Į Savivaldybę Egidijus Prižgintas atėjo prieš penkerius metus, laimėjęs konkursą Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo vietai. Po kiek laiko buvo paskelbtas konkursas Socialinio departamento direktoriaus pareigoms. Ir šį kartą Egidijui pavyko.
"Baigęs mokyklą, kaip dauguma jaunų vyrų, išvykau atlikti karinės tarnybos. Po to mokiausi Kauno kultūros institute. Studijavau neakivaizdžiai, todėl jau nuo pirmos dienos ėmiau darbuotis. Teko būti ir dokeriu-mechanizatoriumi, ir laivų valytoju, kelių statytoju, prisidėjau prie autostrados atsiradimo ir dar daug kitokių darbų. Taip pat patirties įgijau mokytojaudamas uostamiesčio mokyklose, kur vaikus mokiau fizinio lavinimo pagrindų. Ėjau ir direktoriaus pavaduotojo pareigas, o visai neseniai buvau ir mokyklos direktoriumi."
Tikras klaipėdietis Egidijus nuo ankstyvos jaunystės visą laisvalaikį ir savo jėgas atidavė sportui. Tinklinio aistruolis Egidijus dalyvaudavo ir kitų sporto šakų varžybose. Ir dabar dar mielai pamėtąs kamuolį, šiais metais dalyvavo Lietuvos tinklinio veteranų čempionate.
Prižgintų akvariumas
Egidijus su žmona Vilija augina du vaikus: Rasa mokosi trečiojoje "Ąžuolyno" gimnazijos klasėje, o sūnus Edmundas - tos pačios mokyklos aštuntokas.
"Savo vaikus dažnai vadinu dvynukais. Nors tarp jų dvejų metų skirtumas, bet jie gimę tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Mes visi šeimoje esame Žuvys. Netgi šuo. Vienu žodžiu, esame didelis Prižgintų akvariumas. Sūnus - prisiekęs krepšininkas, dukra taip pat ilgus metus sportavo, buvo mano sekėja, labai domėjosi tinkliniu, tačiau trenerių kaita, didelis mokslo krūvis kiek pakoregavo jos planus.
Žmona Vilija - pedagogė, tos pačios "Ąžuolyno" gimnazijos direktorės pavaduotoja. Išties dažnai vaikai ir žmona susilaukia apkalbų, nes mamos ir vaikų buvimas vienoje mokykloje daug kam užkliūva. O dar tėtis vadovauja Socialiniam departamentui. Bet mes stengiamės į kalbų nepaisyti, į tai žiūrime "žuviškai" - tylime."
"Visada išklausyk iki galo"
Egidijus iš tiesų turi ryškių Žuvų ženklo bruožų - romantiškas ir vyriškai santūrus.
"Laikui bėgant suvokiau gyvenimišką tiesą - jeigu nori suprasti žmogų, turi jį išklausyti ir nenutraukti jo minčių. Dažniausiai pašnekovas esmę pasako pokalbio pabaigoje. Būna ir tokių momentų, kai iškilusį klausimą turi spręsti ekspromtu. Ir tada aš nebijau pasakyti žmogui, kad nežinau. Juk iš tiesų neįmanoma išmanyti daugybės sričių. Tada paprašau pašnekovo duoti man truputį laiko, kad nuodugniai išsiaiškinčiau situaciją.
Manau, kad galiu bendrauti su įvairiais žmonėmis. Tačiau negaliu susitaikyti su falšu: šeštas pojūtis iš karto padiktuoja, kuris žmogus yra toks. Man nepriimtinas toks, kuris vieną galvoja, antrą sako, o trečią daro. Yra dar vienas žmonių bruožas, kuris mane kaip peilis pjauna - vėlavimas. Nors esame kiekvienas savo laiko karalius, tačiau neturime teisės pamiršti, jog greta mūsų yra ir kiti žmonės. O ypač tai jaučiama mūsų darbe - kiekvieno vėlavimas sukuria grandininę reakciją, ir tada pasidaro toks chaosas... Dar galėčiau kalbėti apie netoleranciją kito žmogaus nuomonei. Niekada nesakau: tu neteisus. Galima tik kitaip manyti."
Žavi skandinaviškas gyvenimo modelis
Egidijus ne kartą yra gavęs pasiūlymų mesti valdišką darbą ir imtis privataus verslo.
"Jau minėjau, kad esu iš tų žmonių, kurie vienoje vietoje nusėdi trejus ketverius metus. Ir dabar jau jaučiu, kad man reikia kažką keisti. Dar nežinau, kokia tai turėtų būti sritis. Darbas man patinka, tačiau jaučiu, kad nebeužtenka valandų aprėpti visą užgriuvusį krūvį. Didžiųjų šalies miestų savivaldybėse aš esu vienas, valdantis tokį platų darbo barą. Kiti miestai departamentą dajina į dvi dalis. Nebespėju, negaliu daugiau laiko skirti bendravimui su žmonėmis. Tai vadinu psichologiniu diskomfortu. Kai prarandi darbo komfortą - tai jau ženklas, kad reikia būtinai ieškoti kompromisų."
Egidijus Prižgintas - Socialdemokratų partijos narys. Tai gal politika - nauja sritis?
"Politikoje aš nuo 1994-ųjų metų. Esu vadinamasis tikras senas socialdemokratas. Buvau Klaipėdos skyriaus pirmininku. Kodėl pasirinkau šią partiją? Iki tol buvau nepartinis, dėl to teko nemažai kentėti. Mane sužavėjo skandinaviškas gyvenimo modelis. Ten socialdemokratija turi labai gilias tradicijas. Žinoma, nereikia šio modelio dogmatiškai taikyti Lietuvai. Man imponuoja jų požiūris į socialinę politiką, kad negali kiekvienas žmogus pasirūpinti savimi. Manau, jeigu Skandinavijoje ši partija gyvuoja šimtmečius, tai nėra blogai.
Manęs dažnai paklausia, ar turiu tarp partijos atstovų idealą - tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Man nepriimtina aklai kuom nors sekti ar didžiuotis. Kiekvienas, ar jis būtų politikas, ar paprastas žmogelis, turi įvairiausių puikių bruožų. Svarbu juos pastebėti ir mokėti pasidžiaugti. Nemažai teko bendrauti ir diskutuoti su politiku Aloyzu Sakalu. Ir vaikams šis politikas paliko gilų įspūdį, nes tai iš tiesų labai šviesus ir tikras žmogus. Kuo patraukia Sakalas? Pirmiausia tolerancija kitam žmogui, niekada jam negalėtum prikišti arogancijos. To tikrai šiandien daugumai netrūksta. Politikai pirmiausia turi būti patrauklios asmenybės.
Tai pasakytina ir apie išvaizdą. Atsimenu, prieš vienus rinkimus į Seimą per televiziją buvo tiesiogiai transliuojami politikų debatai. Neprisimenu, kas komentavo šį atvejį, bet aiškiai pasakė, jog vienas iš kandidatų gavo mažai balsų dėl to, kad prieš laidą grimuotoja nespėjo jo padailinti. Žinoma, nereikia visų jėgų atiduoti tik išorei, tačiau dažniau žvilgtelėti į veidrodį nepakenktų nė vienam vyrui."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą