„Švogerių“ respublika

„Švogerių“ respublika

Vadinamajai Seimo „krizės komisijai“ liudijęs ekspremjeras Gediminas Kirkilas atskleidė, esą Lietuvos banko vadovybė tuometinę jo Vyriausybę spaudė skolintis ne iš užsienio, o iš Lietuvoje veikiančių komercinių bankų. Negana to, Reinoldijaus Šarkino vadovauta institucija visiškai ignoravo Ministrų kabineto raginimus griežčiau kontroliuoti kredito įstaigas. „Vakaro žinios“ išsiaiškino, kad artimi R.Šarkino giminaičiai tada dirbo komerciniuose bankuose, kuriuos R.Šarkinas turėjo kontroliuoti ir iš kurių ragino skolintis.

„Vakaro žinios“ išsiaiškino, kad viena R.Šarkino (jam dirbant Lietuvos banko valdybos pirmininku) dukra - Jurgita Šarkinaitė - rado vietą „Danske“ banke, kita - Sigita Vingrienė - banke „Nordea“. SEB banke plušo R.Šarkino žentas Artūras Vingrys. Tuometinio Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus K.R. viena sesuo kartu su sutuoktiniu darbavosi Ūkio banke, o kita sesuo - „Snoro“ banke. Vieno tuometinio Lietuvos banko valdybos nario A.M. žmona plušo SEB privačių klientų vyresniąja vadybininke, kito valdybos nario V.I.G. dukra net ėjo Ūkio banko Privačios bankininkystės departamento direktorės pareigas. Beje, visi išvardinti Lietuvos banko vadovai savo pinigus laikė komerciniuose bankuose, o didžiąją indėlių dalį buvo patikėję būtent tiems, kuriuose darbavosi jų artimieji.

Image removed.Todėl turbūt neturėtų stebinti iki krizės premjero pareigas ėjusio G.Kirkilo liudijimas Laikinosios tyrimo komisijos statusą turinčiam Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Pastarojo pirmininkui Stasiui Jakeliūnui paklausus, ar buvo galvojama skolintis pigiai iki krizės, kad būtų kuo dengti potencialų lėšų trūkumą krizės metu, G.Kirkilas atsakė, kad nebuvo tokios minties, nes ekonomika augo, buvo biudžeto perviršis. Tiesa, dukart teko skolintis einamosioms išlaidoms - maždaug 100 mln. litų. Skolintasi iš užsienio bankų, siūliusių kreditus už daug mažesnes palūkanas nei dirbantys Lietuvoje, tačiau tokią politiką sukritikavo Lietuvos bankas. Tiksliau, pastarojo tuometinis vadovas R.Šarkinas, kuris Vyriausybei priekaištavo už tai, kad ši 100 mln. litų norėjo skolintis pigiau iš užsienio, o ne iš Lietuvoje veikiančių bankų.

Taip pat G.Kirkilas tvirtino, kad Lietuvos bankas buvo kaip valstybė valstybėje: esą Vyriausybė norėjo pažaboti komercinius bankus, kad šie nepūstų burbulo, tačiau Lietuvos bankas nesutiko uždėti apynasrio, o Vyriausybė priversti negalėjo, nes Lietuvos bankas atkirsdavo, esą nepriklausomas. Kaipgi kenksi bankams, kuriuose dirba tavo giminės ir kuriuose laikai indėlius, gal net palankesnėmis sąlygomis nei eiliniai mirtingieji? Komerciniai bankai, turėdami tokius indėlininkus, kaip Lietuvos banko vadovai, ir tokių darbuotojų, kaip artimi jų giminaičiai, turėjo jausti tvirtą užnugarį. Panašiai jaustis nuo 2008-ųjų pabaigos, į valdžią atėjus Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, galėjo ir pats Lietuvos bankas, atskaitingas Seimui. Negi galima buvo laukti griežtesnės pozicijos, pavyzdžiui, iš Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kuriam tada vadovavo Kęstutis Glaveckas - tuometinio R.Šarkino pavaduotojo uošvis?

„Mūsų Vyriausybė skolinosi iš užsienio bankų, nes tai buvo gerokai pigiau, tačiau dėl to sulaukėme priekaištų iš Lietuvos banko. Tiesa, Lietuvos bankas valstybės skolinimosi reikaluose neturi sprendžiamojo balso, tik patariamąjį. O štai dėl komercinių bankų kontrolės jis yra savarankiškas“, - „Vakaro žinioms“ teigė G.Kirkilas.

Pasak jo, kai buvo premjeras, jis nežinojo apie tai, kad R.Šarkino ir kitų Lietuvos banko vadovų giminės darbavosi komerciniuose bankuose, nežinojo ir apie indėlius.

„Gal laikinoji komisija tuo pasidomės. Manau, kad S.Jakeliūnas šį faktą žino. Manyčiau, kad jei šie faktai yra teisingi, liudyti reikėtų iškviesti ir R.Šarkiną“, - sakė G.Kirkilas.

K.Glaveckas, kuris šiuo metu yra Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininkas, „Vakaro žinioms“ sakė, kad „lyg ir yra numatyta apklausti R.Šarkiną“.

„Negerai, jei R.Šarkino ir kitų Lietuvos banko vadovų artimi giminaičiai dirbo komerciniuose bankuose, kuriuos kontroliavo Lietuvos bankas. Reikia tyrimą šiuo klausimu atlikti“, - tvirtina K.Glaveckas.

Ar pačiam nebuvo keista vadovauti Biudžeto ir finansų komitetui, atliekančiam parlamentinę kontrolę, kai antras pagal svarbumą Lietuvos banko vadovas buvo jo žentas? Pasirodo, ne.

„Tada jis jau nebebuvo mano žentas, jau buvo išsiskyręs. Žentu buvo tik dvejus metus“, - atskleidė parlamentaras.

Ar pats R.Šarkinas nemano, kad, proteguodamas Lietuvoje veikiančius bankus, painiojo interesus, sužinoti nepavyko.

„Neturiu su jumis jokių reikalų“, - vos išgirdęs klausimą atrėžė buvęs ilgametis Lietuvos banko vadovas ir numetė savo mobiliojo telefono ragelį.

Situaciją komentuoja ekonomistas prof. Povilas GYLYS:

Image removed.- Mes lito iš dalies netekome 1994 m. pavasarį, kai tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius įvedė valiutų valdybos modelį. Iš centrinio banko buvo atimti įrankiai, jis negalėjo reguliuoti daugelio dalykų. Pradėjo cirkuliuoti dvi pagrindinės valiutos - litas ir euras. Litų negalėjome daug prispausdinti, nes valiutų valdybos modelis neleido. Tai yra šio modelio pranašumas, jei ne vienas „bet“. Į Lietuvą atėjo milžiniška masė eurų. Nekilnojamojo turto burbulą komerciniai bankai išpūtė eurais. Centrinis bankas turėjo šaukti choru, kas vyksta. Antras dalykas - visa rizika, jei kas atsitinka, tektų paskolas pasiėmusiems eurais. Nes, pavyzdžiui, devalvavus litą nuo 3,45 lito už eurą iki 5 litų už eurą, nukentėtų pastarieji. Juk jie turėtų atiduoti tokio paties dydžio paskolą, tačiau eurus turėtų pirkti jau už 5 litus. Bet ir šiandien apie tai niekas nekalba.

Trečias dalykas - įvykus krizei mes netekome 15 proc. BVP. Teko skolintis. Ir labai brangiai. Latviai skolinosi daug pigiau - iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) už 3 proc., o mes iš kitų šaltinių - už 9 ir daugiau procentų, nors iš to paties TVF su ES garantija galėjome už 1,5 proc., kaip sakė tuometinė europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė. Aš ja linkęs tikėti. Skolinomės iš skandinaviškų bankų. Kodėl Lietuvos bankas nesudrausmino prezidentės ir Vyriausybės? Tikiuosi, Laikinoji tyrimo komisija tai išsiaiškins.

Ir dar vienas svarbus aspektas - skandinaviški bankai iš mūsų Vyriausybės išsireikalavo mokestinę lengvatą ir pelno mokesčio mokėjo ne 15 proc., o po maždaug 2 proc. Argumentas - jie nukentėjo per krizę. O pensininkai nenukentėjo? Darbuotojai nenukentėjo? Universitetai nenukentėjo? Visi nukentėjo, tačiau nuolaidos pritaikytos tik bankams.

***

FAKTAI

Kai Lietuvos bankui vadovavo Reinoldijus Šarkinas, jo darbuotojai iš Lietuvos banko galėjo imti kreditus už keliskart mažesnes palūkanas, nei siūlė komerciniai bankai! Pavyzdžiui, 2009-aisiais, per patį krizės įkarštį, kai privačios kredito įstaigos buvo praktiškai užsukusios paskolų kranelius, iš jų būsto paskolą buvo galima paimti už 11 proc., vartojimo paskolą - vidutiniškai už 23 proc. Tuo metu Lietuvos bankas saviems būsto kreditus dalino už 4,25 proc., vartojimo kreditus - už 8,25 proc. Ir nemenkomis sumomis. Pavyzdžiui, 2008 m. saviems darbuotojams vartojimo kreditų suteikta už 0,48 mln. litų, būsto paskolų - už 16,15 mln. litų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder