Kiekvienam jaunam žmogui gyvenimo kelio rinkimasis yra opus klausimas. Esu įsitikinęs, kad dvasininko pašaukimas aplanko tuos, kurie ir vaikystėje, ir prasidėjus jaunystei būna arti bažnyčios. Bent taip klostėsi man. Vaikystėje patarnaudavau mišioms Gargždų bažnyčioje, vėliau priklausiau ateitininkų organizacijai, bendravau su skautais. Dvasinių išgyvenimų skatinamas savęs klausiau - o kodėl savo gyvenimo nepaaukojus Dievui? Tuo labiau, kad prasidėjus Atgimimui, skleidžiantis jo dvasinėms idėjoms, toks pasirinkimas atrodė itin reikalingas.
 |
| Būsimasis kunigas, dabar Marijos Taikos Karalienės bažnyčios diakonas Andrius Vaitkevičius pirmąsias iškilmingas šventas mišias primicijas laikys savo tėviškės Gargždų parapijoje |
Kaip žinią apie tokį pasirinkimą sutiko tėvai?
Mama, viską aptarusi su tėvu, ragino gerai pasvarstyti: ar man pakaks meilės ir Dievui, ir žmonėms eiti tuo keliu? Tik tiek. Iš šeimos nebuvo nei raginimo stoti į seminariją, nei bandymo stabdyti.
Mes, pasauliečiai, daug kuo abejojame, patiriame krizes. Ar Jums nėra buvę iškilę tokių dvejonių dėl pašaukimo?
Kunigystei mažojoje (licėjus) ir didžiojoje seminarijose ruošiamasi devynerius metus (didžiojoje - septynerius). Per tą laiką artimiausias žmogus - Dvasios tėvas. Tai jis nuolat teiraujasi motyvų, kodėl tu renkiesi ne pasaulietinio, o dvasinio gyvenimo kelią. Vienas mano dvasios tėvų buvo dabar jau šviesaus atminimo Tadas Poška. Tai jis mums, klierikams, sakydavo maždaug taip: jeigu bent du kartus per savaitę nesuabejoji pašaukimu, vadinasi, kažkas tau negerai. Aš jau esu įšventintas į diakonus. Vadinasi, jau atsakiau ir Dievui, ir sau: taip, aš noriu Jam tarnauti, noriu tarnauti tautai. Mokslas seminarijoje - tai ir apmąstymų metas. Tai ir laikas, kai tau leidžiama abejoti. Galiu pasakyti tiek, kad kursą seminarijoje pradėjom šešiolika klierikų, pernai mokslus baigėme tik septyni. Šiemet įšventinti į kunigus būsime šeši. Visi šeši ir užsisakėme kunigystės drabužius pas Aušrą Grigaitienę. Arnotai ir stulos jau gatavi, bet juos užsivilksime ir užsidėsime tik per šventinimus į kunigus.
Ar Jūs patenkintas, kaip pasiūti tie drabužiai, ar tenkina simbolika?
Jie pranoko mūsų lūkesčius. Tuo labiau kad konsultavomės ir su dvasininkais, ir su liturginių rūbų vertintojais. Išgirdome tik pagyras. O pranciškonas brolis Astijus net "baltai" pavydėjo.
Ruošimasis kunigystei - pirmiausia dvasios darbas. O kaip ruošiamasi žemiškai, materialiai?
Na, pagrindinis daiktas tai ir yra liturginiai drabužiai. Žinoma, dar prieš įšventinimą reikia pasirūpinti sukviesti žmonės, kurie tau yra brangūs, kurie pasirinktame kelyje darė įtakos tvirtėti pasaulėžiūrai.
Kai Jus Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ šventino į diakonus, ceremonijoje Telšių katedroje dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus. Ar jis su jumis bendravo? Ko linkėjo?
Valdas Adamkus į ceremoniją atvyko nespecialiai. Tiesiog taip sutapo, kad jis buvo Telšiuose. Mus pasveikino ne katedroje, o jau vėliau, kai po ceremonijos grįžome į seminariją. Galiu pasakyti tiek: kai tave įšventina, svarbiausia yra tavo paties ir tavo artimųjų džiaugsmas. Kokie svečiai dalyvavo, gal tai svarbu darosi vėliau. Svečių dalyvavimas yra svarbus, bet neesminis dalykas.
Anksčiau prieš pirmąsias iškilmingas šventas mišias įšventinto į kunigus tėviškės parapijoje, jaunąjį kunigą į bažnyčią iš namų atlydėdavo visi artimieji ir giminė. Ar šis paprotys yra išlikęs ir šiandien?
Ne, dabar tokios tradicijos nebėra. Jaunas kunigas ateina iš klebonijos ir jį pasitinka tikintieji. Jeigu geras oras, arnotu jis aprengiamas šventoriuje visų parapijiečių akivaizdoje.
Pirmąsias šventas mišias Jūs laikysite savo tėviškėje Gargžduose. Ar jau žinote, kurioje parapijoje tarnausite?
Ne, to dar nežinau. Per šventinimus duodame paklusnumo pažadus vyskupui. Tad, kokioje parpijoje teks dirbti nepriklauso nuo tavo pasirinkimo. Per studijas seminarijoje yra tekę praktikuoti įvairiose parapijose - ir didelėse (20-40 tūkstančių tikinčiųjų), ir mažose, kuriose nėra nė tūkstančio parapijonių.
Diakonas nuo kunigo skiriasi tuo, kad, atlikdamas visas bažnytines ceremonijas, neturi tik teisės klausyti išpažinčių ir aukoti šventųjų Mišių. Žmonių išpažintys, kurias Jums teks išklausyti jau tuomet, kai būsite įšventintas į kunigus, gali būti labai sudėtingos. Ką Jūs, dvidešimtpenkiametis, galėsite patarti žmogui, kuris už Jus vyresnis gal trigubai?
Palaimingo gyvenimo recepto niekas išduoti negali. Kunigai taip pat. Jie yra tik plaktukas Dievo rankose, kuris tarpininkauja numušant nešvarumus nuo žmogaus sielos. Tam mes ir buvome ruošiami ir rengėmės patys.
Rašyti komentarą