VIKTORIJA Perminaitė, grupės "Mango" dainininkė, pasakojimą pradėjo nuo vieno mieliausių jos gyvenimo siurprizų: "Kartą antrą valandą nakties sugrįžusi iš koncerto ant stalo radau knygą "Kaip auklėti šunį" ir pavadėlį. Puoliau, išieškojau visas namų kertes, pagaliau susipratau nusileisti į rūsį, kur mama laiko uogienes ir medų. Pintame krepšyje spingsojo žali akių žiburiukai! Mažulė dalmatinė Aika inkšdama laižė mano džiaugsmo ašaras... Po keleto valandų atsibudau rūsy, kur buvau užmigusi apsikabinusi savo pirmą gyvenime šunį. Po Aikos, beje, į namus atėjo ir kiti plaukuoti, žvynuoti mažieji mūsų broliai: iguana ir žiurkės.
Mano vaikinas sako, kad mudvi su Aika - labai panašaus būdo: tai švelni, tai šiurkšti, įnoringa, pašėlusi, žodžiu, mūsų nuotaikų kaitos nesupaisysi. Aika sykį taip audringai šoko bučiuotis, jog sugrūdo leteną man į burną ir vos neiškūlė danties. Meiliai vadinu ją Taške. Kai sveikinasi, ji dainuoja savotišką ariją (atleiskit, negaliu imituot, nes repeticija ir čia daug žmonių). Kalytė - tikra koketė, ji maivosi, raivosi fotosesijose, o dėl kaulo gali padaryti bet ką, bet kokį triuką. Kai automobiliu vežiausi kalaitę į Dzūkiją, paskui ilgai neiššukavau jos plaukų iš sėdynių apmušalų. Aika - princesė, ji niekada ir paliepta nesisės ant šlapios žolės. Be to, ji itin sargi. Kartą suveikė namų apsaugos signalizacija, atvyko apsauga, tai dalmatinė kad šoks ant uniformuotų vyrų per tvorą! Kaimynai plyšo iš juoko. Mano kolegė dainininkė Lina irgi turi kalytę, kuri jai ir ašaras nulaižo. O mano diplomuota panelė (mokėsi šuniukų gero elgesio institute) yra santūresnė. Nežinau, ar galiu laikyti ją savo laimės talismanu, bet šeimos narių sutaikytoja - tai jau tikrai. Kai apsipykusios su seserimi apsikabiname, Aika taip pat stojasi ant dviejų kojų ir mus abi apglėbia savo šilkinėmis letenomis. Ją pavadinčiau gėrio nešėja."
Artistas, gaudantis snaiges
KAZIMIERAS Žvinklys, Klaipėdos dramos teatro aktorius, negali atsidžiaugti prakilnaus būdo, "mėlynojo kraujo" auksiniu retriveriu Arčiu, kurio visas vardas yra Kreminis Konjakas Oskaras Artis. Su juo aktorius važiavo į kaimą sutikti Kalėdų ir, žinoma, pervaišino šunelio mėgstamais ėrienos gabaliukais, obuoliais, apelsinais ir netgi svogūnais.
"Tas ypatingas padaras mane mobilizuoja, bijau ir pasakyt, koks tai didelis mano turtas, - juokėsi ponas Kazimieras. - Toks įspūdis, jog žmonės, turintys namuose gyvūną, yra visai kitokie, tiesiog nuostabesni. Sykį su teatro trupe vykome gastrolių į Armėniją, ir Šekspyro pjesėje vaidino šuo, toks "ryžas" kiemsargis. Tai jis, pajutęs mūsų įtampą, taip stengėsi ir vartėsi scenoje, ėjo ratais, jog spektaklis turėjo triuškinantį pasisekimą! Armėnai net prašė jį parduoti; bet kas parduoda draugą?" - retoriškai klausė aktorius. Artis, beje, puikiai pamėgdžioja artisto mimiką.
"Prieš Artį trylika metų gyvenau su kitu šuneliu, ir manęs visi klausė: "Kam tau aklas ir kurčias šuva?" Bet mudu su keturspalviu Lakiu turėjome savą kalbą, sutartinius ženklus, ir užtekdavo jį paliesti, šuo suprasdavo komandą. Kai jis išėjo į kitą pasaulį, galvojau niekada neturėsiąs kito šuns, bet po ranka pakliuvo laikraštis, ir išlėkiau į Vilnių, kur iš pirmo žvilgsnio su Arčiu supratome esą skirti vienas kitam. Artis siaubingai gudrus, ir moka įsiteikt, tačiau jo išdaigos - inteligentiškos. Štai neseniai "perskaitė" knygą "Angelai ir demonai". Jo snukis itin išraiškingas, ir jei einant gatve žmogus neatsisuka ir nepagiria nežemiško Arčio grožio, šuo padaro keistą išraišką... Na, o koks jis juokdarys, kaip taikosi man nukąst ausis! O kaip fantastiškai jis dūksta sniege ir gaudo snaiges!"
Pasiaukojamos meilės pavyzdys
AIDO Palubinsko, politiko, sodyboje, vieno iš draugų - aviganio Fidelio, neradome: buvo išvykęs į mišką. Užtat meiliai sveikinosi milžinė niufaundlendė Labora.
"Iki mūsų kūdikio Vincento gimimo ji buvo svarbiausias asmuo šeimoje, - sakė politiko žmona Jūratė. - Ir visos mūsų mintys sukosi apie ją. Ar vežti paplaukioti jūroje? Mat šiltuose kraštuose niufaundendai yra nardytojai, perlų žvejai. Panelė priprato prie išskirtinio dėmesio, ir jos įpročių jau nepakeisi. Jeigu šlapios neįleidi vidun, ji galingomis letenomis daužo langus. Kad ir kur įsitaisytų - nepastumsi. Laborą vežamės į aukštuomenės pokylius, į Palangos "Anapilį". Tai universalus šuo. Jei ko nenori daryti - nepriversi, ir man tai svarbiausias to šuns charakterio bruožas!
Na, o gimus kūdikiui abu šunys nesitraukia nuo lopšio ar vežimėlio; sargai titanai. Vaikelį vos išvydę, labai susidomėję palaižė jam skruostus. Kai būdama namie negirdžiu sūnelio, palikto lauke, verksmo, abu šunys pašoka, pastato ausis ir keistai jas krutina. Nors Labora apkramtė kultines Aido klumpes, atsipirko surinkinėdama į krūvą paupy poilsiautojų paliktas šiukšles. Abu šunys, nors sunervina ir "užknisa", yra juoko šaltinis."
"Be šuns aš neįsivaizduoju savo gyvenimo, nes niekad be jų ir negyvenau, - šypsosi ponas Aidas. - Jie kasdien sugeba kuo nors nustebinti ar pamaloninti. Šuo turi savybę, kurią kiekvienas žmogus privalėtų turėti - nesąlygišką meilę. Jam nuoširdžiai smagu matyti savo artimą. Jie gražūs tuo, kad yra išlepę ir atsidavę, nuovokūs. Gražus tas ironiškas žiburėlis akyse, kai dėstai jam savo fanaberijas. Ir dar šuo mus išmoko nesitraukti nuo draugo ekstremalioje situacijoje, globoti silpnesnius. Nes ir pats priklauso nuo mūsų geros valios, už tai atsilygina. Šuo yra žmogaus kūrinys, todėl turėtume jausti už jį atsakomybę."
Imtynininkas ir vyriškumo etalonas
 |
| Treneris Bronius Vyšniauskas gurmanų varžybas su pitbuliu Bartu baigė lygiosiomis |
BRONIUS Vyšniauskas, Lietuvos sunkiaatlečių rinktinės treneris, į bičiulius išsirinko kovingos dvasios šunėką - pitbulį Bartą. O šis jau ir palikuonių turi. Gal iš jų išaugs visa centurionų padermė?
"Kai mudu su Bartu mušamės, galynėjamės - tai iš visų jėgų! Mat jį, dar šunytį, auklėdamas, mano jaunesnysis sūnus Tautvaldas naudojo kaip bokso kriaušę. Atseit vyrą kovos randai puošia, - juokėsi treneris, manantis, kad sveiko stipraus šuns šeimininkas irgi turi būti spartietis. - Pitbulis - tikras draugas, kuris niekada neišduos. Tautvaldas gal ir per daug žiauriai jį treniravo, vertė bėgioti ilgas distancijas, kitaip kankino, o paskui Bartą paliko man su žmona auklėti. Ir ką? Tai bent dovanėlė! Kai jis susinervina, sudrasko į skutus miegamąją sofą, kuri kainavo... nesakysiu kainos.
Smagiausias įvykis buvo, kai mano žmona laukė minios svečių ir prikepė karbonadų su grybais. Ištraukė iš orkaitės ir kalbėjosi telefonu, o kai grįžo - visi dvylika kepsnių buvo švariai sušluoti! Tas besotis yra kraugeriškas: papjovė du kvailus pasiklydusius ežiukus. Ir katę ne vieną "palaidojom"... Na, o šiaip Bartas viską, ką su žmona kalbame, supranta, bestija. Jei mato, kad ką nors "ant durniaus" liepi ar darai, tai tik parodo nuobodulio grimasą. Tie pitbuliai nenuspėjami iš esmės. Bartas mėgsta žiūrėti sportą per televiziją. Dar įsivaizduoja, kad yra mažiukas: bando įlįsti į sportinį krepšį!
Kai pats to nori, tampa švelnus lyg klastinga moteris. Kai jaučiasi įskaudintas, jo tokios gailios akys! Su pasitenkinimu laukia, kol mesiu jam pagalį - jo galingi žandikauliai sutriuškins bet kokį kaulą. Ir iššoka jis į trijų metrų aukštį kaip kengūra, įsitveria į šaką - ir kybo, kol nugrauš!
Barto garbei, pasakysiu, kad jis yra šeimos psichologas ir ekstrasensas; pasižymi intuicija, įžvalgomis, kantrybe ir žino, kada uodegą vizginti. Kai mano automobilis būna dar už mylios, Bartas jau praneša žmonai, kad aš grįžtu. Jis niekad neklysta. Ar tai ne trečioji akis?"
Mandagus kiemo žvėris
|
| Kapitono Ričardo Lučkos mišrūnas Džekas - mielas ir švelnus žvėris, kai šalia nėra pašalinių |
RIČARDAS Lučka, Kapitonų klubo prezidentas, pristatydamas savo negrynakraujį Stafordšyro terjerą Džeką, patikino, kad tai nėra koks Džekas Skerdikas.
"Prieš ketverius metus žentas nupirko mūsų anūkui mažą mielą šunytį. O tas ėmė ir išaugo į pabaisą! - sako kapitonas. - Tuomet mes su žmona pasiėmėme jį į kaimą ir "įdarbinome" apsaugininku. Už tą darbą Džekas gauna lig valiai žalios mėsos, košės ir kaulų", - šypsodamas pro ūsą pasakojo kapitonas.
"Kai vaikščioju su Džeku, jaučiuosi išdidžiai. Ir saugiai. Tik tenka stipriai jį laikyti už pavadžio, kad kartais nesugraužtų kokio smulkesnio gyvio. Na, o paleistas jis šuoliuoja po savo valdas kaip koks piktas feodalas. Tikrai labai gerai saugo! Turi dvigubą būdą, išklotą kailiais, ir į kambarius mes jo neįleidžiame - tai kiemo žvėris. Su juo nesicackiname, ir šuo visada ir visur jaučia saiką. Be reikalo neloja, neatsiliepia į kaimo šunų skalijimą ir "beprasmes apkalbas".
Jis yra mums reikalingas ne tik dėl praktinės naudos: tai supratingas, mylintis kompanionas. Anūkui, pas mus viešintiems vaikams labai draugiškas. Kai mato, kad su žmona išvažiuojame mašina, Džekas verkia, net ašaros rieda kaip pupos. Bet kai pamato zuikį - jo šuniška "dūšia" veržiasi iš nekantraus kūno..."
Ne papuošalas, bet asmenybė
EGIDIJA Vaičienė, verslininkė, audinių parduotuvės "Madame" savininkė, Jorkšyro terjerą Ričį gavo dovanų nuo savo vyro prieš porą metų, kai tokie miniatiūriniai šuniukai dar nebuvo "žvaigždžių" pasaulio atributas, puošmena ir mados klyksmas.
"Šis šunelis nesišeria ir neturi kvapo. Nors jo plaukas ypatingas - kaip žmogaus, ir, beje, ketverto spalvų: aukso, rudos, juodos ir pilkšvos. Todėl jo kasdien laukia kankinamos grožio procedūros: kirpykla arba vonia ir sušukavimas, - pasakoja ponia Egidija. - Aš su dukra Ugne išsyk prisirišome prie šio linksmo, nuotaikingo, visur po kambarį skrajojančio elfo. Jis yra gydomasis kompresas, kai man ką skauda, ir, nepatikėsit, išgydo mano rankų alergiją! Todėl net neima pyktis, kai Ričis, užuot tampęs savo mėgstamiausią žaislą kirmėlę, sugraužia geriausius batus.
Dieną Ričį uždarome vaikų kambary, užtat naktį jis kaip vaiduoklis įsėlina į dukros lovą. Tiesa, vežėme Ričį pas kalytę, bet jis išrankus, ir kol kas labai nenoriai šiai asistuoja... Nors prie pavadėlio nesėkmingai jį pratinome trejus metus, šuo čiuožė ant sėdynės, bet vedamas pas "širdies damą" ėjo nuolankus it ėriukas.
Šiaip turi džentelmeniškumo. Kaip elegantiškai Ričis vilki žiemos kombinezoną arba lietaus apsiaustą su gobtuvu! O namie laipioja kaip katinas, kurių, beje, labai nekenčia, nes šie jį puola. Kaimynai turbūt nesidžiaugia girdėdami spigų Ričio sopraną... Šuo visada jaučia, kai ruošiuos į kelionę, tuomet jis kažką kužda man į ausį. O nuo dukros rašomojo stalo vagia saldainius. Beje, nykštukas piktas, ir ne tik vaiko varnas, bet jau yra apkandžiojęs mano draugus. Kai nusivedame į paplūdimį, gąsdina praeinančius žmones. Šiaip jo visas vardas - Raudonasis Kaspinas, tad tikiuosi, bus ateinančių metų talismanas. Galbūt ruošime jį tarptautinei šunų parodai, tad Ričiui prireiks bigudžių į kailį, o mums - ištvermės jį dresuoti..."
Rašyti komentarą