Eduardas Pavliukovas: "Mamos kartais puola į areną..."

Kai buvau vaikas, visoje Tarybų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, ledo ritulys buvo labai populiarus. Kai žaidė "Baltijos" vyrų komanda, buvo iš Rusijos į Klaipėdą iškviesti du treneriai, vienas - iš Kauno, ir kiekvienas jų treniravo po tris įvairaus amžiaus vaikų. Aš atėjau żaisti, kai man buvo aštuoneri ir vykdavo garsiosios rungtynės tarp TSRS ir Kanados komandų.

Kokios pirmosios didžiosios jūsų pergalės?

Tapau Lietuvos vaikų ledo ritulio čempionu. Buvau amžinas D. Kasparaičio baubas ir priešininkas, ir mes visą laiką żaidėme prieš Elekrėnų komandą, kol pagaliau juos įveikėme didele persvara.

Džiaugiuosi, kad šiandien ši sporto šaka pas mus vėl atgimsta - tų pačių senųjų ledo ritulio entuziastų iniciatyva. Štai Rokiškyje, kuris neturi dirbtinio ledo arenos, žaidžiama atviroje aikštelėje, bet ten išsaugotos senos tradicijos ir jie sugeba sėkmingai ryngtyniauti čempionatuose.

Aš pats dabar dalyvauju tik mėgėjiškuose čempionatuose Žemaitijoje, Latvijoje, o iš mano treniruojamų vaikų Lietuvos čempionatuose žaidžia tik gimusieji 1995-1996 m. Vyresni nedalyvauja, tik neseniai atsirado, kas jais užsiima.

Ledo ritulys - žiaurus sportas?

Visa agresija lieka žaidimo aikštelėje. Tai greitis, energija, aistra. Žaidėjui reikia sugebėti, čiuožiant 25 km per valandą greičiu, dar valdyti ir kūną, judesį, matyti žaidimą, dar reikia raumenų kietumo, strategijos, žaibiškos reakcijos į pakitusią situaciją. O svarbiausia - mąstyti. Na, nesakau, kad tai aukštoji matematika, bet, tarkime, lengvaatlečiui, turinčiam tam tikrą techniką ir jėgą, galvoti labai daug nereikia.

Treneris pasakojo, jog patiems mažiausiems pirmiausia reikia išmokti taisyklingai čiuožti, ūgesniems - skiriamos individualios treniruotės ir mokomi žaisti komandoje, bet nevalia stumdyti priešininko, draudžiami visos jėgos taktikos, ir tik sulaukus dvylikos metų, pradedamas žaisti tas tikrasis ledo ritulys.

Kaip visa, kas čia vyksta, keičia vaikus?

Nuo rugsėjo mėnesio jau turėjome dvidešimt varžybų, ir pusė jų - ne namie, tai pirmiausia pastebiu išaugus jų savarankiškumą: turi patys apsirengt, pačiūžas susivarstyt. Ir valia grūdinasi, skausmą mokosi iškęst per susidūrimus aikštelėje, nugalėti save. O kai kurie žmonės, pro stiklą atsitiktinai išvydę mūsų žaidimą, tampa prisiekusiais sirgaliais! - šypsosi treneris.

Tėveliai didžiuojasi mažaisiais ledo ritulininkais?

O, kartais mamos, kai vaikas pargriūva per varžybas, neištveria ir puola į areną, - juokiasi.

Kuo skiriasi kanadietiškas ledo ritulys nuo rusiškojo?

Paskutiniu metu jau nėra jaučiamas tų šalių karaliavimas. Anksčiau pasaulio ledo ritulio čempionate žaisdavo TSRS ir Kanada, kiti tik pralaimėdavo, bet dabar olimpiniai čempionai yra švedai ir suomiai... Apskritai ledo ritulį žaidžia visa Europa. Mano draugas lietuvis išvyko net į Pietų Afriką treniruoti juodaodžių, tačiau ten jam sunkiai sekėsi: aikštelėje toks rūkas tvyro, kad žaidėjai viens kito nemato!

Jūsų sūnus Artūras - dviejų komandų vartininkas. Kas dar gražaus yra jūsų gyvenime?

Muzika. Mėgstu klasiką, džiazą ir sunkųjį roką. Žvejybai neturiu laiko...

O vinį mokate įkalti?

Labai gerai moku. Aš turiu nuosavą autoservisą, tai yra mano pagrindinis darbas. Vaikus treniruoti - pomėgis.

Ar jūsų žmona - irgi sportininkė?

Ji daugkartinė Lietuvos meninės gimnastikos čempionė. Valerija Chochlova, jei prisimenate tokį vardą. Vėliau, iki šio rudens, žmona ilgus metus buvo Klaipėdos universiteto "Žalgirio" krepšinio komandos šokėja, bet dabar laukiasi vaikelio. Jos meninės gimnastikos varžybas žiūrėdavau labai retai, tačiau kai šoko - su didžiuliu malonumu stebėdavau kiekvieną pasirodymą. Pats šokti neturiu kada, nes penkis kartus per savaitę - treniruotės, ir veik kiekvieną savaitgalį vykstu į varžybas tai su vaikais, tai į Žemaitijos vyrų ledo ritulio čempionatą.

Su Valerija susipažinome, kai vienu autobusu vykome į skirtingas varžybas. Aš anuomet boksavausi. Na, nežinau, ar merginos akyse tapau didvyriu, bet - taip, tąsyk laimėjau bokso čempionatą. Boksas turi savų pranašumų ir trūkumų... Mano nosis dukart sulaužyta, tik medikų gražiai įstatyta į vietą, - šypteli.

Gal buvusiam boksininkui teko apginti skriaudžiamą žmogų ar panašiai?

Ne, muštis neprireikė. Užtenka žodį pasakyti, ir jeigu kalbi tvirtai, - būni suprastas. Kinų išmintis byloja: laimi tas, kuris pergalę pasiekia neišsitraukęs kardo iš makštų.

Apie ką svajojate?

Jau seniai nesvajoju, tik išsikeliu sau tikslą. O jį pasiekęs - kitus. Noriu, kad iš mano treniruojamų vaikų penkiasdešimtuko bent vienas kitas taptų aukščiausiosios lygos žaidėju. Yra perspektyvių vaikų. Ar jiems pasiseks, priklauso nuo darbštumo bei pasiryžimo.

Ir nuo jūsų.

Iš dalies - ir nuo manęs. Kartais atsitinka, kad vaikas, pasiekęs gerų rezultatų, ima prastai žaisti, o tas, kuriam nelabai sekėsi, vieną dieną pradeda sportuoti su pritrenkiamu entuziazmu.

Turiu vilties, kad Lietuvoje vėl atgimsta ledo ritulys, ir ateityje trenerių darbas bus geriau vertinamas. O kol kas mums reikia labai daug dirbti.