.

Belgijos valdymo sistema yra labai komplikuota, šalis suskirstyta į daugiasluoksnius gan nepriklausomus administracinius vienetus, kas atsispindi ir valdyme – čia veikia ne viena vyriausybė, ne viena centralizuota tvarkos palaikymo pajėgų sistema, o keletas šių institucijų nuo federacinio, regionų iki komunų lygio.

Vadinasi, susikalbėti ir veiksmingai koordinuoti veiksmus nėra taip paprasta ir efektyvu.

Tačiau man atrodo, kad šalyje su tokia sudėtinga valdymo ir biurokratine sistema federacinė vyriausybė tvarkosi įspūdingai konstruktyviai. Man įspūdį daro Belgijos premjerės Sophie Wilmes gebėjimas labai žmogiškai komunikuoti su visuomene, jos jautrumo, geležinės logikos ir konkretumo dermė.

Beje, daugybė tarptautinių specialistų pripažįsta, kad tokiu sunkiu laikotarpiu gebėjimas tinkamai komunikuoti su savo visuomene yra ne mažiau svarbus negu įgyvendinamos priemonės. Kalbant apie jas konkrečiau, tai Belgijoje neprivaloma dėvėti kaukių ir pirštinių gatvėje, parkuose, net – parduotuvėse, tai – tik rekomenduojama.

Apsaugos priemonės privalomos sveikatos ir socialinės apsaugos darbuotojams. Rekomenduojama išlaikyti 1,5 m atstumą, nuolat plauti rankas, o atsiradus karščiavimui – saviizoliuotis, konsultuotis su savo daktaru, esant jo rekomendacijai – kreiptis į karščiavimo klinikas.

Išeiti į lauką galima, bet reikia turėti priežastį, nes bet kada gali sustabdyti pareigūnai: galima nueiti į parduotuvę, pas gydytoją, į parką sportuoti, eiti pasivaikščioti kartu – ne daugiau 2-jų tos pačios šeimos narių.

Griežtai reaguojama į didesnius susibūrimus, stoviniavimą, gulinėjimą parkuose – kai susiburia daugiau žmonių, reikalaujama nuolat judėti, išlaikyti atstumus. Belgija jau surinko nemažai baudų už karantino pažeidimus – jos prasideda nuo 250 Eur.

Gatvėse matau daug patruliuojančios policijos, dažnokai – ir ginkluotų karių. Vizitai pas gydytojus, odontologus nėra visiškai uždrausti, tiesiog rekomenduojama nuo jų susilaikyti.

Veikia visos maisto parduotuvės, neseniai pradėjo veikti sodo, statybos ir namų reikmenų parduotuvės, o vienu metu nuo gegužės 18 d., kad būtų išvengta diskriminacijos atskiriems sektoriams, atidaromos visos parduotuvės, be abejo, nurodant, kad privaloma užtikrinti saugumo priemones, o pirkėjams – nešioti kaukes.

Mokyklas vyriausybė nusprendė leisti atidaryti irgi nuo gegužės 18 d., bet tik kai kurio amžiaus grupėms – pavyzdžiui, mano šešiametė duktė Aleksandra į mokyklą pradės eiti gegužės 25 d.

Bet viskas ne taip paprasta – kiekviena komuna spręs, kaip bus organizuojamas mokymo procesas, nes bendros federalinio lygio gairės reikalauja užtikrinti, kad klasėje būtų ne daugiau kaip 10 mokinių, visas mokyklos personalas nuolat turės dėvėti kaukes, vaikai – nuo 12 metų.

Kol kas neaišku, kada karantinas bus švelninamas dėl kelionių – kol kas keliauti už šalies sienų neleidžiama jokiomis transporto priemonėmis.

– Kaip Belgijos žmonės reagavo į karantiną?

– Belgijoje, pastebėjau, labai stipriai išreikštas solidarumas: žmonės patys siuvasi kaukes ir jas dalina kitiems, jaunimas savanoriauja senelių namuose, benamių prieglaudose, išnešioja maistą ir vaistus tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti, restoranai, ūkininkai, maitinimo įstaigos gamina ir dalina maistą ligoninių darbuotojams, benamiams ar kitoms pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

Žmonės įvairiais būdais labai palaiko gydytojus, vaistininkus. Strasbūre Europos Parlamentas pasiūlė savo pastatus panaudoti sveikatos tikslais – viename jų yra įrengtos testavimo patalpos.

Briuselyje keli pastatai skirti apgyvendinti moterims, kurios patiria smurtą namuose ir negali per karantiną gyventi savo namuose.

Parlamento valgykla Briuselyje kasdien paruošia per 100 porcijų valgio benamiams. Apskritai žmonės yra tikrai gan sąmoningi, kantrūs, atsakingi, negirdėti ir apie padidėjusį nusikalstamumą ar reiškiamą nepasitenkinimą.

– Koks Belgijos žiniasklaidos vaidmuo: kokią ji išlaiko poziciją informuodama žmones?

– Per daugelį metų susidariau įspūdį, kad Belgijos žiniasklaida, bent jau centrinė, yra akivaizdžiai nepriklausoma, maksimaliai siekianti objektyvumo, aukšto lygio ir profesionali. Šiuo, karantino, periodu matau, kaip pagarbiai žiniaskslaida elgiasi su valdžios atstovais, stengiamasi nesivelti į vertinimus, kiršinimą, nespekuliuojama žmonių emocijomis.

Atvirkščiai, susidariau įspūdį, kad žiniasklaida stengiasi palaikyti visuomenę šiuo sunkiu momentu: tam pasitelkiamos padrąsinančios istorijos apie žmonių solidarumą, kasdienį įvairių profesijų atstovų gyvenimą, nuolat pateikiama naujausia informacija apie susirgimus koronavirusu, pasveikimus, ligoninių darbą, pandemijos poveikį verslui, situaciją kitose šalyse.

Nespekuliuojama gandais, spėliojimais, o valdžia pagal griežtą grafiką per oficialias spaudos konferencijas įvairiais kanalais laikosi pareigos visuomenei laiku pateikti informaciją apie planuojamus naujus žingsnius, konkrečiai, informatyviai, be jokių užuolankų.

Paprastai po tiesioginių transliacijų valdžios priemones komentuoja specialistai ir ekspertai, bet vėlgi – nejaučiu, kad vyktų kokios nors politinės batalijos, akivaizdu, kad siekiama koncentruotis į sprendimų paiešką, o ne į oponentų menkinimą.

Nenoriu idealizuoti, nes Belgijoje apskritai politinės partijos labai ilgai negalėjo suformuoti vyriausybės, šalis be premjero kabineto buvo mėnesių mėnesiais, ir tai padarė tik prieš pat karantinui prasidedant, taigi jie turi savų iššūkių.

Dabartinė naujoji premjerė Sophie Wilmes turi dovaną komunikuoti ir rasti tiesiausią kelią į žmonių sąmonę ir širdis, nepriešinant ir nebauginant visuomenės.

– Kokia apskritai situacija yra Belgijoje, Briuselyje?

– Belgijoje gyvena apie 11,5 mln. gyventojų, iš jų 1 mln. – Briuselyje. Iki šiol (praėjusio savaitgalio – aut. past.) šalyje nustatyti beveik 50 tūkst. susirgimų koronavirusu, apie 8 tūkst. mirčių, per 12 tūkst. išgijimų. Nuo balandžio 15 d. Belgijoje per dieną atliekama maždaug po 10 tūkst. testų.

Skaičiuojama, kad apie 1,2 mln. gyventojų buvo priversti pasitraukti į taip vadinamą laikiną nedarbingumą, kuomet kompanijos dėl karantino nebegali generuoti pajamų, todėl – ir mokėti atlyginimų.

Valstybė apsiėmė mokėti laikinai tokiems žmonėms tam tikrą jų atlyginimo dalį, kad jie neliktų visiškai be pajamų. Veiklą turėjo sustabdyti apie 300 tūkst. individualia veikla užsiimančių asmenų.

Šalies ekonomika, manoma, trauksis 8 proc. per likusius 2020 metus. Ir, nors vyriausybė bando taikyti įvairias ekonominį šoką lengvinančias priemones, manoma, kad ekonominis stresas bus ryškus ir ilgalaikis.

– Pagal savo kompetencijas pakomentuokite, kokia yra Europos Parlamento pozicija dėl COVID-19?

– Esminės Europos Parlamento (EP) funkcijos – bendras su Europos Taryba įstatymų leidimas, Europos Sąjungos biudžeto ir Europos Komisijos (EK) darbo priežiūra. Šias funkcijas EP tęsia ir per karantiną – nuotoliniu būdu vyksta darbas įstatymų leidybos srityje, taip pat itin aktyviai dirbama ties naujuoju ES daugiamečiu biudžetu, kurio vis nepriima – šalys nesutaria dėl biudžeto dydžio, naujų lėšų šaltinių ir prioritetų.

Atidžiai sekamas EK darbas – kiekvieną savaitę politinės grupės, komitetai virtualiai susitinka su skirtingų sričių komisarais, kad aptartų situaciją atskiruose sektoriuose ir politikos srityse.

Galima sakyti, kad EP darbas dabar koncentruojasi ties neatidėliotina įstatymdavyste, biudžeto derybomis ir ES lygio veiksmais, skirtais kovai su koronaviruso padariniais.

Pastaroji nauja EP darbo sritis apima plataus masto sprendimus – ES šalių ekonomiką ir įvairius jos sektorius, finansus, visuomenės sveikatą, saugumą, tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir pan.

Kad ir kitokiomis sąlygomis, kad ir kitu ritmu, dirba visi be išimties komitetai.

Naujų priemonių kovai su COVID-19 įgyvendinimas reiškia, kad, tarkim, daugybei egzistuojančių finansinių instrumentų, tokių, kaip, pavyzdžiui, sanglaudos fondai, reikia pakoreguoti galiojančias taisykles, jas palengvinti, leisti naudoti kitoms sritims, kurioms dabar būtiniausia pagalba.

Tie procesai turi tam tikrą tvarką, kurios viena grandinių – EP įvertinimas ir oficialus pritarimas. Taigi šiose kovos su COVID-19 lenktynėse EP atlieka svarbų ir nelengvą vaidmenį.

Parlamento nariai, kaip ir darbuotojai, dirba iš namų, naują svorį ir reikšmę įgijo EP Informacinių technologijų departamentas, kuris privalo užtikrinti tolesnį sklandų susitikimų grafiką virtualioje erdveje, jau nekalbant apie tai, kad būtina užtikrinti vertimą ir sklandžias transliacijas.

Mūsų politinė grupė irgi dirba visu tempu, kiekvieną savaitę vyksta susitikimai su kolegomis patarėjais, su nariais, darbo grupių, frakcijų posėdžiai, pasirengimas balsuoti per plenarinius posėdžius, kurie taip pat vyksta nuotoliniu būdu.

Tiesa, daugelis įprastinių EP veiklų – renginiai, parodos, seminarai, konferencijos, piliečių apsilankymai, jaunimo stažuotės ir pan., – kurios mums buvo tokios kasdienės, šiuo metu visiškai sustojo, to labai trūksta.

Smagu, kad žmonės šiuo laikotarpiu atsiskleidžia kaip kūrybingos ir itin socialios asmenybės – realius kolegų susibėgimus alaus taurei savaitės pabaigoje pakeitė virtualūs susibėgimai, atsirado humoristinių spontaniškų naujienlaikraščių, nuotraukų konkursų ir pan.

– Kaip karantinas pakeitė Belgijos žmonių gyvenimą? Ar nieko netrūksta, kiek žmonės yra aktyvūs padėdami vieni kitiems?

– Kiek girdžiu ir matau – tiesioginio kontakto juk vienas su kitu neturime, negalėčiau pasakyti, kad belgus būtų apėmusi visuotinė panika ar depresija. Bet vėlgi – čia mano asmeninis vertinimas, nes kiekvienas, manau, skirtingai išgyvename šį laikotarpį. Lengviau tiems, kurie yra ne vieni, gyvena šeimose, turi vaikų.

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad 6 metų vaikas gali labai paįvairinti kasdienybę, jei tik atvirai leidiesi į jo pasaulį, nekalbant apie tai, kad nemažai laiko užima pagalba mokantis, parūpinant priemonių žaidimams – ar vaikas statytų palapinę, ar siūtų rūbus personažams...

Per televiziją rodo nemažai reportažų apie senelius slaugos namuose – jiems, panašu, šis laikotarpis, turint mintyje, kad kiekviena išgyventa diena jiems svarbi, yra ypač sunkus: jų negali lankyti artimieji, jie negali matytis vieni su kitais.

Belgijos visuomenė – labai sociali: žmonės mėgsta didelius susibūrimus, šioje šalyje paprastai gausu masinio susibūrimo švenčių, festivalių, – šia prasme žmonėms labai trūksta tiesioginio kontakto.

Bet žmonės randa kitų būdų, kaip išreikšti savo socialumą – yra sukūrę specialių interneto puslapių, kuriuose, pavyzdžiui, visi norintys rašo padėkos žinutes sveikatos, slaugos darbuotojams, visiems, kurie dirba pirmose linijose – žinutes įstaigose galima skaityti tiesioginiu laiku virtualioje erdvėje.

Žmonės palieka padėkos žinutes gatvėse šiukšlių tvarkytojams, nes jų darbas – labai svarbus. Paštas irgi užsivertęs darbu, nes žmonės, negalėdami turėti tiesioginio kontakto, jį keičia siųsdami vieni kitiems dovanas, knygas, pirkinius.

Maisto parduotuvėse paniško antplūdžio nėra, žmonės gan ramiai reaguoja į pandemiją, nors, kažkoks nepaaiškinamas fenomenas, tualetinį popierių šluoja ir čia. Kalbant apie mane supančią aplinką, staiga pirmą kartą per keliolika metų Briuselyje pasijutau kaip kaime – tylūs rytai, dienos – be transporto triukšmo, lėktuvų gaudesio ir dusinančių miestą spūsčių.

Net girdžiu, kaip kažkurio kaimyno terasoje rytais gieda gaidys – nerealu! Pirmą kartą Briuselio oras – toks gaivus ir grynas, o gatvėse gerokai sumažėjo šiukšlių, kadangi žmonių srautai drastiškai sumenkę.

Man labai pasisekė – gyvenu pirmame aukšte, turime gan erdvų sodelį, o už tvoros matome gražų parką, kurio medžių dabar pats žydėjimas – paprastai žmogus neturi laiko to grožio pastebėti, ilgiau parymoti, pasigrožėti.

Dabar gali sėdėti kieme prie kompiuterio ir klausytis paukščių čiulbėjimo pačiame miesto centre! Savo nuostabai turiu taip pat pastebėti, kai kaimynai elgiasi labai supratingai, santūriai, niekas netriukšmauja. Ne šiaip sau turbūt ir sakoma: „Ramūs kaip belgai.“