Teks prisipažinti, kad aš tikriausiai esu iš tų žmonių, kurie nesugeba tinkamai organizuoti savo darbo dienos... Dėstau vokiečių kalbą, per dieną netrūksta kitokių reikalų, tad administracinius reikalus dažniausiai tvarkau, kai mokykla ištuštėja. Nemanau, jog tai yra gerai, bet džiaugiuosi, jog mano šeima geba savimi pasirūpinti, leidžia man grįžti namo, kada noriu.
Kuo skiriasi tie mokiniai, kuriuos šandien "ganote", nuo tų, tarp kurių buvote pati?
Dabar mokiniai yra kur kas atviresni. Jie drąsiai vaikšto susikibę koridoriais už rankų. Tarkime, vaikinukas vienais metais už rankų mokyklos koridoriumi vedžiojasi vieną merginą, kitais metais - kitą. Man tai nėra labai priimtina, nes žinau, jog tai laikina. Bet supratimas ateina su metais.
Taigi laikai dabar kitokie...
Tarkim, viena mūsų moksleivė jau dalyvavo dviejuose televizijos šou, kur ieškoma antros pusės. Nežinau, ar tam būčiau ryžusis aš.
Nepatyrėte mokyklinės meilės?
Aš buvau iš tų moksleivių, kurios linkusios dažnai įsimylėti. Bet mes bijodavome rodyti jausmus. Kai dabar pamąstau, suprantu, jog dažnai meilę supainiodavau su noru rūpintis. Išsirinkdavau tą, kuriam labiausiai reikėdavo pagalbos.
Beje, mano vyras - buvęs klasės draugas.
Ar jis nusirašinėdavo nuo jūsų namų darbus?
Tada tai nebuvo madinga. Mes stengėmės padėti tiems, kuriems sunkiau sekėsi mokytis. Būdavo labai gaila, jei kuris nors iš mūsų išeidavo dirbti, metęs mokslus. Klasė tada buvo lyg antra šeima, nes mokykloje vykdavo ir visas mūsų laisvalaikis: čia šokdavome, lankydavome popamokinius būrelius. Dabartinis jaunimas gali linksmintis kitur. Kavinės ar restoranai tuometinei jaunuomenei buvo tabu.
Kokių eibių esate prikrėtusi mokykloje?
Aš kilusi iš paprastos darbininkų šeimos, tad namuose buvome auklėjami ta dvasia, kad turime pasiekti daugiau nei tėvai. Svarbiausia - įgyti gerą išsilavinimą, o tada ir juodo darbo dirbti neteks. Namuose netrūko ne tik šilumos, meilės, bet ir nepriteklių.
Norėjau, kad tėvai manimi būtų patenkinti. Pradinėse klasėse mokiausi tik labai gerais, vyresnėse - gerais pažymiais. Lankydama mokyklą buvau ne tik gera mokinė, bet aktyvistė, klasės seniūnė.
Mokykla nuolat reformuojama. Kokie, jūsų manymu, pokyčiai pozityvųs, kokie - negatyvūs?
Kiekviena reforma turi pliusų ir minusų, kuriuos labai sunku pasverti. Manau, jog gerai, kad Švietimo ir mokslo ministerija nuolat mokosi iš savo klaidų. Geriau bandyti ir klysti, nei nieko nedaryti.
Švietimo reformos pasekmė yra ir mūsų mokykla. Ji įsikūrė prieš 14 metų. Džiugu, jog mūsų iniciatyva buvo palaikyta.
Ar moksleiviai pajėgūs išmokti viską, ko iš jų reikalaujama?
Didelis nesutapimas yra to, kiek vaikas turi išmokti, ir to, kiek jam normatyvai leidžia laiko skirti namų darbams. Juose nurodoma, jog tam tikro amžiaus moksleivis pamokas gali ruošti ne ilgiau kaip 2-3,5 val. Vyresniųjų klasių moksleiviui, norinčiam pasiekti gerų rezultatų, tiek laiko tikrai neužtenka.
Jūsų anūkė lanko Zudermano mokyklą?
Viena mano dukra gyvena Vilniuje, kita - Vokietijoje. Pas mus su vyru auga Vokietijoje gyvenančios dukros mergaitė. Jaučiamės tarsi antrą kartą tapę tėvais. Roberta mane vadina "mamute". Ji lanko Zudermano mokykloje dvyliktą klasę.
Ar ne keblu būti ir močiute, ir direktore?
Mes esame susitarusios, kad mokykloje aš - direktorė, o namuose - močiutė. Aišku, savo anūkei mokyklos reikalavimus tenka pritaikyti visu griežtumu: mokyklos uniforma jai privaloma, laikytis nustatytos tvarkos taip pat.
O anūkei nesunku?
Žinau, jog jai tai nelengva, nors ji gerai mokosi. Kartais mokiniai nelinkę ja pasitikėti, kad ir planuodami kokią šunybę. Mes esame susitarusios, jog savo klasės paslapčių ji man nesakys. Geriau jau aš tai sužinosiu iš mokytojų.
Kartais su anūke pasiginčijame dėl laisvalaikio. Ji norėtų daugiau laiko praleisti su bendraamžiais, ilgiau negrįžti vakare. Kartais man sako: "Noriu būti laiminga šiandien". Aš jai sakau, jog tas noras būti laimingai šiandien gali sutrukdyti jos būsimai laimei. Ir kad nereikėtų tada sakyti, jog mamutė manęs nežiūrėjo...
Labai saugote savo vaikaitę?
Nebijau pasidalyti savo patirtimi ir su kitų mokinių tėvais. Viena iš mano dukrų pernelyg anksti ištekėjo, tad anūkėlę labiau saugau...
Kokias nuobaudas taikote neklaužadoms?
Direktoriaus įsakymas - griežčiausia mūsų mokykloje taikyta bausmė. Retais atvejais, kai mokinys pasielgia ypač šiurkščiai, direktoriaus įsakymas, kuriame nurodomas skriaudėjas, iškabinamas skelbimų lentoje. Bet neilgai ten kabo - dingsta... Vadinasi, - veikia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą