Po neapykantos pliūpsnių policijos atsakas stebina ne vieną

24 neapykantos kurstymo atvejai - tiek jų mūsų šalyje užfiksuota šiais metais. Tačiau Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė įsitikinusi, kad neapykantos nusikaltimai dažniausiai policijos lieka nė nepastebėti.

"Praėjusiais metais buvo užpultas ekvadorietis. Policija fiksavo, kad tai - viešosios tvarkos pažeidimas. Tiesa, dar prieš tai net nebuvo pradėtas ikiteisiminis tyrimas, kol visa tai nebuvo paviešinta. Tokių atvejų yra buvę ir anksčiau", - kalbėjo ji.

NUSIVYLIMAS. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė teigė, kad žmonės, susidūrę su neapykantos nusikaltimais, dažnai nusivilia teisėsaugos reakcija, nes net nenorima pradėti tyrimų arba neapykanta byloje nėra akcentuojama. Irmanto SIDAREVIČIAUS ("Vakaro žinios") nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė apgailestavo, kad net ne visi nusikaltimai patenka į teisėsaugos akiratį. "Žmonės nesikreipia. Neapykantos nusikaltimai gali būti latentiniai (nematomi - aut. past.), nes žmonės gali nesikreipti dėl skirtingų priežasčių - netikėti, kad kas nors pasikeis, bijoti dėl savo arba artimųjų saugumo, jei imsis kokių nors veiksmų.

Yra buvę atvejų, kad žmonės nesikreipia, nes kiti bendruomenės nariai kreipėsi anksčiau, bet nusikaltėliams nieko nebuvo arba nesulaukė atsakymo ir net nežino, kokia buvo baigtis", - sakė B. Sabatauskaitė.

Nusivylimas

Ji dėstė, kad pagal oficialią statistiką užfiksuojamų neapykantos nusikaltimų skaičius nėra aukštas.

"Jei žvelgtume į skaičius nuo 2012 metų iki dabar, jis yra stebuklingai nukritęs. Neapykantos kurstymo atvejų nuo 266, kurie užfiksuoti 2012 metais, skaičius yra nukritęs iki 24 atvejų, užfiksuotų 2019 metais. Pagal oficialią statistiką daugiausia užfiksuojamų neapykantos kurstymo atvejų yra dėl tautybės ir seksualinės orientacijos", - įžvalgomis dalijosi B. Sabatauskaitė.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė akcentavo, kad neapykantos nusikaltimus teisėsauga dažnai identifikuoja kaip įprastus nusikaltimus - pažeidimus viešoje vietoje, sužalojimus, vagystes.

"Tačiau tas nusikaltimas turi neapykantos motyvą ir problema ta, kad tas motyvas nėra užfiksuojamas", - aiškino B. Sabatauskaitė.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė tikino, kad žmonės, iškvietę pareigūnus, lieka nusivylę, nes mato, kad pažeidėjams nieko nebūna.

Kodėl šie nusikaltimai tokie pavojingi?

"Tačiau reikia pastebėti, kad pastaruoju metu teisėsaugos institucijos sujudo ir mėgina atkreipti dėmesį į šią problematiką. Manau, kad būtų naudinga apmokyti ir sukurti protokolus, kurie padėtų teisėsaugos institucijų atstovams identifikuoti šias problemas. Žinoma, čia reikia dialogo ir su tam tikromis pažeidžiamomis bendruomenėmis", - svarstė ji.

B. Sabatauskaitė įsitikinusi, kad identifikuoti neapykantos nusikaltimus pavyksta. Anot jos, teisėsaugai reikia akyliau pažvelgti į nusikaltimus, kurie įvykdomi, pavyzdžiui, šalia maldos namų, gėjų klubų, arba jei išpuolis įvyksta minint kokias nors datas, būdingas tam tikroms tautinėms grupėms ar religijoms.

B. Sabatauskaitė aiškino, kad mūsų šalyje, kurioje vyrauja katalikų religija, žmonėms sunku suprasti kitos religijos, orientacijos ar tautybės žmones.

"Jiems nėra suprantama ir tai, kodėl reikia išskirti neapykantos nusikaltimus iš kitų.

Tačiau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija sako, kad neapykantos nusikaltimai - tai žinutės nusikaltimai.

Tai nėra tik nusikaltimas prieš vieną asmenį. Tai nusiunčia baimės žinutę visai bendruomenei ir kartais tokie nusikaltimai gali sukelti tam tikrus neramumus visuomenėje. Kartais tam tikrų žmonių grupių susipriešinimas gali baigtis visuomenės saugumo problemomis ar net teroro aktais, kuriuos nebūtinai įvykdo islamo tikėjimo žmonės - mes matėme Anderso Behringo Breiviko šaudymus, teroro aktą Naujojoje Zelandijoje. Svarbu suprasti, kad trūksta dialogo ir supratimo, kokias pasekmes gali turėti neapykantos nusikaltimai", - aiškino B. Sabatauskaitė.

Svastika policijos nesudomino?

Šiuo metu Lietuvoje stebima kylanti įtampa ir dėl žydų kilmės žmonių saugumo. Rugsėjį Vilniuje prie Lietuvos žydų bendruomenės biuro iš žemių supylus svastikos ženklą policija pranešė pradėjusi tyrimą dėl neapykantos kurstymo.

Šiuo metu netyla diskusijos apie šalies istorinę praeitį, partizanų vaidmenį žydų tautos tragedijos atžvilgiu. Diskusiją pakurstė Vilniaus valdžios sprendimas atsisakyti pareigūnų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo įamžinimo. Skandalo įkarštyje Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) vasarą buvo pranešusi, kad dėl gautų grasinimų uždaro savo būstinę ir Vilniaus sinagogą. Nors dabar ji vėl atidaryta, žydų bendruomenė tikina iki šiol jaučianti išaugusį priešiškumą.

"Vos žmonės pamato žydišką pavardę, pasipila komentarai socialiniuose tinkluose. Apie žydus daug sužinome, kai perskaitome tuos komentarus. Tada belieka eiti pas savo tėvus ir klausti, kas tie žydai", - piktus pasisakymus apie žydus ironizavo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

NERIMAS. Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis kalbėjo, kad priešiškumas žydų kilmės žmonėms itin sustiprėja prasidedant ekonominiams neramumams. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Jis tikino, kad į teisėsaugą bendruomenė kelis kartus yra kreipusis dėl svastikos demonstravimo. "Bet nebuvo jokios reakcijos - tyrimo nepradėjo", - nusivylimo neslėpė jis.

F. Puzemskis džiaugiasi, kad Klaipėdos žydų bendruomenė išpuolių kol kas nepatyrė.

"Mes dėkingi policijos pareigūnams ir saugumui, kad gyvename ramiai. Tačiau pastaruoju metu matome, kad priešiškumas vėl auga. Mes matome tą judėjimą", - sakė jis.

Anot F. Puzemskio, nors Lietuva pasirašė Stokholmo chartiją, šalis priėmė ir kitus tarptautinius įsipareigojimus, didžiausia bėda ta, kad šalies pareigūnai jų laikytis nenori.

"Manau, kad tą neapykantą žmonės gauna kartu su mamos pienu - tai kone įgimta. Ir vyrauja požiūris: kai gyvenimas tampa sunkus, dėl to yra kalti žydai", - sakė jis.

Ragino šaudyti į romus

Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik pastebėjo, kad dažnai pažeidžiamų visuomenės grupių nariai slepia, kad priklauso tai bendruomenei, jog nesusidurtų su neapykantos nusikaltimais. Ne išimtis - ir romai.

"Yra labai daug romų jaunimo, kurie mokosi mokyklose, universitetuose ir dažnai slepia savo tautybę tam, kad išvengtų patyčių ir diskriminacijos. Nepaisant to, kad jie yra romai, jų tėvynė yra Lietuva, jie - šios šalies piliečiai", - sakė jis.

Tačiau, nors ir mūsų šalies piliečiai, romai Lietuvoje taip pat jaučiasi nesaugiai. Štai liepą vieno internetinio žaidimo kūrėjai socialiniuose tinkluose platino sunkiai suvokiamą pasiūlymą - virtualiai pašaudyti į Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje esančius romus. Nors netrukus paaiškėjo, kad žaidimas su romais niekaip nesusijęs, kilo audra ir klausimai, kodėl romai tapo taikiniais žaidime.

"Apmaudu, kad romai nežino, kaip apskųsti ir apsaugoti save nuo tokių išpuolių. Taip, tam tikrus faktus ir atvejus žinome, bet oficialios statistikos nėra daug", - apgailestavo I. Kvik.

"Reikia daugiau kalbėti"

Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos miesto meras
Manau, kad neapykanta ir nepakantumas kitai nuomonei, religijai, rasei, odos spalvai, žmogui yra viena didžiųjų visų laikų žmonijos rykščių. Neapykanta nenukrenta iš dangaus. Ji tarytum pasėjama. Klausimas vienas - kiek aplinka atspari neapykantai, ją atmeta? Turime kalbėti apie supratimą, koks tai yra blogis, rizika ir pavojus ne tik artimiesiems, bet ir visai visuomenei. Turime ugdyti toleranciją. Priemonių, padedančių kovoti su neapykanta, niekada nebus per daug. Jos labai reikalingos. Ir negalime teigti, kad neapykanta mūsų neliečia.