Arvydas Karvelis: "Man kaukės nereikia, nes  dažniausiai būnu vienas"

Arvydas Karvelis: "Man kaukės nereikia, nes dažniausiai būnu vienas"

"Nežinau, kaip būtų galima improvizuoti drobėje, jeigu proto šuns neišleistum pasiganyti į pasąmonės lankas. Bet reikia mokėti jį atgal pasišaukti", - sakė klaipėdietis dailininkas Arvydas Karvelis, prieš metus sugrįžęs į gimtąjį miestą po dešimtmečio emigracijos. Pasikeitęs, nusiskutęs kadaise vešėjusias garbanas, bet - tas pats žmogus, kuriam menas it trapi žolė, prasikalusi pro asfaltą.

Tavo kartos dailininkai prakuto, prasigyveno, o pačiam, regis, pinigai nelabai rūpi - palikai svečioje šalyje aukso kasyklas. Gal esi iš tų menininkų, kuriems kūryba - savaiminė liepsna?

Pinigai manęs nemėgsta ir nelimpa prie manęs. Kas man yra tapyba, nefilosofuoju. Imi ir padarai. Čia nėra jokios literatūros, iš anksto negalvoju, kas išeis, daugiau improvizuoju. Jeigu prievarta dirbi, išvis mėšlas išeina.

Ką nostalgiško prisimeni iš jaunystės laikų, kai 1989 - 1995 metais gyvavo Lietuvos atradimu, legenda vadinta grupė "Doooooris", apie kurią net išleista knyga? Be tavęs, ten buvo dailininkai Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, fotografai Remigijus Treigys ir jau išėjęs į geresnį pasaulį Raimundas Urbonas.

Kas sėdėdavo "Bohemos" bare, tie eidavo į dirbtuves buvusiame vaikų darželyje, kur vykdavo puotos pratęsimas. Dabar ten įsikūręs bankas. Tuomet buvo perestroika ir Sąjūdis, ir "bardakas". Mes tiesiog linksminomės, buvome bendraminčiai. Krėsdavome juokingus dalykus - ir kiekvieną mielą dieną. Tuo metu vieni "apsiženijo", vaikų prisigimdė, kiti - išsiskyrė, kažkas į kalėjimą atsisėdo ir jau sugrįžo. Apie meną mažiausiai kalbėdavomės, analizėmis neužsiiminėjome, užtat ir galėjome būti kartu, vienas kitam netrukdėme. Su dailininkais buvome kartu baigę institutą, pripratę vienas prie kito, tiesiog iš anos auditorijos perėjome į gyvenimiškąją.

Bet tuo metu tapei žalsvus paveikslus, keliančius melancholiją, tad gali sakyti, iš sielos gelmių ne linksmybės išplaukdavo. Esi žalios spalvos maniakas?

Labai gera, natūrali spalva. Niūrios spalvos geriau atspindi tikrovę. Tuo metu turėjau ir kitų darbų pragyvenimui: dariau grafinį dizainą, šilkografiją, kartais vieną kitą projektėlį, spausdinau vizitines korteles.

Ką reiškia būti sėkmingu dailininku? Turbūt kai kurie mūsų epochos milžinai ir numirs nežinomi, nes neturėjo gerų vadybininkų?

Na ir paklausei. Turi būti normalus dailininkas. Sakoma: arba dirbi, arba parduodi. Pasileidęs pusbrolių Aliukų muzikėlę gali gražiai nupaišyti pušelę su jūra ir būsi populiarus. Tai tikrai nėra sunku. Ir kam nepasitaikė tapyti pagal užsakymą gimtadieniui paveikslo? Mes juos "murkomis" vadinome - a la katinėlis krepšelyje.

Kas įvyko, kad išvažiavai į Daniją, Vailės miestą?

Proga pasitaikė. Įsišnekome su draugu, jis pasiūlė darbo vietą. Išmokau akmentašio amato. Aš ten ir tapiau, bet viską čia parsivežiau. Kaip ir pas mus, ten yra meno perteklius, pasiūla didesnė už paklausą. O čia dar toks šmikis iš Rytų ateina pas galerininką su pretenzijomis. Tas sakydavo: "O, labai gražūs darbai. Ateikit kitąmet, pakalbėsime." Tai reiškė - niekada. Dariau porą parodų - tuose fabrikuose, kur dirbau, vykdavo atvirų durų dienos, tada ir nupirkdavo paveikslų, visokių nesąmonių, norėdami įsiteikti kompanionui, mano viršininkui.

Dirbai akmens graviruotoju, dekoratoriumi, kaldinai antkapius. Ar būdavo tokių absurdiškų situacijų kaip Remarko "Juodajame obeliske", kai velionio giminės reikalaudavo iškaldinti sarkofagą su iš jo kyšančia velionio ranka? Arba grupę liūdinčių artimųjų su į dangų kopiančiu laiminančiu Kristumi?

Didelį "mikimauzą" (Peliuką Mikį. - Aut. past.) dariau, nes mirusiam vaikučiui jis labai patiko, ir jo tėvai taip nusprendė. Išgraviravau šuns portretą ant jį labai mylėjusio šeimininko antkapio. Žmonių fantazija beribė. Aišku, buvo daug antkapių religiniais motyvais. Vaiko rankos, pėdos antspaudas - tai liūdna. Daugiausia būdavo masinė produkcija, pavyzdžiui, vežti į Vokietiją šimtais parduodavau antkapių su granite raižytomis rožytėmis.

Kaip tavo švelnios, išpuoselėtos aristokrato rankos iškentėjo?

Normaliai. Kentėjo kojos. Pirmiausia nugara "lūžo" - skausmas persidavė į kojas. Bet užsidirbau pinigų, pasivažinėjau po Europą. Nesiejau savo ateities su tuo amatu, vis galvodavau: reikia sustoti, na, bet dar pusę metų...

Ir taip dešimt metų... Pasidavei inercijai, apatijai?

Kodėl taip blogai? Visiems skauda tą darbą dirbant, visi kolegos skundėsi nugaros skausmais. Ir dabar atsiliepia.

Nepripratau aš ten. Užkniso visą laiką būti vienam. Susitikdavau su lietuviais, bet tai buvo vis dėlto žmonės iš kito pasaulio: draugiški, šilti, kalba ta pati, bet - jokių bendrų interesų. Vaikinukai, iš kaimo į kaimą atvažiavę. Danai su išimtimis irgi buvo juokingi: žmonės iš kaimų, tašantys akmenį, nes fabrikai yra kaimo vietovėse. Net neišeidavo jiems paaiškinti, kodėl iš akmens ar metalo sau darau konceptualius objektus. Jie galvojo, kad darau tai todėl, kad man nėra kas veikti - "ant juoko".


Kokie Danijoje vyrų ir moterų santykiai? Prisižiūrėjai feminisčių?

Jie myli iškreiptu būdu. Moterys muša vyrus, - juokiasi. - Visur visokių žmonių yra. Moteriškės yra išsikovojusios teisę pačios nešti sunkų krepšį; jei lipant iš autobuso paduodi ranką - juokiasi arba pyksta. Labai daug moterų ten yra aukščiausiuose valstybės postuose, didelių kompanijų vadovės. Man neužkliuvo, kad jos savarankiškos ir nelaukia riterių kaip mūsiškės, danėms tai jau atgyvena.

Aš tiksliai nežinau, bet man regis, ten legalizuota lesbiečių santuoka. Gėjų, apsikaišiusių plunksnomis, nesu matęs, užtat mačiau Kalėdų Senių paradą: suvažiuoja į Kopenhagą vidurvasarį, tvarkosi savo reikalus kaip profsąjungos ir švenčia. Ar žinai, kas yra Christianija? Ją danai vadina socialiniu eksperimentu. Hipių laikais jaunimas išsikovojo vietą pramoniniuose rajonuose, įkūrė komunas. Ten jauni ir seni "gėlių vaikai" gyvena gana palaidai, komunoje yra alubariai, rūkyti žolę legalu. Būtų "griekas" nepabandyti, bet manęs tai neužkabino. Stiprūs haliucinogenai, intraveniniai narkotikai uždrausti, o žolytės prašom - kaip bokalą alaus išgerti.

Ko išmokai svetur?

Gatvinės anglų kalbos. Įsigijau įvairaus plauko draugų. Vienas iš geriausių buvo tolimųjų reisų vairuotojas, su juo pervažiavau visą Europą; turistas to nepamatys. Kartu ir vakarieniaudavome, nes jis buvo vienišius kaip aš. Ne, į striptizo barus nėjome. Kaip ir visi danai, penktadienį "apšildavome" namuose, paskui eidavome į barus pašokti.

Tikriausiai danai taip bedieviškai negeria?

Oi, nusilesa, dar ir kaip. Bet geriausia, jog nekyla agresija, jokių muštynių. Laimingi ir patenkinti, neklausinėja: "Ar tu mane gerbi?" Ir šiaip elgesys skiriasi: nemačiau piktybiškai nusiteikusių, rėkaujančių, kad išlietų įtūžį ant kitų. Šiuo atžvilgiu ten labai geri žmonės. Mėgsta vaikščioti pas psichoanalitikus.

Danai yra protestantai, o tuo daug kas pasakyta. Mačiau, kaip bažnyčioje dvi pastorės krikštijo vaiką. Jaučiasi, kad pas juos karo nebuvo, nieko nežudė, nekankino ir jie neserga "pasaulio kančia".

Koks buvo paskutinis kantrybės lašas, kad grįžai?

Nostalgija. Jokio likimo kirčio. Dabar esu laisvas menininkas - laisvas nuo visko. Kartais skolinuosi, iki parduosiu paveikslą, tik neišduosiu kur.

Girdėjau, vyko meno renginiai "Centro" bare, tau siūlė ten rengti suaugusių žmonių piešimo pamokas?

Surengiau parodą kieme. Manau, perdėtas entuziazmas tos pamokos; kas eis piešti į alubarį? Tipažų įdomių atrasi? Ateina pora studentų, va ir tipažai. Bet tie idėjos sumanytojai turi vilties.

Kaip dabar tavo kūryba susijusi su dvasinėmis ir fizinėmis būsenomis? Ar turi ateities viziją, ar Klaipėda tinkama vieta menininkui?

Kaip jautiesi, taip darai. Čia ne cirkas, nesu klounas. Matai pro namų langą "rybportą", jį ir paišai, labai linksmus peizažus. Daugiau ne vizijomis kliaunuosi - gyvenu kaip išeina. Antkapio čia dar niekam nesu padaręs, nebent priešui kokiam padaryčiau.

Klaipėda - labai gražus miestas, tik erzina "stiklainiai".

Kiti dailininkai sako, jog aukščiausioji jėga vedžioja jų ranką. Pats esi sakęs, kad menininkas - Dievo brolis. Ar yra tavo darbų su šėtono kanopos žyme?

Jokios mistikos, apsėdimų; turbūt aš iki to dar nepriaugau. Jeigu nėra įkvėpimo, geriau per tą laiką kambarį susitvarkysiu. Arba, pavyzdžiui, išgėręs padarai ką nors - nes jautiesi drąsus erelis, o kitą rytą atsibundi: jėzusmarija, kiek dažų sugadinta.

Patiko rašytojos F. Sagan mintis, jog gyvenimas - kaip pianinas, gali netinkamai spausti pedalus ir prislopintai paskambinti laimės uvertiūras, bet forte sugroti melancholiškas mėnesienos sonatas.

Man geriausia - nieko negalvoti arba iškart - apie viską. Aš nežinau, kaip galima improvizuoti, jeigu to proto šuns neišvedi į pasąmonę pasiganyti, tik reikia žinoti, kaip jį parsikviesti atgal. Esi pats savimi, su patirtimi, tam tikrais principais. Mano požiūris nėra teisingas kaip klasikų, tie žmonės kankinasi, eskizuoja, diskutuoja su kolegomis, ieško motyvacijos. Aš sakau, kad daineles dainuoju.

Ar prisimeni dienas, kai gėrei palaimą kaip iš dievų amforos? Sakoma, moteris yra žemiška, jai didžiausias gėris gimdyti, aukotis, o vyras yra arčiau dangaus su savo siekimais.

Kad paskutiniuosius dešimt metų buvau arčiau kapinių... Dabar darau visokius eksperimentus, ieškau - būna tokių periodų, kai "grybauji", gadini dažus. Man tiesiai iš rankų seniai kas paveikslą nupirko. Dabar labai daug galerijų Klaipėdoje. Jaunųjų menininkų atrakcijomis nelabai domiuosi, ir kartais koks nors senis labiau sublūdija, įsišėlsta kurdamas nei jaunimas.

Ar prie tavo durų vis dar rikiuojasi ilgakojų mūzų pulkai, esi įsimylėjęs?

Liaukis. Tai asmeniški dalykai, miestas mažas, svarbiausia - nieko nešnekėti. Nesu iš tų banaliai nušnekančių, kad mano pasija - tapyba. Bet mano gyvuliškasis pradas vis dar gajus, - juokiasi...

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder