Tik atrodo, kad viskas gerokai pabrango

Tik atrodo, kad viskas gerokai pabrango

Statistikos departamentas skelbia, kad nuo 2015 m., kai įsivedėme eurą, iki dabar kainos Lietuvoje teišaugo 12 proc., nors dauguma žmonių yra įsitikinę, kad infliacija yra bent jau kelis kartus didesnė. „Vakaro žinios“ aiškinosi, kodėl oficiali statistika gerokai skiriasi nuo to, ką žmonės mato parduotuvėse, turguose, kirpyklose, degalinėse ir t.t.

Pareigūnai ir valdininkai, 2014-aisiais varę aktyvią euro propagandą, švelniai tariant, nesakė tiesos. Prieš euro įvedimą Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tuometiniai premjeras Algirdas Butkevičius, finansų ministras Rimantas Šadžius bei kiti politikai dievagojosi: valiutos pakeitimas nesukels kainų kilimo. Deja, atsitiko atvirkščiai.

Statistikos departamentas „Vakaro žinioms“ pateikė informaciją, kad nuo 2015 m. sausio iki dabar infliacija Lietuvoje yra 12 proc. Tiesa, tokia oficiali statistika stebina, nes kiekvienas matome, kad bulvės kainuoja beveik tiek pat, kiek kainuodavo litais, kopūstų kainų pokytis irgi panašus, kavinėse kavos puodelį be dviejų eurų vargiai nusipirksime, kai anksčiau jau ir 4 litus mokėti neatrodydavo pigu.

Statistikos departamento Kainų statistikos skyriaus patarėja Renata Paškevičienė „Vakaro žinioms“ paaiškino, kokia metodika vadovaudamasi Lietuva (ir ES statistikos agentūra „Eurostat“) apskaičiuoja metinę infliaciją. Pasak jos, gali būti, jog susidaro įspūdis, kad viskas vidutiniškai pabrango daug daugiau, nei yra, nes brango daug populiarių prekių bei paslaugų.

Pavyzdžiui, viešasis maitinimas (37 proc.), kopūstai (per 60 proc.), kirpyklų paslaugos (per 30 proc. ir t.t.), šaldyta žuvis, kiauliena (per 15 proc.) ir t.t., tačiau kai kurių grupių paslaugos ar prekės brango mažiau ar net pigo.

Pasak R.Paškevičienės, skaičiuojant infliaciją imamos 12 grupių prekės bei paslaugos: maistas, drabužiai, transportas, švietimas ir t.t. Nėra taip, kad aritmetiškai tepaskaičiuojamas vidurkis, nes tai esą neatskleistų realybės. Pavyzdžiui, jei 1 proc. pabrangtų pienas, vienu procentu - skalbimo mašinos, o, tarkime, duona atpigtų dviem procentais, nereiškia, kad šių prekių bendra infliacija būtų lygi nuliui.

Mat kiekviena prekė ir paslauga turi skirtingą lyginamąjį svorį bendrame vartojimo krepšelyje. O prekės ar paslaugos svoris priklauso nuo to, kokią visų išlaidų dalį jos sudaro.

Atrodytų, kad skalbimo mašinos turėtų turėti didesnį lyginamąjį svorį nei, pavyzdžiui, pienas, nes kainuoja žymiai daugiau, tačiau taip nėra, nes jas perkame daug rečiau. Anot R.Paškevičienės, pienas turi 0,2, bulvės 0,6, skalbimo mašina - 0,001 lyginamojo svorio koeficientą, todėl pieno ar bulvių kaina skaičiuojant infliaciją turi didesnę įtaką nei skalbimo mašinų.

„Kiekvienas prekės ar paslaugos svoris dauginamas iš kainos ir dalinamas iš bendros viso krepšelio svorio sumos. Nėra taip, kad mes viską sudedame“, - painią formulę pateikė Statistikos departamento atstovė.

Žmonėms nuostabą kelia ne tik bendra oficialiai paskaičiuota Lietuvos infliacija, bet ir pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų krepšelio brangimas. Pasirodo, jis pernai tepabrango 2,7 proc. (be pagrindinių maisto produktų, vertinant šią statistiką imamos cigarečių, muilo, tualetinio popieriaus, dantų pastos, A-95 markės benzino, pėdkelnių, važiavimo visuomeniniu miesto transportu bei kirpyklų paslaugų kainos). R.Paškevičienė paneigė kai kurių ekonomistų pamąstymus, kad vertinamos tik pigiausios prekės bei paslaugos.

„Atrankoje dalyvauja visi prekybos tinklai, turgavietės. Imamos, pavyzdžiui, visų rūšių duonos, o ne tik pati pigiausia“, - paaiškino R.Paškevičienė.

Interviu su politologu Vytautu DUMBLIAUSKU:



- Pradžiai - nepolitologinis klausimas. Spėkite, kiek, remiantis oficialia statistika, nuo euro įvedimo Lietuvoje pakilo kainos.

- Ne mažiau 30 proc.

- Štai ir ne. Vos 12 proc.

- Visiška nesąmonė. Netikiu, kad tik 12 proc. Pastaruosius metus, kai dar mokėdavome litais, rinkau čekius. Todėl galiu lengvai palyginti. Mano mėgstami jogurtai, kainavę 3 litus, vos įvedus eurą kainavo 87 centus, o dabar kainuoja 1,2 euro.

Sviestas pabrango dvigubai: įvedus eurą, „Lidl“ parduotuvėje 70 euro centų kainavęs sviestas dabar kainuoja 1,3 euro. Tai kur čia 12 proc.? Gal statistikai kokį politinį užsakymą yra gavę, kad žmonių neerzintų? Vis ruošiuosi parašyti straipsnį ir paviešinti kainų pokyčius.

- Politologinis klausimas. Prieš stojant į ES politikai dievagojosi, kad į ją įstojus jokios infliacijos nebus. Tokie pat pažadai buvo duoti ir prieš įvedant eurą, nors kitų šalių pavyzdžiai akivaizdžiai rodė, kad euras sukeldavo infliaciją. Kodėl politikai taip kalbėjo? Negi tikėjo tuo?

- Melavo. Politikai žaidžia savo žaidimus, jų profesinė logika yra tokia, kad geriau meluoti, jei tai padės pasiekti tikslą. Raminti meluojant - jei reikia nuraminti, arba gąsdinti - jei reikia gąsdinti.

Aišku, aš tikiu kai kuriais ekonomistais, kad eurą įsivesti reikėjo, nes mūsų rinka per maža, kaimyninės Latvija ir Estija eurą jau buvo įsivedusios. Tačiau nekvestionuojant, reikėjo įsivesti eurą ar ne, galiu pasakyti, kad dėl kainų politikai melavo, žinojo, kad bus brangimas.

- Kodėl bent jau nesako: atsiprašome, klydome?


- Jų profesija tokia. Žino, kad, jei prisipažins, praras populiarumą, o tada atsiranda rizika nepatekti į Seimą. Įsivaizduokite, kokia tai tragedija. Ypač ilgai pasėdėję Seime vėliau darbo nesusiranda, o Seime algos - padorios (nors, aišku, Lietuvoje galima daugiau uždirbti), už nieką nesi atsakingas, gali ne tik projektų nerengti, bet ir posėdžių nelankyti, vis tiek gausi algą.

Komentuoja ekonomistas Nerijus MAČIULIS:


Neabejoju nei statistika, nei metodologija, taikoma apskaičiuojant infliaciją. Taip, yra daug prekių ir paslaugų, kurios pabrango ne 10, o 50 proc. ar daugiau, tačiau jų svoris vartojimo krepšelyje nėra didelis.

Pavyzdžiui, smarkiai pabrango kopūstai, bulvės ar švietimas, tačiau tam žmonės per metus išleidžia daug mažiau, nei, pavyzdžiui, įvairioms komunalinėms paslaugoms, kurios atpigo arba nesmarkiai pabrango. Todėl, nors kai kas pabrango labai daug, vidutinė infliacija ir tėra 12 proc. Tikrai nėra jokios klaidos ar mistikos.

Yra ir dar vienas aspektas: gyventojai labiau pastebi ir labiau piktinasi pabrangusiomis prekėmis bei paslaugomis. O tai, kas nepabrango arba atpigo, nesukelia emocijų.

Sidebar placeholder