Šis įvadinis puslapis kasdien sulaukia 18 milijonų skaitytojų. Iš jų, 7,000 susigundė aplankyti prieš mėnesį sukurtą puslapį apie kapitoną Joną Noreiką.
Jono Noreikos puslapyje kol kas nėra žinių, kaip jisai gelbėjo Lietuvos žydus. Tiesiog trūko patikimų šaltinių. 2019 m. kovo mėn. 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras paskelbė paaiškinimą "Dėl kaltinimų Jonui Noreika (Generolui Vėtrai)". Jame tvirtina,
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.
Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.
Centras atsižvelgė į kontraversijas, kurias sukėlė Grant Gochino "Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos", kurią J.Noreikos anūkė Silvia Foti paskelbė savo svetainėje, ir kurią "Žemaičių saulutė" skelbė dalimis, 2018.11.30, 2018.12.28, 2019.02.08.
Centras papildomai įvertino J.Noreikos antinacinės veiklos aplinkybes. Centras savo paaiškinimą paskelbė 2019 m. kovo mėn. 27 d. iškart po savo triuškinančios pergalės Vilniaus apygardos administracinis teisme, kuriame teismas atmetė Grant Gochino skundą Centrui.
"G.A.Gochino sukurtas judėjimas", kaip jį Centras vadina, norėtų, kad Centras pakeistų savo 2015 m. istorinę pažymą dėl kpt.J.Noreikos veiklos Antrajame pasauliniame kare. Šia savo pažyma Centras diplomatiškai pripažino, kad kpt.J.Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai.
Kuomet jisai dirbo Šiaulių apskrities viršininku, nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. pradžios, "...okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymu."
Centro pažymos pagrindu valstybinės įstaigos toliau gerbia kpt.J.Noreikos atminimą paminklais ir gatvių bei mokyklos pavadinimais.
Vasario 16-tosios eitynėse patriotiškas jaunimas širdingai gynė kpt.J.Noreiką ir kitus lietuvių tautos valios reiškėjus plakatu "Mes žinome savo tautos didvyrius." Centras savo puslapyje apie Joną Noreiką - Generolą Vėtrą nemini žydų skriaudimo.
2018 m. birželio mėn. 15 d. G.Gochinas užklausa reikalavo, kad Centras vienareikšmiškai pasmerktų Lietuvių aktyvistų fronto Telšių apskrityje vadą kpt.J.Noreiką, tvirtindamas:
I. Jonas Noreika vadovavo nusikalstamai gaujai, LAF Telšiai, kuri Lietuvos Respublikos, lietuvių tautos ir “Žemaičių žemės” vardu per vieną mėnesį nužudė daugiau kaip 3,000 žydų ir 300 lietuvių, juos sulaikė, žemino, apvogė, išnaudojo, kankino ir pasmerkė.
LAF Telšiai nusikaltimai savo mąstais, žiaurumu, atsidavimu ir melagingumu lenkia Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir carinės Rusijos nusikaltimus Telšių apskrityje. LAF Telšiai per vieną mėnesį Telšių apskrityje nusikalto taip kaip jokie okupantai neįstengė per ištisus dešimtmečius.
II. Jonas Noreika Šiaulių apskrityje tarnavo Lietuvos laikinajai vyriausybei ir naciams okupantams dėl to, kad jisai kaip žmogus asmeniškai labiausiai tiko rengiant nusikaltimus prieš žmoniją.
2018 m. liepos mėn. 18 d. Centras savo atsakymu pabrėžė, kad G.Gochinas savo "tyrime" nepateikė svarių įrodymų, ir galimai pažeidė LR Konstituciją ir LR Baudžiamąjį kodeksą, kaltindamas daugybę asmenų. G.Gochinas teismui apskundė Centrą, kad jisai dirba šališkai ir neišsamiai ir piktnaudžiauja valdžia. Centras atsiliepė.
Teismas nusprendė, kad "... teismas negali perimti Centro nustatytų funkcijų ir įgaliojimų...". Tačiau, teismas patikslino Centro pagrindinį argumentą, kad G.Gochinas neturi materialaus intereso, kokia yra istorinė pažyma.
Teismas paaiškino, kad svarstė ne Centro pažymą, o G.Gochino užklausą, kuri labiau panaši į prašymą, nė skundą. Prašymas, kaip toks, nesusijęs su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu.
Tokiu būdu, teismas davė suprasti, kad G.Gochinas savo užklausomis negali trukdyti Centrui formuoti valstybės istorijos politiką. Centras atsako tiesiogiai Seimui.
Teismui beliko išnagrinėti, ar Centras, kaip valstybinė įstaiga, G.Gochinui atsakinėjo išsamiai, detaliai, aiškiai. Centras savo svetainėje pasidžiaugė, kad teismas pabrėžė, kad Centras pateikė atsakymus į visus klausimus.
Teismo argumentus galima puikiausiai suprasti juos taikant ištraukai iš kpt. J.Noreikos bendražygio, žymaus antinacinio rezistento, Lietuvių nacionalistų partijos generalinio sekretoriaus Zenono Blyno (Vetusius) vedamojo, "Praeities klaidos ir ateities keliai".
Tik krauju, savo sūnų ir dukterų krauju apšlakstyta žemė pradeda duoti gausių derlių, o kraujo žemei, tėvynės žemei, niekados nėra permažai. Ji sugeria draugo ir priešo, mylinčio ir išdaviko, pasiaukojančio ir klykiančiųjų kraują. Žemė visados trokšta drėgmės. Žemė visados alkana pūsiančių kūnų. (MAB f.222, b.1745)
Šie Z. Blyno teiginiai yra išsamūs, nešališki ir nepiktnaudžiaujantys valdžia. Žodžiai "niekados nėra permažai" reiškia, kad žemė sugeria net ir klykiančio kūdikio kraują.
Z. Blynas šį vedamąjį parengė Lietuvių nacionalistų partijos organo "Tautos kelio" pirmajam numeriui, kuris turėjo išeiti 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
Z. Blynas savo dienoraštyje aprašo, kaip iš Šiaulių atvykęs, Centro minimas žydų gelbėtojas Vladas Pauža padėjo pramušti šį laikraštį, kad jis eitų vietoj LAF "Į Laisvę". Deja, vokiečių cenzoriai neleido antinacistų laikraščiui pasirodyti.
V. Pauža grįžo į Šiaulius, kur jisai su Algirdu Juliumi Greimu redagavo "Tėvynę". Centras savo paaiškinime tvirtina,
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai.
Nepaisant vokiečių cenzūros, 1941 m. liepos 27 d., A.J.Greimui pavyko paskelbti vedamąjį "Užteks švelnumo su žydais", iš kurio atidus skaitytojas supranta, kad būtent Lietuva mažiau skriaudžia žydus, kaip Vakarų Europos šalys.
Vakarų Europa vienaip ar kitaip žydų atsikratė, atsikratys ir Lietuva. Reikia tik stebėtis kilnadvasiškumu lietuvio, kad jis dar taip džentelmeniškai iki šiol laikosi žydų atžvilgiu.
Z.Blynas savo dienoraštyje aprašo kaip tik tomis dienomis į Kauną atvykusią kpt. J.Noreikos vadovaujamos "Žemaičių žemės" delegacijos veiklą. Delegacija įteikė kpt.J.Noreikos parengtą ir tūkstančių žemaičių priimtą rezoliuciją, įpareigojančią Lietuvos laikinąją vyriausybę siekti visiškos nepriklausomybės. J.Noreika taip pat vedė derybas įtraukti LAF į LNP.
Z.Blynas įvardija septynis delegacijos narius, kuriuos Telšiuose išrinko 18 žymiausių valdininkų ir visuomenininkų. Centras savo paaiškinime rašo apie šią delegaciją, kad J.Noreika "kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą."
Delegacijos nariai iš tiesų suvokė genocido siaubą, juk LAF Telšiai vado J.Noreikos pavaduotojas, Telšių apskrities policijos vadas Bronius Juodikis liepos mėn. 15-16 d. surengė maždaug 1,000 Telšių žydų vyrų žudynes, o LAF Plungės vadas Povilas Alimas liepos mėn. 12-13 d. surengė visų 1,800 Plungės žydų žudynes. "Žemaičių žemės" delegacijos sudėtis atspindi J.Noreikos skelbiamą Naujosios Lietuvos nesuskaldomą vienybę.
Z.Blynas patvirtina Centro pastabą, kad ne naciai, o Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė J.Noreiką Šiaulių apskrities viršininku.
"Yra žinių, kad kpt. Noreikai pasiūlyta Kabineto Šiaulių apskr. v[iršinin]ko vieta. Taigi "likviduojami" vyrai. Nieko sau, gera kova."
Kitaip tariant, vyriausybė suprato, jog kpt.J.Noreika labiau reikalingas Šiauliuose, nė Kaune.
Kaip tik 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė išleido Žydų padėties nuostatus. Juos pasirašė Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis ir Vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys.
Centras savo paaiškinime pažymi, kad 1974 m. JAV kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas atliko išsamų tyrimą ir jųdviejų veikloje nerado nusikaltimų įrodymų. Teisingumo ministras Mackevičius nušviečia nuostatų istoriją. Įsidėmėtinas šis punktas:
Šie nuostatai netaikomi asmenims, kurie apdovanoti Vyčio Kryžiumi arba yra savanoriai, įstoję į Liet. kariuomenę iki 1919 m. III. 5 d., jeigu jie vėlesniu laiku neveikė prieš Lietuvių tautos interesus.
Nacių laikais tai buvo akivaizdus akibrokštas rasizmui. Centras naujai paaiškina,
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies.
Lietuvos Respublikos ir tarptautinė teisė genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui apibrėžia kaip sąmoningas veikas, daromas suvokiant savo veiksmų pasekmes.
Vokiečių įtrauktas kpt.J.Noreika negalėjo pramatyti, kad spalio mėnesį Žagarės gete apgyvendinti Šiaulių apskrities žydai bus išžudomi panašiai, kaip liepos mėnesį buvo žudomi Telšių apskrities žydai.
Lietuvos laikinoji vyriausybė išvystė antinacinę politiką, kad Lietuvos žydų turtas priklauso lietuviams varguoliams, ir ne Reicho iždui. Iš tiesų, LAF vadas Kazys Škirpą tai numatė savo Dokumente XXXIV, "Atsišaukimas į Lietuvių Tautą", kurį 1940 m. liepos mėn. 13 d. įteikė nacių politikos strategui Peter Kleist.
Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir puslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo.
Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti.
Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbelės iš lietuvių tautos praeities laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams - rankos ir žemės darbininkams - kaip daugiausiai Jūdos nuskriaustais, įstatimdavystės keliu gražinta atgal bendram lietuvių tautos labui.
Lietuvos laikinoji vyriausybė sustabdė savo veiklą 1941 m. rugpjūčio mėn. 5 d. Visgi, kpt.Jonas Noreika dar kitą dieną raštu Nr.429 spėjo vykdyti jos politiką.
1.Komunistų veikėjų ir šiaip žydų tautybės piliečių paliktąjį be globos tiek kilnojamąjį tiek nekilnojamąjį turtą perima vietos savivaldybės savo žinion apsaugai iki bus vyriausybės nustatyta kaip su tokiu turtu pasielgti.
Deja, Šiaulių apygardos viršininkas Hans Gewecke netrukus atvyko iš Vokietijos ir Reicho iždui paglemžė visas teises į atstatomos Lietuvos valstybės turtą. Kpt.J.Noreika ir kiti Šiaulių gyventojai buvo priversti registruoti savo teisėtai įsigytą žydų turtą, netgi naktines kepures.
Antinacinė ekonominė veikla perėjo į pogrindį. Ją ypatingais mąstais vykdė Pakruojaus miesto advokatas Petras Požėla. 1941 m. rugpjūčio mėn. 25 d. Z.Blynas užsirašė:
Biržų [apskr.] v-kas pasakojo (Zovė), kad koks tai adv.Požėla iš Šiaulių ir Biržų išsivežė apie 300 000 rb ir ar ne du čemodanus aukso ir sidabro.
P. Požėla netrukus tapo Lietuvių nacionalistų partijos vicepirmininku. Jisai išgelbėjo žydą dr.Šreiberį jam parūpindamas fiktyvus dokumentus. Vokiečiai P.Požėlą sušaudė. Visi trys patikimiausi Centro šaltiniai - A.Gurevičiaus, J.Rimašausko, V.Sakaitės sąrašai - įvardija Petrą Požėlą, kaip žydų gelbėtoją. Centras pabrėžia būtent savo šaltinių patikimumą.
9. G. A.Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu
G. A. Gochinas savo pateiktiems istoriniams šaltiniams netaiko išorinės ir vidinės kritinės analizės, nevertina jų patikimumo.
Vis dėlto, šiomis dienomis Centras pašalino P.Požėlą iš žydų gelbėtojų sąrašo, tyliai ir gal tik laikinai. Centrą galėjo įtakoti jo paaiškinime minimas kun.Mykolo Krupavičiaus straipsnis "Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu".
Įdomu, kad tokių žydų žudikų priešakin labai dažnai stodavo buvę enkavedistai ar šiaip bolševikai. Kaip pavyzdį čia priminsiu Požėlą, Šiaulių advokatą, kuris prie bolševikų buvo aršus enkavedistas, daug įdavęs ir sunaikinęs lietuvių, o prie vokiečių tapo geštapininku, uoliu žydų naikinimo organizatorium ir jų turto plėšiku.
Generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė panašiai buvo ankščiau pašalinusi iš žydų gelbėtojų sąrašų netgi patį kpt.J.Noreiką, nors jinai ypatingai pasitiki A.Gurevičiaus sąrašu. A. Gurevičius dirbo kpt.J.Noreikai, tad asmeniškai puikiausiai žinojo, kokiais būdais jisai gelbėjo žydus. Kaip Centras naujai pažymi savo paaiškinime:
Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”
Matyt, kpt.J.Noreika net nenutuokdamas gelbėjo šiuos prieglaudoje slepiamus žydus. Jis taipogi greičiausiai nežinojo, kad jo slaugomas ir iš mirties išplėštas Štuthofo kalinys Vladas Jurgutis, kaip manoma, buvo kilęs iš žydų konvertitų. Centras duoda ir kitą pavyzdį:
J.Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J.Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių
Iš tiesų, kaip D.Riauka tvirtino S.Foti, J.Noreika su šeima gyveno to žydo B.Pelco name. Jame veikė mokykla, kurioje J.Noreika su žmona dirbo.
Anot D.Riaukos, B.Pelcas tikrai būtų išdavęs J.Noreiką saugumui, jeigu tik jisai būtų įtaręs, kad rengia sukilimą. Kpt.J.Noreikos kilnus elgesys parodo jo brandų humanizmą.
Plačiai žinoma, kaip kpt.J.Noreikos žmona Antanina kepdavo bandeles, kurias jų dukrytė Dalia dalindavo vargšams žydams. Tokios veiklos išplitimą liudija V.Paužos laikraštyje "Tėvynė" paskelbtas burmistro Petro Linkevičiaus vedamasis "Ne vietoje gailestingumas".
Centras remiasi Domo Jasaičio surinktais žydų gelbėtojų liudijimais.
Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J.Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“
Domas Jasaitis nustatė, kad netgi aršiausias žydų žudytojas Joachimas Hamanas išgelbėjo žydą Kromą, kurį lietuviai policininkai užstojo, kaip kariavusį prieš komunizmą Lietuvos nepriklausomybės kovose. Šioje istorijoje galima įžvelgti Lietuvos laikinosios vyriausybės nuostatas Lietuvai nusipelniusių žydų atžvilgiu.
Visgi, sudėtingose Holokausto sąlygose ne visi žydų gelbėtojai vienodi, kaip matyti iš Valstybinio Vilniaus Gauno knygos "Šiaulių getas: kalinių sąrašai". H.Gewecke pasirūpino Frenkelio fabriko žydus darbininkus išlaikyti gyvus, tuo tarpu J.Hamanas norėjo juos išžudyti.
Miesto burmistras P. Linkevičius, jo pavaduotojas A. Stankus, LAF'o štabo narys V. Ivanauskas, advokatas J. Šerkšnys, broliai Šablinskai, laikraščio "Tėvynė" redaktorius V. Pauža bei dar keletas įtakingų Šiaulių miesto asmenų buvo parašę skundus SS štandartenfiureriui K. Jėgeriui ir generalkomisarui fon Rentelnui, dėl ko J. Hamanas ir atvyko į Šiaulius.
Ir štai tų įtakingų personų norai liko nepatenkinti. Ypač troško žydų žūties kai kurie baltraiščiai, dalyvavę Šiaulių miesto ir apskrities žydų žudynėse. Čia ypatingu žiaurumu išsiskyrė Užvenčio LAF'o vadas advokatas Romualdas Kolokša, dalyvavęs naikinant Užvenčio žydus, su savo būriu nepraleidęs šaudymų Šiauliuose ir apskrityje. (ps.18)
Šitas šaltinis visgi kelia įtarimą kadangi Centras juo nesiremia. Centras tačiau pripažįsta, kad buvo ir kolaborantų.
3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų.
Lietuvių tautos valios reiškėjų P.Alimo, Z.Blyno, A.J.Greimo, B.Juodikio, P.Linkevičiaus, kpt.J.Noreikos, V.Paužos ir P.Požėlos antinacinę veiklą bene aiškiausiai išreiškė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos steigėjas Z.Blynas jos pogrindžio spaudoje. Jisai 1942 m. balandžio mėn. 18 d. LLKS atsišaukimu žadino tautą:
Atsiminkit: A.Hitleris nemėgsta "becharakterinių" jis niekina tautas, kurios turi vergų dvasią. Parodykim vokiečiams, kad mes esam tikri arijai-lietuviai, neblogesni už teotonus ; parodykim kad mokam ginti savo garbę ir savo teises. Mes esam Lietuviai, ne bernai ir ne vergai. [...]
V O K I E Č I A I
Pripažinkite Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę; leiskit mums tikrai savistoviai tvarkytis savo žemėje. Po to kalbėsime su jumis apie talkininkavimo būdus, pirmoje eilėje atsižvelgiant, kad nebūtų pažeisti mūsų esminiai interesai, ir bandysim suderinti abišalius interesus.
LLKS vadas Jonas Burokas lenkia galvą Z.Blynui. Lietuvos šimtmečio proga LLKS surinktos 100 relikvijų Lukiškių aikštėje įamžina Lietuvos laisvės kovas. Iš jų įsidėmėtina relikvija:
Nr. 93 Žemė iš žudynių vietos Kaniūkų k., Vilniaus r., kur 1944 m. sovietų teroristai nužudė 38 žmones.
Ši relikvija amžiams primena, kad nusikaltusių žmonijai galima ieškoti net ir tarp žydų partizanų, pabėgusių nuo geto. Centras savo paaiškinime panašiai moko:
Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės.
Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policija vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t.
Pasak žydų istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos.
Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.
Centro paaiškinimas parodo, kad Lietuvos žydai neturėtų laukti ypatingos atjautos. Pavyzdžiui, sunku patikėti, kad Lietuvos valstybė staiga susigalvotų gerbti Vilniaus seniausias žydų kapines, ir atsisakyti savo sumanymo ant jų pastatytų Sportų rūmų paversti kongresų rūmais.
Verčiau galima pamanyti, kad Centro žydų gelbėtojų sąrašą papildys kpt.Jono Noreikos ir V.Paužos vardai.
Kalifornijoje gyvenantį Lietuvos pilietį G.Gochiną jaudina, kad Lietuvoje didvyriu laikomas kpt. J.Noreika tariamai atsako už 100 jo giminaičių išžudymą. Centras savo paaiškinimu ramino visus, kad kpt.J.Noreika neatsakingas už masines žudynes, ir pakartotinai įspėjo, kad G.Gochino užklausos įvairūs kaltinimai galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir nekaltumo prezumpciją.
Teismas išaiškino, kad būtent Centrui priklauso atlikti Seimo jam patikėtas funkcijas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą