Arūnas Mėčius: "Atviri vartai nevilioja"

Esu tikras, vardas turi daug įtakos "grietinėlei" ir snobams, ir, žinoma, investuojantiems į meną. Tačiau yra žmonių, kurie renkasi impulsyviai, impresijos pagauti - tik todėl, kad darbas teikia pasitenkinimo. Jie gali net vardo nepaklausti.

Man asmeniškai įstrigo jūsų paveikslai su mistinio miesto fragmentais. Ar Klaipėda menininkui - ne pilkas miestas?

Miesto spalvos atsiranda iš žmonių, su kuriais bendrauji.

Man Klaipėda - mano miestas. Labai spalvingas. Aš čia gimiau.

Mistinė Klaipėda atsirado grafikos lakštuose, tai vieni mėgstamiausių ofortų, gimusių iš jūros ilgesio.

Ilgesiui išreikšti nepakanka architektūros motyvų, mistinių gyvūnų pavidalu apsireiškia slaptinga ir baugi seno miesto dvasia, kuri pagauna ir jau niekad nepaleidžia. Puoselėju viltį šį Klaipėdai skirtą ciklą padovanoti miestui.

O jei ko pasigendu mieste, tai legendinio Vytauto Žalio laikų, kai miesto valdžia rūpinosi dailininkais, skirdavo kūrybines dirbtuves ir jiems nereikėjo blaškytis po nuomojamas palėpes ir bijoti, kad liks benamiai.

Jūsų piešiniai ir grafika vėliau transformuojasi į tapybos darbus. Viena kūrybinių metamorfozių - pridėjote ranką prie Marijos ir Juozapo paveikslų prakartėlei Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje.

Arūnas Mėčius: "Su meile tapau moteris, žuvis ir driežus..."

Tai pirmas tokio pobūdžio darbas, smagus - mostelėjus teptuku, gimsta mistifikuoti personažai - su savo charakteriu, istorija. Prie sakralaus meno norėčiau prisiliesti dažniau, nes mano kūryboj kol kas tik jo atšvaitai. Religinės tematikos darbai reikalauja didesnės atsakomybės nei laisvi dvasios pasiskraidymai drobėje.

Hesė rašė, kad žmoguje gyvuoja daug sielų: vilko, žuvies... Žmonės gviešiasi jūsų tapytų kačių; man jos labai panašios į moteris.

Yra tiesos. Katė - jauki, švelni, niekada neaplos. Bet ir klastinga, gudri, išnaudotoja. Per langą išeis ir pareis kada nori. Jos, kaip moterys, gracingos, ypatingo žvilgsnio, silueto ir plastikos. Moteris - katė man įdomesnė, nei moteris - varlė. Motery turi būti saikingo plėšrumo, nes baugštumo man pačiam užtenka.

Ar kyla kūrybinių idėjų buityje?

Kūrybai man įkvėpimo nereikia, o štai buičiai jis būtinas. Buityje man svarbi tvarka ir sistema, nemėgstu didelių pokyčių. Bet moku dažyti, tinkuoti, mūryti - namą pastatyčiau, tėvas išmokė. Ir armijoje teko statybos būry patriūsėti.

Ne kiekviena moteris įstengtų gyventi su menininku. Arba paklausiu kitaip: kokią moterį prisileidžia menininkas?

Didžiausia mano meilė - tapyba, ir tikrai retai užtenka altruizmo ja dalytis su moterim. Šalia menininko gali būti ta, su kuria jis gali kalbėtis. Kuri ne tik abstrakčiai domisi menu, bet ir tikslingai žavisi juo. Dar geriau, jeigu kūrėjai - abu. Na, o jeigu pasibaram... Nuobodu gyventi be lietaus, be sniego, be audros...

Ar teko sutikti fatališką moterį?

Moteris netikėtai ateina ir tampa likimu. Be jos - tik tamsa ir mirtis. Taip, aš tokią sutikau. Nežinau, džiaugtis ar verkti. Nuolat gyvenu su baime ją prarasti. Fatališka moteris - kančia, kurios į nieką nenorėtum keisti.

Kokių dar baimių turi vyrai?

Visokių. Neištikimybės. Skurdo. Vienatvės. Ligos. Dantų gydytojo. Urologo. Tamsos. Kritikos. Viešumo. Ir viso kito. Vyrai yra bailūs padarai.

Kodėl vyrai pabėga nuo moterų, kurios "atiduoda visą save"?

Atviri vartai nevilioja. Šalia tokios moters jautiesi blogas, išnaudotojas, kankintojas. O visi norime jaustis geri ir dosnūs. Kažkas protingai pasakė, kad duoti maloniau negu imti. Juk ir vyras, kuris nepasilieka paslapčių, moteriai neįdomus. Apie tokį sako: po padu.

Kas kenkia įkvėpimui?

Destrukcija, konfliktai, stresas, o geriausias laidininkas - dvasinė ramybė, harmonija. Kūryba man - darbas. Paguldyk kūrėją šiltai ant krosnies, ir jis nieko nesukurs. Bet dailininkas ne tik dažais taškosi. Kalu porėmius, gruntuoju, šveičiu, lakuoju, tvarkau dirbtuvę, nes jovalas man nesuteikia polėkio.

Mano jaunystėj buvo Klaipėdoje bohema ir "Prarastoji karta", kurios dailininkai buvo skandalingi ne tik dėl meno akcijų, bet ir gyvenimo fragmentų. Ar dabar yra bohema?

Anuomet studijavau Vilniuje, Kaune, taigi nespėjau įsiliet į to meto kūrybines sroves ir judėjimus. Ir netroškau. Išgeriu vyno su draugais ar šiaip miestelėnais, o bohemos palydovai - gilūs pokalbiai apie nieką. Verčiau smagiai pablevyzgot, pasidomėti naujais anekdotais.

Vieni jus vadina genijumi, kiti - šarlatanu. Ką pasakysit?

Per Kaziuko mugę iš automobilio bagažinės pavogė visus atsivežtus paveikslus, lauktuvėms nupirktus niekučius ir net kermošiaus meduolius. O vieną paveikslą paliko - "Berniuką", kuriam jaučiu sentimentus. Lyg nujausdami vagys jo nelietė, tad ir liko kaip simbolis ir talismanas.

Sakoma, džentelmenai pinigų neuždirba - paveldi. Ką jums reiškia pinigai?

Vadinasi, nesu džentelmenas, nes paveldėjau tik rankas, augančiaus iš ten, iš kur priklauso, ir darbštumą. Studijų metais yra tekę visą vasarą išgyventi su arbatos pakeliu ir duonos kriaukšle.

Pinigai dabar - laisvė ir saugumas. Už juos nusiperku drobės ir dažų, be to, litai - mano mokytojo, diplominio vadovo Jonaičio piešiniai, taigi jie man - ir meno kūrinys.

Pratęskit mintį: "Minia - tai mėsos siena ir neaiškūs tikslai, o aš..."

Algirdas Kaušpėdas paklausė minios: "Minia, ar jūs žmonės?" Minia choru atsiliepė: "Žmooonės".

Dažnai esu minios dalis, ir tik retomis akimirkomis būnu vienas, pats su savimi. Tada mano tikslas - piešti.

Ar lietuviai išmano apie meną?

Neišmanėlių yra visur. Ir kas man leido teisti. Jei nori, tegu derina paveikslą prie sienos apmušalų, karnizo ar šuns pavadėlio.

Jus vadina postmodernistu, bet naudojate viduramžių tapybos techniką.

Laikmetis toks, negaliu būti kubistas, impresionistas ir panašiai. O senosiomis technikomis naudojuosi, nes ne veltui jas išrado, ar ne?

Labai gražiai paišote nuogas moteris. Ką jums reiškia grožis, nuogas kūnas?

Neturiu nieko prieš gamtą, nesu su ja susipykęs. Esu jos kūrinijos gerbėjas. Tegu moterys neįsižeidžia, su tokiu pat džiaugsmu tapau šunį, žuvį ar driežą. O žvalgytis giliau, po forma, - jau menotyrininkų ir kritikų duona. Aš - dailininkas, kuriu peną akims, o žodžius ir prasmes mano paveikslų susigalvokite patys.

Jūsų darbus labai perka. Gal laikas susimąstyti kodėl?

Kai pradėjau darbus nešti į galerijas, jų nenorėjo imti. Buvau niekas. Tačiau viena galerija surizikavo. Vėliau galerininkai manęs ieškojo. Bičiulis sako, kad žiūrovą ir pirkėją reikia užsiauginti. Jaučiu, kad manasis jau užaugo. Auga ir nauja karta - juk turiu mokinių. Esu tikras, jog mano žiūrovas ir pirkėjas ne tik meno, bet ir amato kultūros, preciziškumo vertintojas.

Mokytojaujate Adomo Brako dailės mokykloj, jus labai myli vaikai...

Visada jiems sakau: aš mokysiuosi iš jūsų, o jūs - iš manęs. Va taip ir gyvenam, esam "chebra". Jeigu mano mokiniai neišmoks piešti, tai bent išmoks vertinti meną, bus pačiupinėję, pabandę. Blogo jų nemokau, o gero mokosi patys. Vaikai yra labai derlinga dirva. Užtenka grūdo, kad išaugtų didelis medis.

Artėja Geltonojo Jaučio metai, ko tikitės iš jų?

Sukalsiu didelį skydą, kuriame visi kartu su vaikais nupiešime sau stiprius ir sveikus kaip jautis metus.

Tikiuosi būti laimingas ir turėti su kuo dalintis laime. Nestokoti polėkio ir laiko jam įgyvendinti. Surengti autorinę parodą. Iliustruoti dar vieną knygą. Svarbiausia - kad tikiuosi (nors visi žino, kieno motina yra viltis)...