Ką tik per televiziją parodytame lietuvių režisieriaus Audriaus Juzėno filme "Vilniaus getas" epizodinį vaidmenį sukūręs Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas prisipažįsta saugantis sielą nuo savo vaidintų herojų ydingų įsitikinimų.
Ar šiuo metu kur nors filmuojatės?
Dabar ką tik baigiau filmuotis norvegų filme, vaidinau "kėgėbistą". Man visada tenka vaidint simpatiškus niekšus. Matyt, režisieriai many įžvelgia savotišką paradoksą: simpatiškos išvaizdos żmogelis, o daro niekšybes, ir tuo nustebina žiūrovus. O nuostaba laiko juos prie kino ekranų.
Dariau, kaip jūs patekote į "Vilniaus getą"?
Su režisieriumi buvome nepažįstami. Įvyko atranka, bandymai, kurių metu pretendavau į kelis vaidmenis. Jeigu tau per bandymus atsako, tai nereiškia, kad blogai vaidinai, paprasčiausiai, režisierius atsijoja veidus, kas prie ko dera, kas prie ko geriau žiūrėtųsi - jeigu tavo ne pagrindinis vaidmuo. Taip aš tapau Ardgentu, ir mano funkcija filme buvo palaikyti įtampą, sekimo atmosferą. Žodžių ten nebuvo daug, buvome pagrindinio herojaus Kitelio asmens sargybiniai, ir sykiu sekėme ir jį patį. Absoliuti sekimo atmosfera. Pagal scenarijų turėjome "maltis" jam už nugaros ir reikiamą akimirką įlįsti į kadrą. Savotiškas antro plano arba atmosferinis vaidmuo.
Kuo jums toks vaidmuo galėjo būt įdomus?
Įdomus profesine prasme. Mokėmės būti su kamera, pajusti, kokiame kadre tu esi, nors pusę to, ką veiki filmavimo aikštelėje, nenufilmuoja. Viskas žiūrima per kameros akutę, ir reikia suvokti, kokią vietą ir sekundės dalį kadre tu užimi. Tai yra, ne tik tiesiogiai bendrauti su partneriu, bet ir įsivaizduoti, ką žmogus tame kadre matys. Mums leido improvizuoti. Medžiagos buvo prifilmuota daugybė.
Darbas kine labai skiriasi nuo darbo teatre?
Tai yra daugiau operatoriaus ir režisieriaus, netgi montuotojo kūryba. Aktoriaus užduotis - būti organiškam, būti įtikinamam. Vienas żmogus nuotraukoje "nesižiūri", o filmo scenoje - nuostabus, ir atvirkščiai. Vienokia organika yra filmo, kitokia - sceninė; retai kada żmogus būni gyvybingas ir ten, ir ten.
"Vilniaus gete" - galerija ryškiausių personažų, jau vien V. Šapranausko - neįtikėtinai įdomus", - kalba D. Meškauskas (dešinėje). |
Esate prasitaręs, kad tas nacio vaidmuo jums sukėlė stiprių ir anaiptol ne malonių išgyvenimų. Net eidavote pabūti bažnyčioje.
Todėl, kad tai, ką ten darai, gali prilipt prie tavęs, tas "brudas". Aš filme nušaunu kelis žmones; ištaškau smegenis barzdaskučiui. Per nesusipratimą: man sako, duok pridegti ugnies, o aš suprantu, kad jį nudėt reikia. Visiškai beprasmiška auka, apskritai tas filmas - apie beprasmybę, visišką absurdą.
Kaip man pavyko įsijausti į žvėriško nacio kailį?
Mumyse visko yra. Reikia tik pagauti to žmogaus logiką, taisykles, pagal kurias jis egzistuoja. Tarkim, yra žmonės, kurie tarybiniu laikotarpiu buvo įsitikinę, kad jie - komunistai iš idėjos, atūžus Sąjūdžiui, jie irgi iš idėjos jautėsi Sąjūdžio žmonės. Ir jie viską daro iki galo, ir net nemeluoja būdami vienais ar kitais.
Ir jūs nemelavote sau?
Aš tik bandžiau pagauti žmogų, kuris įsitikinęs savo teisumu. Mano užduotis - įsitikint, kad aš teisus, kad žydus reikia naikint, kad jie - iš tikrųjų blogis, ir kad aš turiu atlikti sanitaro darbą. Ir tai slegia, gali prilipti prie tavo sielos tas visas purvas. Jeigu tu nežinai, vardan ko tai darai. Kad žmonės, pamatę visa tai, darytų visiškai priešingas išvadas - ne tas, kurias aš teigiu savo personažu. Tai tas "vardan ko" psichologiškai gelbsti.
O kodėl tą filmą išvis reikia žiūrėti po tokių šedevrų holokausto tema kaip S. Spielbergo "Šindlerio sąrašas" arba R. Polanskio "Pianistas"?
"Šindlerio sąrašas" - tikrai labai geras, o "Pianistas" man joks šedevras, visiškai nepatiko. Ten yra tik vienas personažas, kiti "neužsifiksuoja", o "Vilniaus gete" - galerija ryškiausių personažų, jau vien V. Šapranausko - neįtikėtinai įdomus.
Ar tai būtų holokausto, ar Didžiojo Tėvynės karo tema, yra viena taisyklė: ekstremaliose, kritinėse situacijose ryškiausiai pasireiškia žmogaus prigimtis, jo siela, jausmai. Kas jį jaudina, kas užkrečia. Todėl ir imamos tokios istorijos. O paradoksali situacija, kada geto sąlygomis yra kuriamas teatras; jis tiems žmonėms yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis išsigelbėjimas, dalykas, už kurio gali užsikabint. Tai reta. Meno kūrinys tampa kūriniu, kai jis nagrinėja žmogaus sielą. Iš kur paprastame baikštuolyje jame randasi tokia beprotiška drąsa, o galingas ir stiprus žmogus tampa išdavikas ir silpnas? Tai klausimai, į kuriuos niekad nenuobodu gilintis.
Ar režisieriui pavyko istorinę filmo rekonstrukciją suderint su išmone? Filmas šiuo požiūriu eklektiškas.
Man ir patinka, kad jis yra eklektiškas. Jis turi savotiško "crazy", tik balansuodami ant tos ribos, galime sukurt ką nors nauja, ne holivudinio. Ir šis filmas yra dinamiškas, staigus, jame yra daug autentiškos, geros Šenderovo muzikos. Tai daro įspūdį. O kad lietuvių kino kritikai jį sudirbo, tai yra jų reikalas. Maskvoje, tarkim, filmas gavo aukščiausią apdovanojimą, "Niką".
Dirbote su vokiečių aktoriais. Kaip jie jautėsi, ko išmokė?
Jiems jau atsibodo "išpirkinėti" tą kaltę, negi ketvirta karta po karo turi atgailaut už kažkokį tautos idiotą Hitlerį? Vokietijoje yra gan stiprus neonacių judėjimas. Kolegos vokiečiai labai pasiruošę, štai Sebastianas Hulkas turėjo groti saksofonu ir pianinu, tai jo rankų slėpt ant pianino klaviatūros nereikėjo; jis taip tiksliai grojo, tiesiog tobulai!
Reikia manyti, Lietuva turi naują talentingą režierių, A. Juzėną?
Vienas filmas dar nieko nereiškia. Bet vokiečių komanda buvo labai stipri, ir stulbinamas operatoriaus Andreas Hofer darbas. Jeigu nuostabaus scenarijaus autoriui Joshua Soboliui pačiam patiko filmas, tai man yra filmo vertės kriterijus.
Ar žiūrint šį liūdną filmą įmanoma patirt katarsį?
Žiūrėjau filmą keletą kartų. Vieniems suteikia katarsį, kitiems - ne, kiekvienas juk pamato tai, kam pats yra pasiruošęs. Juk kasdien nevalgot raugintų kopūstų, kartais valgot saldumynus. Todėl aš nesmerkiu jokių kino žanrų: viskas, kas savo laiku, tinkamom dozėm, yra sveika. Visa, kas tobulina žmogaus sielą, ką jis supranta savo gyvenime, yra reikalinga. Tik vienas kriterijus: turi būti kokybiška, o diletantizmo tai aš neapkenčiu. Filme "Vilniaus getas", palyginus su kitais lietuviškais, profesionalumo yra kur kas daugiau.
Paatviraukit, kaip tokie vaidmenys veikia jūsų psichiką: žeidžia ar sustiprina?
Žiūriu į tai kaip į darbą, kūrybą. Mane profesijoje domina keitimąsis. Aš galiu būt toks ir anoks, man įdomu nugyventi skirtingų žmonių gyvenimus, ir per tai aš tobulėju. Taip suprantu daugiau pasaulio. Aš ne tik perskaitau gerą tekstą, dar pabandau tai emociškai išgyvent, ir tai daug didesnė patirtis. Mano supratimas ateina netgi jutiminiam lygmeny, ne tik teoriniam.
Būna, kad po vaidmens reikia "apsivalyt", bet ne visada. Po "geto" buvo akimirkų, kai norėjosi kažko nemalonaus nusikratyt. Yra prievartavimo scena; mes dviese vieną mergaitę "prievartavome", tai po šitos scenos būdavo nekas. Ir mes visi buvome vienoje barikadų pusėje, mes įveikėme tos scenos šlykštumą, ir tapome dar geresni draugai, nei iki tol.
Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą