Teismas Paryžiuje
Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondas dar pernai kreipėsi į Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo Teismą Paryžiuje. Ir prašo iš Lietuvos priteisti V.Antonovo naudai 1,1 mlrd. eurų. Bet kodėl iš Lietuvos? Kodėl ne iš „Snoro" nacionalizavimą ir bankrotą palaiminusios valdžios?
Apie ieškinį, pateiktą Paryžiaus Arbitražo Teismui, Lietuvos Vyriausybė buvo informuota šį pavasarį. Mūsų valstybei šioje byloje atstovauja „Ellex Valiūnas ir parteriai" ir teisininkai iš Argentinos. Ieškovas - fondas, ginantis Rusijos investuotojus užsienyje, teigia, jog Lietuva, sunaikindama „Snorą" ir neatsiskaičiusi su banko 67,28 proc. akcijų savininku V.Antonovu pažeidė su Rusija pasirašytos sutarties dėl abipusės investicijų apsaugos 4 punktus.
Tačiau Arbitražo Teismas susidūrė su problema. Kaip gauti įslaptintus „Snoro" dokumentus? Taip įslaptintus, kad kai kurie buvo neprieinami net „Snoro" nacionalizavimo ir žlugimo peripetijas tyrusiai Seimo komisijai. Jau nekalbant apie eilinius mokesčių mokėtojus. Tad kodėl eiliniai Lietuvos žmonės turi už kažką, ko nepadarė, sumokėti milijardą? Ir jaustis kaltais?
Staiga pakeitė nuomonę
2011 m., kelios dienos prieš nusprendus nacionalizuoti „Snorą", Lietuvos bankas parinko ir būsimą laikiną „Snoro" administratorių. Juo tapo užsienietis Saimonas Friklis (Simon Freakly), atvykęs į Vilnių su savo kompanijos „Zolfo Cooper" specialistais.
Viskam buvo pasiruošta iš anksto, tačiau S.Friklis iš pradžių nemanė, kad banką reikia likviduoti. Viešai kalbėjo, jog banko operacijos bus atnaujintos. Tik reikia banką išskaidyti į blogą ir gerą. Paliekant toliau veikti tik gerą. Tačiau vėliau, tik neaišku, dėl ko, užsienietis pragydo kitaip.
Nes taip norėjo tuometinė šalies Vyriausybė? Kaip bebūtų, nutarta banko į blogą ir gerą neskaidyti. Likviduoti - ir tiek. 2011 m. gruodžio 7-ąją „Snorui" iškelta bankroto byla.
Milijoninis uždarbis per tris savaites
O gal nevertėjo? Gal „Snoras", kai jį patikrino S.Friklis ir jo kolegos, buvo mokus?
Arbitražo Teismas Paryžiuje, siekdamas būti visiškai objektyvus, panoro perskaityti įslaptintus „Snoro" likvidavimo dokumentus. Tokius dokumentus privalo turėti S.Friklis. Šiuo metu gyvenantis Niujorke ir dirbantis kompanijoje „AlixPartners LLP".
O kodėl privalėjo turėti, nors „Snorą" su savo komanda inspektavo tik tris savaites? O todėl, kad S.Friklis vienu metu buvo ir „Snoro" valdybos, ir administracijos, ir stebėtojų tarybos vadovas. Tad niekaip negalėjo veikti be atitinkamų rašytinių dokumentų - protokolų, balansų ir t.t.
Juk už darbą S.Frikliui ir jo komandai Lietuva pervedė beveik 5 milijonus eurų. Tad ieškovo pasamdyta advokatų iš JAV kontora „Alston and Bird" pagal S.Friklio gyvenamąją vietą kreipėsi į Niujorko pietinio rajono apygardos teismą. Kad įgaliotų S.Friklį pateikti Paryžiaus Arbitražo Teismui su „Snoru" susijusius dokumentus. Tikimasi, kad šie dokumentai įrodys, jog „Snoras" jo nacionalizavimo metu, tai yra 2011 m. lapkričio 16-ąją, buvo mokus ir galėjo toliau sėkmingai veikti kaip komercinis bankas.
Seime numarintos išvados
Abejones sustiprina 2008-2012 m. kadencijos Seimo laikinosios komisijos, tyrusios „Snoro" peripetijas, darbas. Komisijai vadovavo opozicinės „Tvarkos ir teisingumo" partijos atstovas Valentinas Mazuronis. Nors komisija atliko didžiulį darbą, Seimo valdančioji dauguma - konservatoriai, liberalai ir Arūno Valinsko Tautos atgimimo partija - komisijos išvadų nepatvirtino. Išsigando?
O 2012-2016 m. kadencijos Seimas, kuriame daugumą jau sudarė buvusios opozicinės partijos - socdemai, darbiečiai, tvarkiečiai - jau nė nebandė prisiminti „Snoro" peripetijų ir tvirtinti V.Mazuronio komisijos išvadų. Pats V.Mazuronis tuometinio „socdemo" Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje tapo aplinkos ministru, o vėliau laimėjo rinkimus į Europos Parlamentą ir išvyko į Briuselį. Komisijos išvadų net negalima rasti Seimo interneto svetainėje.
Situaciją komentuoja buvęs Seimo komisijos, tyrusios „Snoro" bankroto aplinkybes, narys, priklausęs Seimo Mišriai grupei Žilvinas ŠILGALIS:
Tos abejonės, ar reikėjo „Snorą" likviduoti, visada buvo. Todėl Seimo komisija ir buvo sukurta. Nuostolių dėl „Snoro" bankroto Lietuvos įmonės ir piliečiai patyrė labai daug.
Prieš „Snorą" nacionalizuojant vyko labai įdomios diskusijos Lietuvos banke. Vyko susirašinėjimas, pasirengimas „Snoro" uždarymui. Matėsi intencija, kad reikia banką likviduoti, uždaryti. Buvo ieškoma kabliukų.
Negalvoju, kad tame banke viskas buvo gerai, bet gal jį likviduodami dar daugiau praradome? Laikinajai Seimo komisijai, tyrusiai „Snoro" uždarymo aplinkybes, vadovavo Valentinas Mazuronis.
Komisijoje vyko konstruktyvus darbas, todėl buvo labai apmaudu, kai komisijos išvados Seime nebuvo patvirtintos. Komisija aiškiai pasakė tai, kas buvo nenaudinga valdantiesiems. Dirbau su slapta informacija, kurios negaliu atskleisti, kaip tie pinigų srautai judėjo.
Gaila, kad baimė visus kaustė ir komisijos išvados taip ir nebuvo patvirtintos. Buvo labai nesmagu, kai baigėsi Seimo kadencija, o naujos kadencijos Seime jau niekas nesiekė pabaigti mūsų komisijos darbo ir patvirtinti išvadų. Visas mūsų darbas nuėjo šuniui ant uodegos.
Manau, kad niekas nenorėjo kelti „Snoro" likvidavimo aplinkybių į viešumą. Vieni komisijos nariai tapo ministrais, o ir prezidentė Dalia Grybauskaitė gal nenorėjo, kad kai kurios aplinkybės būtų paviešintos.
Kodėl „Snorui" uždaryti buvo pasitelkti ne mūsų specialistai, o užsieniečiai? Per užsienio ekspertus labai lengva išplauti pinigus. Sumos buvo astronominės. Gal tie užsienio ekspertai ir brangūs, gal jų pragyvenimo lygis didesnis, bet tai dar nereiškia, kad Lietuvos žmonės mažiau gabūs.
Tačiau su užsieniečiais lengviau atlikti kai kurias finansines operacijas ir paslėpti galus. Lietuva - maža šalis, čia vieni kitus pažįsta, labai sunku apgauti, nuslėpti. O užsieniečiai išvažiuoja - ir tylu.
Mes į komisiją taip pat pasikviesdavome ekspertų, bet nei jie labiau už mus į tyrimą gilindavosi, nei ką. Apžvelgdavo tik formaliai. O banke sukosi astronominiai pinigai, procesai vyko labai sudėtingi. Tačiau ką reikia padaryti, kad per tris savaites gautum apie penkis milijonus?
Ir klausimas - kur jie, tie milijonai, toliau nuvažiavo? Labai lengva švaistytis ne savo lėšomis, o kur jos galiausiai atsidūrė - ne man spręsti.
Praėjo 12 metų, ne viską prisimenu, tekdavo ir pakartotinai prašyti, kad komisijai būtų patekti su „Snoru" susiję dokumentai. Ne visus gavome, bet išankstinio susirašinėjimo dokumentus dėl „Snoro" uždarymo gavome.
Mes komisijoje tvirtinome savo išvadas palaipsniui, po vieną dalį. Viską patvirtinome, o kai buvo galutinis išvadų tvirtinimas, jį užblokavo. Seimas galutinių išvadų nepatvirtino. Absurdiška, nes dėl „Snoro" bankroto buvo tūkstančiai nukentėjusių. Būna, kad bankus restruktūrizuoja, gerąją jo dalį parduoda.
Bet lengviausia - bankrotą paskelbti. Jei valdžios nariai rizikuotų savo santaupomis, priimdami sprendimus labai gerai apgalvotų, kaip išsaugoti savo pinigus. O kai tavo kišenės neliečia - lengviau priiminėji sprendimus.
Abejonių, ar reikėjo skelbti „Snoro" bankrotą, liko. Dėl „Snoro" banko valstybė pasielgė neracionaliai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą