Fotoaktas bręsta kaip vynas

Saulius Jokužys: Praėjo tie laikai, kai Rimanto Dichavičiaus albumą "Žiedai tarp žiedų" buvo sunkiau gauti nei šaldytuvą. R. Dichavičiaus akto fotografijos tapo klasika. Tačiau kiekvienoje meno šakoje egzistuoja ne tik klasika.

Aleksandras Katkovas: R. Dichavičiaus aktų serijos "Žiedai tarp žiedų" ir R. Rakausko fotociklas "Žydėjimas" - ryškiausios lietuvių fotografijos žvaigždės. Deja, jos jau užgeso.

Dabar Rakausko fotografuojamas ciklas "Amazonės", mano supratimu, - eilinių modelių fotografavimas. R. Dichavičiaus spalvoti kompiuteriniai montažai taip pat širdies nešildo. Krizė ne tik Lietuvos akto fotografijoje. Prancūzų leidyklos "Taschen" geriausių pasaulio meninių erotinių fotografijų albumus baisu žiūrėti - vien pornografija.

Tačiau sakyti, kad akto tema išsemta, negalima. Tai būtų tas pats, kas teigti, kad viskas jau sukurta. Ištirta, kad kine yra tik 12 siužetų, kurie visaip varijuojami ir vis sukuriami nauji šedevrai. Taip ir fotografijos srityje genialus menininkas visais laikais atras ir sukurs ką nors naujo, o vidutinybė sugebės tik mėgdžioti.

Algimantas Kalvaitis: Tiksliau būtų sakyti, jog akto žanras lietuvių fotografijoje šiuo metu ilsisi. Prisiminkime, kol nuogumas buvo tabu, tik menininkai turėjo išskirtines galimybes jį atverti. Todėl visi stengėsi tai daryti. Dabar nuogą kūną eksploatuoja reklaminė, mėgėjiška fotografija. Niekam nereikia "išieškotos" fotografijos, kurioje būtų ne tik tekstas, bet ir potekstė, kurioje jaustum dvasinio kontakto tarp fotografo ir modelio buvimą.

Saulius: Šiandien dauguma fotomenininkų baidosi romantikos. Ji jiems tapo šlykščiai saldi. Poezija fotografijoje užleido savo pozicijas socialinei prozai. Tokį požiūrį lemia pačios moters keitimasis, vyriškėjimas. Šiandieninė moteris skrenda į kosmosą, vadovauja vyrų karių batalionui. Todėl ją vaizduojantys fotografai ieško kontrastuojančių, drastiškų formų.

Tarptautinės meninės fotografijos parodose pastebiu, jog šiuo metu madinga eksperimentuoti erotikos ir pornografijos paribiuose. Pasaulyje populiarus Helmuto Niutono urbanistinis aktas, Jano Saudeko žaidimas metaforomis. Lietuviams kol kas pakanka kišeniniu aparatu ant tilto nufotografuotų gražuolių pražergtomis kojomis. O jei dar nagais pabraižysi negatyvą - fotografija taps topu.

Aleksandras Katkovas: Nuogumo šiandien per daug. Jūsų laikraštyje kiekviename numeryje yra po aktą. Ir modeliai gražūs, ir mokėti už jų fotografijas nereikia. Kam reikalingos mano, fotomenininko, paslaugos?

Kita problema - nelengva surasti aktų pozuotoją. Užsienyje laikraščiuose, žurnaluose apstu skelbimų "pozuoju aktams". O mes patiriame galvos skausmą, nes laiku nebuvo nustatytos ribos, kur kada galime naudoti aktų fotografijas.

Teigiate, kad lietuvaitės iki šiol iš kuklumo neleidžia rodyti aktų fotografijų?

Saulius: Daug pačių geriausių aktų fotografijų negaliu rodyti, nes taip sutarta su pozuotoja. Mano pozuotojomis dažniausiai tampa draugės. Paprastas merginas, moteris fotografuoti įdomiau. Jos skleidžia vidinę šilumą, nuoširdumą, kiekviena jų turi savo charakterį. Tiesa, jos iš pradžių nežino kaip elgtis, tačiau vėliau natūraliai atsiskleidžia.

Šiandien galima dirbti ir su profesionaliu aktų modeliu, jį surasti nėra sunku. Tačiau su tokiomis merginomis išeina tik komercinė fotografija, ne menai. Profesionalės žino kaip elgtis, pozuoja standartiškai.

Algimantas: Aš nesu aktų fotografas, tik kartais leidžiu sau pažaisti, tačiau tų fotografijų nerodau. Dažnai pozavusios moterys nenori viešinti tų fotografijų. Be to, fotografija turi pagulėti, subręsti. Ne tik akto, bet kuri meninė fotografija turi būti kaip vynas brandinama. Tik po kurio laiko išryškėja, ar ji iš tiesų įdomi.

Lilija Kuliešienė: Gyvenime nieko nėra amžino. Dažnai susidaro tokios situacijos, kad modelis negali eksponuoti, spausdinti fotografijos, o nusisekusio darbo būna gaila. Todėl aš daugelyje aktų pozuoju pati sau. Pats sau visada esi patikimiausias.

Beje, mano fotografavimas ir prasidėjo nuo pozavimo A. Katkovui. Jau tada pajutau, kad pozavimas - taip pat kūryba. Gali būti pats gražiausias kūnas, tačiau jei pozuosi vien kūnu - fotografija liks tuščia. Sielos reikia. Man atrodo, kad akto fotografijoje svarbiausia - energetinis fotografo ir modelio ryšys.

Bandote paneigti, kad pozuotoja jaudina fotografą kaip vyrą?

Saulius: Žinoma, moteris erotizuoja fotografą. Juk nežiūri į ją kaip į spintą, vyriškas adrenalinas veikia, tačiau tai tik emocijos. Be emocijų - nėra meno.

Aleksandras: Fotografas turi mylėti. Ne tiesiogiai įsimylėti modelį ir matyti jame sekso objektą, bet išvysti moteryje meno objektą.

Lilija: Man modeliai sakė, kad pozuodami man jaučiasi laisviau. Visgi moteris fotografė tikriausiai geriau supranta moterį.

Saulius: Manau, kad nė vienam vyrui nelemta iki galo pažinti moterį. Ji kaip vanduo nuolat kinta. Visa, ką žemė turi geriausio, sudėta į moterį. Jos kūnas - tai ir kalnai, ir tarpekliai, ir gelmės. Tai traukia ją tyrinėti.

Šiuo metu kuriu seriją aktų, kuriuose moterį rodau iš labai arti. Manau, kad pradedant nosies galiuku ir baigiant slapčiausia vietele, viskas moteryje yra gražu. Mažiukuose jos kūno išlinkimuose slepiasi daug nuostabių dalykų.

Aleksandras: Aš taip pat esu klasikinio, poetiško fotoakto šalininkas, nors tiesą sakant, dabar beveik nieko nefotografuoju, sėdžiu prie kompiuterio ir bandau suarchyvuoti tai, kas padaryta. Jeigu rasčiau pozuotojų - galbūt. Aktams pozuojančiam modeliui nekeliu jokių reikalavimų. Kad sukurtum menišką aktą, nereikalinga nei ypatinga figūra, nei aparatūra.

Įdomu būtų išgirsti fotografės moters nuomonę, koks yra geras, meniškas aktas?

Lilija: Gera fotografija - gili, į ją neatsibosta žiūrėti, joje kiekvieną sykį randi ką nors naujo. Ji neplokščia, ji kaip raktas į kitą pasaulį - spalvų, šviesos ir šešėlių, paslapties.

Šiuo metu baigiu fotoaktų ciklą "Sapnų karalystėje". Fotografuodama klausau savo vidinio balso, intuicijos. Juk sapnai iškyla iš pasąmonės, juose mes laisvi nuo sociumo.

Man patinka šiek tiek mistiški, dvasingi aktai. Nuogumas ir dvasingumas man neprieštarauja tarpusavyje. Juk žmogus gimsta nuogas. Ne kūno jis turėtų gėdytis, o blogų darbų ir minčių.