11 valandų – vien pasienyje
Niekada Rusijoje nebuvusi pažintį su ja nuo Kaliningrado pradėjo ir Zita Januškevičienė. „Mūsų apsilankymas Kaliningrado srityje – tik epizodinis. Išvažiavome liepos 27 d. šeštadienio rytą, o sekmadienio vakarą jau buvome namuose. Be to, abiejose pusėse pasienyje prastovėjome po penkias su puse valandos. Tai tikrai buvo kažkoks košmaras. Daug geriau važiuoti su viešuoju transportu, autobusus greičiau praleidžia, - įspūdžiais dalijasi moteris. – Tačiau mūsų tokį ilgą stovėjimą turbūt nulėmė ir savaitgalis. Grįždami į Lietuvą sutikome baltarusius, jie sakė tik vieną valandą pasienyje stovėję“.
Z. Januškevičienė pasakoja, kad apsilankymui Kaliningrade įtakos turėjo būtent elektroninė viza: „Sužinojome apie jas, o Rusiją pamatyti labai norėjau. Vizas gavome per parą. Išvykome per Šilutę, nes pigiau – nereikėjo nei ekologinio mokesčio mokėti. Belaukdami pasienyje nusprendėme atgal grįžti per Nidą, kad ir teks papildomai 100 eur sumokėti – kas tik nestovėti 5,5 val. Tačiau Klaipėdoje buvo didžiulės eilės automobilių prie kelto. Ir ypač rusai mus tikrino. Mūsų jaunimas rusų kalbos jau nemoka, tad jiems būtų labai sunku keliauti, nes Rusijos pasieniečiams atrodo, kad rusų kalba – vos ne pasaulinė, visi ją turintys mokėti. O apskritai kertant sieną labai daug formalumų. Tas pačias anketas turime pateikti du kartus vis kitiems pareigūnams. Matyt, dar nelabai pasiruošę turistų antplūdžiui, nes biurokratijos tikrai labai daug. Automobilius tikrino su specialiais aparatais. Pasitaikė grubokų pasieniečių, kurie spinduliavo labai neigiamas emocijas. Nežinau, kodėl, ar tokie žmonės, ar gal ir todėl, kad mes – lietuviai. Jiems vis kažkas nepatiko, tik burbt, burbt. Tačiau kai kurie buvo labai nuoširdūs, paslaugūs. Taigi, yra visokių”.
Pasienyje su šeima praleidusi kone pusę paros, skaičiuojant kelionę pirmyn ir atgal, moteris turi daug ką papasakoti apie čia praslinkusias valandas. Kad ir apie patekimo į tualetą tvarką: „Sovietske prie sienos žmonės įsinorėjo į tualetą. Suprantama, juk laukti reikėjo daug valandų. O tai yra pirmas pasienis, prie karalienės Luizos vartų. Prieš įeinant į tualetą reikėjo paduoti pasą pareigūnui, nes tualetas – jau už sienos. Išėjęs iš tualeto pasiimi pasą ir vėl sėdiesi į automobilį“.
Palangiškių šeimyna apsistojo viešbutyje 7 kilometrai iki Kaliningrado centro. „Trijų žvaigždučių, labai simpatiškas, tvarkingas, švarus, lovos nuklotos akį rėžiančia balta patalyne, - prisimena palangiškė. – Už dvivietį kambarį mokėjome 25 eur, bet tiek pat teko mokėti ir už sūnaus vienvietį. Pusryčiavome mieste kitą rytą“.
Neišpasakytas padavėjų paslaugumas
Vos atvykę į viešbutį, įsikūrę, palangiškiai valandėlę pailsėjo ir iš karto vyko pasižvalgyti. Juk to ir atvažiavo. Pirmasis apsilankymas – Kaliningrado centre. „Miestas tikrai gražus. Iš tiesų maniau, kad matysiu gūdžią Rusiją, atsilikusią šalį, dvelkiančią sovietmečiu, o pamačiau gražų, europietišką miestą, gal niekuo nesiskiriantį nuo mūsų Kauno. Keliai suremontuoti dar prieš kelerius metus vykusį Pasaulio futbolo čempionatą. Automobilį vairavo sūnus, tad maloniai stebėjosi, kad rusai – kultūringi vairuotojai, tvarkingai laikosi eismo taisyklių, - pasakojimą tęsia moteris. – Vakare aplankėme žymiąją Kaliningrado katedrą, kurioje palaidotas filosofas Imanuelis Kantas. Labai didinga katedra! Čia vyksta įvairūs koncertai, parodos“.
Kaliningrado sritis mūsų miestiečius vis dėl to labiausiai sužavėjo keliais: „Visi keliai apšviesti, kur bevažiavome. Apšvietimas labai geras ,ir tai tikrai įspūdinga. Visur įrengtos perėjos – kaimeliuose, mažuose miestukuose. Ir niekur nepastebėjome mokamų automobilių aikštelių. Visur – nemokamos! Matėme labai daug cerkvių – visos gražios, išpuoselėtos, paauksuotais kupolais. Pastebėjome ir restauruotą žydų sinagogą. Daug vokiškos architektūros, nors daug likusių ir sovietinių pastatų, bet daugelis jų renovuojami. Labai sužavėjo nauji, modernūs, stikliniai pastatai, labai gražus šiuolaikiškas verslo centras. Vaikštinėdami krantine matėme labai daug kavinukių, bet žmonių nedaug. Galbūt todėl, kad viskas vis dėlto brangoka, nors mūsų kainos nešokiravo. Esame pripratę. Išties kainos ten, kaip ir Palangoje. Tačiau padavėjos be galo paslaugios, nuolat šypsosi. Pastebi kiekvieną kliento judesį. Palikome 3 eurus arbatpinigių – po eurą nuo kiekvieno iš mūsų, nes buvome trise. Tai jau jų dėkingumas neišpasakytas! Net nepatogu mums pasidarė. Išlydėjo, palydėjo iki durų. Jos tuos kelis eurus labai įvertino. Susidarė įspūdis, kad, matyt, ne visi klientai duoda arbatpinigių. Pas mus, Lietuvoje, padavėjai tikrai taip nevertina, priima kaip savaime suprantamą dalyką“.
Palangiškiai atkreipė dėmesį, kad vietiniai gyventojai apskritai labai nuoširdūs. Paklausus kelio ar kur galima apsipirkti, visuomet sulaukė išsamaus, malonaus paaiškinimo. „Mums įprastų „Maximos“, „Rimi“ ten, aišku, nėra. Yra prekybos centras „Viktorija“, primenantis mūsų centrus. Prekių gausybė! Kainos labai panašios į lietuviškas. Galbūt tik alkoholio ir saldainių mažesnės. Prisiminimui pirkome rusiškų sakdainių, sausainių ir magnetukų”.
Alga – 200 eurų
Kitą dieną mūsų tautiečiai aplankė Pasaulio vadenynų muziejų, įsikūrusį laivuose. “Didžiuliai akvariumai, gausybė augmenijos, laivų ginkluotė, laivai – tikrai įspūdingas muziejus, - tvirtina laikraščio pašnekovė. – Šalia muziejaus šlavė gatvę moteriškė. Vyras paklausė, ar galima pasikalbėti, paklausė, kiek ji uždirba. Moteris dirba visus etatu. Alga, pavertus į eurus – 200 eurų (apie 13 ar 14 tūkstančių rublių). O kainos juk lietuviškos! Sakoma jai, kad labai mažai uždirba. O ji: „Pakanka. Reikia taupyti“. Mūsų pensininkus pakalbink – valdžia kalta. O čia moteris patenkinta su 200 eurų, nors atlyginimas visiškai neadekvatus maisto kainoms! Drabužių, kitų prekių kainų nežinau, nemačiau, bet juk maistas ir yra svarbiausia“.
Sekmadienį apie pietus palangiškiai pajudėjo namų link. Pravažiavo Svetlogorską. „Gražus kurortas, labai daug vilų, ypač gražiai sutvarkyta promenada, kaip ir pas mus – čia vyksta prekyba, prekiaujama rankdarbiais, suvenyrais. Labai daug vokiško stiliaus pastatų, net ir paminklų. Tik norint patekti prie jūros reikia leistis į didelę pakalnę. Nulipti yra paprasta, bet užlipti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, jau tikrai labai sunku, - pasakoja Z. Januškevičienė. – Matėme labai nedaug užsieniečių, bet labai daug rusų, daugelis atvykę iš Maskvos. Girdėjau ir lenkiškai kalbant, sutikome ir baltarusius, ir kelias lietuvių šeimas. O kalbant apie kainas – kuras yra labai pigus. 65-67 centai už litrą benzino“.
Pasivaikščioję po Svetlogorską palangiškiai užsuko į vietos kepyklėlę. „Tikrai yra ko pasimokyti Palangos verslininkams iš rusų kepėjų. Bandelės prabangios, gausiai uogienės uždėta, karštos, tikros, labai skanios! O pas mus, jei uogienės ir yra, - tik pavilgyta“.
Be abejo, palangiškiai aplankė ir pajūrį, kuris vėlgi sužavėjo be galo. „Miškelyje įrengti takai, o smėlis prie jūros – tokio purumo, kaip cukraus pudra. Kaip pas mus kad anksčiau buvo, tik dabar mūsiškis – su žvyriuku, - neslepia susižavėjimo pašnekovė. – Pravažiavome ir Zelenogradską, kurortinį miestuką. Šiekt tiek labiau apšepęs, bet jame kyla labai įdomūs, gražūs naujos statybos namai. Labai įdomi architektūra – ne tokia, kaip pas mus, kad visur tik dėžutės. Čia net ir nauji pastatai derinami prie senosios vokiškos architektūros, kad įsilietų į aplinką. Kaip supratome, rusai čia perka antruosius būstus“.
Apibendrindama kelionės įpūdžius palangiškė sako: „Buvo smalsu pamatyti labai atsilikusią šalį, bet to atsilikimo nemačiau, o kai ko iš jų dar galime ir pasimokyti – ypač kelių priežiūros. Turbūt, kadangi Kaliningrado sritis yra įsikūrusi tarp Europos šalių, gal todėl ir stengiasi joms prilygti”.
Be turistų merdės
Šiomis dienomis Kaliningrado srityje lankosi ir kita palangiškių šeima – Tomas ir Jolita Viluckai, su „Palangos tiltu“ bendravę kelionės išvakarėse. „Jei ne elektroninė viza, tikrai dar nebūtume čia apsilankę, - laikraščiui sakė Tomas. – Kadangi ketinome aplankyti Lenkiją, sužinoję apie elektronines vizas nusprendėme papildyti kelionės maršrutą“. Šiomis dienomis palangiškiai kelionės nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose, o prieš išvykdamas šio maršruto iniciatorius tikino, kad ši elektroninė naujovė tikrai labai palengvina keliavimą, ir galbūt reiktų šiuo pavyzdžiu sekti ir Lietuvai. „Mes irgi galėtume tokias vizas turėti vykstant į Rusiją, - svarsto palangiškis. – Tokiu gestu parodytume, kad nesame jokie priešai. O Rusijos šis žingsnis suprantamas. Juk atnaujino infrastruktūrą Futbolo čempionatui, o be turistų srauto ji paprasčiausiai merdės. Be to, Kaliningrado sritis turistams labai patraukli savo didžiuliu kultūriniu paveldu“.
Prisiminė prekybininkų bendradarbiavimą
Palangiškė Vita Ramm, ketverius metus gyvenusi Kaliningrade, labai palankiai vertina palengvintą keliavimo galimybę ne Rusijos piliečiams: „Labai puiku, kad yra tokios vizos. Daugelis mano pažįstamų, gyvenančių arčiau Kaliningrado srities, labai liūdėjo, praradę galimybę lengvai keliauti. Dar 1990 m. Lietuva su Kaliningradu buvo susijusi glaudžiais prekybiniais ryšiais. Viena mano žįstama prancūzų kalbos mokytoja tuo ekonomikai sunkiuoju laikotarpiu, 1990 m. – 1998 m., kai viskas keitėsi, metė darbą mokyklą ir pradėjo Kaliningrade prekiauti elektros lemputėmis ir plėvele šiltnamiams. Netrukus ji ten tapo monopilininke. Kiti lietuviai į Kaliningradą vežė dešras, sūrius. Kaliningrado turguje tuo laikotarpiu visuomet būdavo pilna prekybinininkų iš Telšių, Šilutės, Klaipėdos rajono“.
V. Ramm yra realistė – nors ir palankiai vertina elektroninės vizos įvedimą, supranta, kad tai nėra pagrindas atkurti seniems prekybiniams ryšiams: „Juk ir Lietuva, ir Rusija viena kitai taiko įvairias sankcijas. Šiuo įtemptu laikotarpiu vien tik vizos nepakanka. Tai jau yra diplomatų darbas. Be to, Rusija jau ir pati sėkmingai vysto įvairią produkciją. Tačiau jeigu ties Kaliningrado sritimi veiktų bevizė juosta, nieko blogo nebūtų, bet iškiltų saugumo klausimas. Iš tiesų Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, viskas pasikeitė, nebeįmanoma grįžti ten, kur buvome. O Kaliningrade turistams tikrai yra ką pamatyti. Katedroje vyksta tarptautiniais vargonų, džiazo festivaliai“.
Žvalgyba perspėja būti akyliems
Nauja, elektroninių vizų, išdavimo tvarka į Kaliningrado sritį vykstantiems Lietuvos ir dar 52-iejų valstybių piliečiams įsigaliojo nuo šių metų liepos 1 d. Nemokamą elektroninę vizą Lietuvos piliečiai gali gauti, į Kaliningrado sritį vykdami turizmo, verslo ar humanitariniais tikslais. Tam ne vėliau kaip prieš 4 kalendorines dienas iki numatomos kelionės pakanka užpildyti elektroninę formą RF užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje. Tokia viza galioja 30 dienų ir suteikia leidimą būti Kaliningrado srityje ne ilgiau kaip 8 paras nuo įvažiavimo. Į kitas Rusijos Federacijos teritorijas su šia viza vykti nebus galima.
Lietuvos žvalgyba turistus perspėja, kad Rusijos tarnybos domisi vykstančiais į Rusiją, bando juos verbuoti, todėl rekomenduojama kelionės po Kaliningrado sritį metu nesijungti prie wi-fi zonų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą