Algimantas Jarukaitis: profesiją lėmė "Kapitolijus"

- Į Vilnių atvažiavau po tarnybos Kariniame jūrų laivyne. Tai buvo Liepojoje. Pasirinkau studijas buvusioje Konservatorijoje, Televizijos režisūros katedroje. Dar bestudijuodamas, pradėjau dirbti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Manau, kad ypač įsimintini yra sutikti įdomūs žmonės. Asmenybės praturtina ne tik žiūrovus, bet ir laidos kūrėjus. Tarp atmintin įstrigusių neeilinių žmonių yra architektas Brėdikis, režisierius Čibiras, rašytojas Kašauskas, garsusis lėlių teatro režisierius, dailininkas Mazuras...

- O kas jus pastūmėjo pasirinkti televizijos režisieriaus profesiją?

- Tai lėmė gyvenimo aplinkybės. Esu klaipėdietis. Gyvenome virš senojo "Švyturio" kino teatro, dabar - "Kapitolijus". Tėvai dirbo tame kino teatre. Aš mėgdavau leisti laiką žiūrėdamas filmus. Per tą laiką pažiūrėjau daug gerų filmų, o vėliau - dar daugiau. Ir pasirinkau specialybę, kuri "tvarko" gyvenimą. Aišku, apie tai sužinojau vėliau. Tokių specialybių yra ir daugiau - rašytojų, aktorių... Bet žiūrėdamas filmus išmokau rusų kalbą, kuri gyvenime labai pravertė, beje, reikalinga yra ir šiandien.

- Iš Vilniaus grįžote į gimtąjį miestą. Kokie tuomet buvo planai?

- Klaipėdoje kūrėsi Audiovizualinis centras. Jis buvo pavaldus Ryšių pramonės ministerijai. Centras gyvavo iki 1990-ųjų. Iki šiol stovi didžiulis pastatas, gerai įrengtas, galėtų būti tinkamas filmavimui. Tiesa, ši studija buvo apipinta keistų pasakojimų. Žmonės, kurie visur ieškojo priešų, teigė, kad ši studija buvo susijusi su saugumu. Tai gana juokinga, nes čia kūrėme filmus apie naujausias technnologijas, išradimus. Specialistams buvo patogu susipažinti su filmuota medžiaga, nevažiuojant į komandiruotę. Vėliau dirbau Lietuvos televizijos Klaipėdos skyriuje, 5-ajame televizijos kanale, o nuo 1996-ųjų - Vakarų Lietuvos televizijoje.

- Laidos sėkmė priklauso ne tik nuo pasirinkto herojaus...

- Darbas televizijoje yra kolektyvinis. Tarybiniais laikais nuo režisieriaus priklausė darbo organizavimas, kūrybingumas, idėja... Dabar daug paviršutiniškumo apskritai visose žiniasklaidos formose. Bet žurnalistika tebeturi didelį poveikį: atpratina mąstyti, suteikia galimybių veržtis į ekraną, kalbėti nežinia ką ir kam... Be to, režisierius šiandien turi daug padėjėjų. Aišku, didelėse televizijose.

- Ar televizijos režisieriaus darbe būna kuriozų?

- Būna. Televizija duoda daug įvairios informacijos, kuri kartais trukdo savaip suvokti naujos šalies kraštovaizdį. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į svetimą kraštą, jį matai televizijos "akimis", nes atrodo, kad jau čia esi buvęs. Tas susiklostęs pasąmonėje kažkurios šalies įvaizdis trukdo patirti naujų įspūdžių. Panašiai yra ir su žmonėmis. Montuodamas laidą, tikrąja ta žodžio prasme susipažįsti su žmogumi, nors jo ir nesi matęs. Todėl eidamas gatve sutinki laidose matytus žmones ir atrodo, jog juos jau pažįsti, nors tai tik "televizinė" pažintis.

- Šiandien, kai einate pro "Kapitolijų", kokių kyla minčių?

- Jei turėčiau milijoną, gal kiltų mintis įsigyti pastatą, kuriame gyvenau. Kadangi taip nėra, tai ir pro tą vietą praeinu be didelių emocijų.

- Dėkoju už pokalbį.