Išėjo Saulius Sondeckis (1928-2016) - žmogus, kurį atpažinome ir be jokių išvardintų premijų, titulų

Išėjo Saulius Sondeckis (1928-2016) - žmogus, kurį atpažinome ir be jokių išvardintų premijų, titulų

Žmogus, kuris net ir ne melomanui vis vien asocijuosis su jaunystės Palanga. Ir Lietuvos kamerinio orkestro atliekamomis „Nakties serenadomis“. Su Tiškevičiaus parko prieblanda ir nuo rūmų dvelkiančiais rožių kvapais. Mes girdėjome tas smuikų, altų, violončelių melodijas. Ir visai netyčia buvome priartinti prie didžiosios, tauriosios muzikos. O dabar S.Sondeckis išėjo. Kad susitiktų su savo dievais. Su muzikos dievu Johanu Sebastianu Bachu. Su muzikos dievais Volfgangu Amadėjumi Mocartu ir Džuzepe Verdžiu. Ras ką su jais pakalbėti. Kaip ir su kitais didžiaisiais muzikos grandais. Su kuriais asmeniškai bičiuliavosi. Nes S.Sondeckis ir pats buvo didžiosios, pačios tauriausios muzikos grandas. Nenorėjęs ir net nebandęs savęs nuleisti į žemesnį, dabarčiai priimtinesnį, neva populiaresnį lygmenį.

Nes kas, galų gale, yra tas dabarčiai priimtinas lygmuo? Tai viso labo tik liulantis, palengvintomis muzikėlėmis kvarksintis darinys. Kai vieną vienadienį populiarų varliuką po kelerių metų užgožia nauji itin madingi varliukai. O S.Sondeckiui gera muzika buvo kaip filosofinis traktatas. Ne buities, bet būties:

„Tai, kas nauja, turi būti statoma ant labai tvirto pamato, galingų stulpų. Kai naujos tradicijos atsiduria ne ant to pamato, ne ant tų stulpų, mes imame nežinoti, kas esame.“

Jis savo prigimtimi buvo ne griovėjas, ne prisitaikėliškas imituotojas, bet STATYTOJAS. Ne vien profesine, bet ir pačia plačiausia žmogaus prasme. Sukūrė styginių orkestrą Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Vėliau - Lietuvos kamerinį, Ermitažo ir kitus styginių orkestrus. Kaip pats prisipažino, visada pradėdavo nuo nulio: „Aš visą gyvenimą buvau mokytojas ir niekad nesinaudojau kitų darbo vaisiais. Visi mano kolektyvai buvo pradėti nuo Sacharos, nuo tuščios vietos“. Štai ir raktas į maestro S.Sondeckio asmenybę. Visas mūsų žmogiškąsias sacharas, dykvietes, tuštumas užpildyti harmonija. Didžiosios muzikos dievais. Tauresniais papročiais. Ne žeminti, užguiti, bet kelti. Ten, kur ne kiekvienam lemta pakilti. Bet judėti ta kryptimi vis vien verta.

Tikram menininkui visada skauda. Kad ne visi, klausydamiesi smuiko, pakyla į aukštumas. Užčiuopia tai, ką koncertų salėje ar po bažnyčių skliautais pranešinėdavo S.Sondeckis ir jo Dievas J.S.Bachas. Viena vertus, Maestro buvo muzikos žinovų garbinamas, šlovinamas. Apdovanotas įvairiausiomis premijomis. Įskaitant ir valstybinėmis. Bet ar šį žmogų iki galo suprato? Tą žmogų, kuris tiek kameriniuose orkestruose, tiek valstybės gyvenime bandė egzistuoti be falšo. Matė valstybę kaip kūrinį. Dramatišką, bet tokią sonatą, kuri keltų ne žemyn, bet aukštyn. Negniuždydama žmogaus. Jo ne suprastindama. Nes žmogus irgi yra savotiškas smuikas. Galintis čirpinti primityviausią muzikėlę. Bet, likimui leidžiant, galintis pakilti iki dieviškiausių melodijų. Maestro norėjo, kad valstybė, kaip ir jo 44 metus vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras, nesimuliuotų natų, bet jas tobulai išpildytų. Nes S.Sondeckis buvo ne tik muzikos Maestro, bet ir pilietis. Ir šis pilietis yra ir taip pasakęs: „Aš taip ir nesuvokiu, kas ta pilietinė visuomenė, nes jei tik visuomenė bando kur kišti nosį, taip ir gauna per ją. Kalbos apie pilietinę visuomenę man skamba kaip kalbos apie žygį į šviesų komunizmo rytojų. Tuščias žodžių barstymas. Taip, yra pilietinė visuomenė, bet pačioje apačioje.“ (...) „Menų mokyklas, sako, reikia uždaryti, na, kalėjimus paversti trijų žvaigždučių viešbučiais. Tai man nesuvokiama.“ (...)“Inteligentai nedominuoja. Jiems chamas, prasčiokas pinigų maišu gali užkimšti burną.“

S.Sondeckis niekada nesutiko, kad visuomenė gali apsieiti be dvasinių autoritetų. Užsistojo žeminamą Justiną Marcinkevičių. Baisėjosi, kad Nepriklausomybė sugeba susidoroti su Tautos moraliniais autoritetais. Ir į jų vietą pasiūlyti tik lėkštas pramogas: „Juk niekad Justo Pilyponio romano nepastatysit greta Fiodoro Dostojevskio: netempkim žemosios kultūros iki didžiosios“.

Ar taip galvojančiam Maestro buvo lengva tarp mūsų? Turbūt ne. Kur „šiandieninis menas neretai skiriamas psichopatams“. Visuomenėje, kurioje J.Pilyponio „Kaukolė žaliame „čemodane“ sukeltų daugiau žvingaujančio džiugesio nei F.Dostojevskis. O gerą muziką nustelbia „elito“ pasistaipymai Valstybinio operos ir baleto teatro hole. Kai svarbiau ne muzika, bet nauja damos suknia. Maestro net pseudokolegų įžeidinėjimus, niekinimus iškentė oriai. O dabar, jau po mirties, jį ims garbinti, šlovinti. Nes niekam jau daugiau nesutrukdys jo pilietinis balsas. Ištaręs ir šiuos žodžius: „Jeigu suburtume tikruosius patriotus iš visų partijų, tai vienybę būtų galima sukurti.“

Nes jis matė mus, savo tautiečius, kaip smuikininkus, altininkus, violončelininkus. Likimo dar nesuburtus į vieną orkestrą. Matė kaip muzikos profesionalas. Matė Lietuvą kaip tobulos muzikos viziją. O dabar mus irgi regės. Tik iš aukščiau. Sudie, Maestro.

Trumpa S.Sondeckio biografija

Gimė 1928 m. spalio 11 d. Šiauliuose, Šiaulių miesto burmistro ir pedagogės šeimoje.

1952 m. baigė Vilniaus konservatorijos (dabar - Muzikos ir teatro akademija) Aleksandro Livonto smuiko klasę.

1957-1960 m. stažavosi Maskvos konservatorijoje.

1952-1959 m. dėstė Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

Nuo 1955 m. - Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklos smuiko klasės dėstytojas ir paties suburto styginių orkestro vadovas. 1976 metais šis orkestras Herberto fon Karajano fondo kamerinių ir simfoninių orkestrų konkurse Vakarų Berlyne laimėjo I vietą.

Nuo 1957 m. Vilniaus konservatorijos dėstytojas, profesorius.

1960 m. subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą ir jam iki 2004 metų vadovavo. Su šiuo orkestru aplankė dešimtis Vakarų Europos valstybių, koncertavo JAV, Kanadoje, Kuboje.

Nuo 1989 m. vadovavo Sankt Peterburgo (Rusija) valstybiniam Ermitažo orkestrui „Camerata Sanct Peterburg“.

2005 m. Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovas.

S.Sondeckis dirigavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Liuksemburge, Suomijoje.

Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino penkto ir pirmo laipsnio ordinais. Vyriausybės ir Lietuvos nacionalinės kultūros premijų laureatas. Šiaulių miesto garbės pilietis. Estijoje apdovanotas Marijos žemės kryžiaus ketvirto laipsnio ordinu, Austrijoje - Pirmos klasės garbės kryžiumi, o Rusijoje - Garbės ordinu.

S.Sondeckis vertino ir savo valstybinius apdovanojimus bei garbės titulus, gautus sovietmečiu. Nes jie, anot Maestro, visi buvo gauti už muziką.

Laidotuvės

Atsisveikinimas su Sauliumi Sondeckiu - Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. vyks ketvirtadienį nuo 16 val. iki 21 val., penktadienį - nuo 10 val. iki 18 val.

Šeštadienį, 9 val., Šv. Kazimiero bažnyčioje už velionį bus aukojamos šv. Mišios, atsisveikinti bus galima nuo 10 val. iki 13 val.

Maestro S.Sondeckis bus palaidotas sostinės Antakalnio kapinėse šeštadienį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder