"Iš tikrųjų berniukams reikia to beribio dangaus, ir skrydžio svaigaus", - juokiasi Gražvydas. Savo skraidymus pradėjęs nuo sklandymo aliumininiu dviviečiu planiku. Tuomet gerą dieną ir be variklio, vien pasikinkęs debesų energiją, nulėkdavo iki Kryžkalnio.
"Drąsos ir rizikos sklandytojams daug nereikia, kaip ir visiems aviatoriams, saugu, jeigu nepažeidi taisyklių. O parasparnis, kaip sakoma, "mažas skraidymas", greitis - 35 kilometrai per valandą. Nemėgsta jis didelių vėjų, nes burės plotas didelis - apie 30 kvadratų, ir susitvarkyt su ja nelengva", - sako parasparnininkas.
Pirmiausia jis nusipirko prastos kokybės rusišką boloninį parasparnį, ir su juo kankinosi; tai buvęs "pusiau skrydis", tačiau dabar turi lengvutį, vokiečių modeliuotą ir pasiūtą Korėjoje - visai kitas skrydis.
"Sapne dar lengviau yra skraidyti, na, o čia - adrenalinas. O rizika - pasverta, svarbiausia - pasirinkti tinkamas oro sąlygas; juk ir oro balionais esant neramiam vėjui niekas nerizikuoja kilti. Parasparniu gali nedidelėje erdvėje manevruoti, tarkim, pakilai virš kopų - ir sukinėjiesi kaip paukštelis. Nusileidi žemiau, atplūsta vėjas nuo marių ir, atsimušęs į kopų kalnagūbrį, kyla viršun, ir tame sraute skraidai pirmyn atgal. Kai kurie parasparnininkai dar ir akrobatų triukus išdarinėja; būna, jog sparnas - apačioj, o pilotas - viršuj, bet tam reikia įgūdžių, daug treniruotis, ir tai pavojinga.
"Iš aukštai kitaip kopos atrodo, ypatinga panorama atsiveria virš Neringos Negyvųjų kopų, tik va gamtosaugininkai veja mus iš draustinio..." |
Mes ne virtuozai - skraidom laisvai, savo malonumui, o jei dar su motoriuku ant nugaros kaip Karlsonas skraidai, tai motoriukas vėlgi turi savų pranašumų - gali visai pažeme lekioti. Štai praėjusį savaitgalį mes, parasparnininkai, žvejus virš marių gąsdinom", - juokiasi skraidūnas. Prisipažįsta, jog vasarą ir virš moterų paplūdimio parasparniai šou surengia.
Šokis su gandrais
"Pakeliui sutinkame kokį kirą, o štai termikuose skrendant (susidaro toks burbulas kylant šiltoms srovėms) pamatai kokį paukštelį sukant ratus - ir iškart prie jo taikai. Paukščiai netriukšmingos technikos visai nebijo, ir skrendi šalimais juos mėgdžiodamas. Kartais mielu pakeleiviu pabūna medžioklis erelis, kuris sklando nemosuodamas sparnais, jėgas taupydamas, ir stebiesi, ko tas gandras dviejų kilometrų aukštyje suka ratus - juk ne varlių dairosi, šiaip žydryne ir skrydžio palaima džiaugiasi, - sako Gražvydas. Dievagojasi nuotykių neieškąs. - Yra kur kas pavojingesnių sporto šakų; tarkime, motociklininkai, lekiantys 200 km/h greičiu, man panašūs į kamikadzes, na, o tu, lėkdamas žemės link pusantro metro per sekundę greičiu, jei kas, gali ir atsarginį sparną išskleisti. Ir jauties saugus, kad nesukiuši, nebent leisdamasis įsipainiosi į kokį medį, kaip puolęs angelas, paskui būna daug vargo, kol išsikrapštai tarp daugybės virvelių."
G. Juozėnas sakė, jog vienas klaipėdietis įsigijo parasparnį - tandemą, bet nelabai noriai juo "mandravoja", mat reikia naudotis išvilktuvu - apie kilometrą virves išvynioji per pievą, paskui tos virvės sukamos mechanizmu atitinkama jėga ir greičiu, o paskui jau išsilaisvina parasparnis.
Tikrovė ir fantazijos susipina
"Ypač giedrais vakarais malonu pasikelti kokius 300 metrų ir apsukti apžvalgos ratą, nusileisti - pasaka! Tas aukštis, jei skrieji termiku, kuo įvairiausias - "eini" iki debesies. Pavasarį dabesys būna virš 2 kilometrų aukštyje, vasarą - kur kas žemiau. Sklandytuvu gali "užgriebt" ir debesies kraštą, o parasparniu verčiau nerizikuoti..."
Ponas Gražvydas pavydi sparno broliams kauniečiams, sugrįžusiems iš skraidymų Čilėje. Mistiniai potyriai... "Kalnuose daugiau įspūdžių ir permainų, netikėtumų, tačiau aš turiu galimybę tik į Slovakiją pavažiuoti. Pojūtis čia visai kitas, nes ir aukštis didesnis, ir oras ne toks švelnus; pasikeliam keltuvu į slidininkų trasas, ir jeigu esi su kuprine - kelia už pusę kainos. Gali skristi prie pat milžino kalno, pajusti jo alsavimą, kaip sakom, prisižiūrėti parasparnininkų iš visos Europos. Ir sportinės klasės parasparniais lakstančių - jie toliau nuskrenda.
Klausiat, kuri šalis laikoma parasparnininkų tėvyne? Manau, prancūzai tą košę užvirė, pradėję kvadratiniais parašiutais nuo Alpių šokinėt. Paskui tuos parašiutus vis didino, na, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išplito parasparniai... Kai kas sako, jog dar Leonardas da Vinčis išradęs parasparnį; na, tas didis svajotojas buvo visko prifantazavęs, pripaišęs, tik skraidančio tikrovėje objekto nė vieno nepadarė..."
Klaipėdiečiai, pasak parasparnininkų klubo pirmininko, yra išmaišę Italijos, Prancūzijos kalnus, į kuriuos paprastai vyksta žiemą, kai pas mus vėjai kiaurai skraidūno kombinezoną košia. Na, o tarp uostamiesčio skraidūnų yra įvairių profesijų atstovų, artistų, pedagogų, ir tik viena gražiosios lyties atstovė. O štai pats Gražvydas - buvęs žvejybinio laivo virėjas.
Kai kurie parasparnininkai prisisega skrydžiui talismanus; net keista matyti, kaip suaugęs vyras pasikabina po kaklu miniatiūrinius batukus ar kokį kitą "balvoną". "Nesutikau tik norinčių dėmesį atkreipt kokiais triukais ar egzotiška apranga, nes šitaip elgiasi tie, kurie ir šiaip gyvenime yra ekscentrikai", - šypsosi Gražvydas.
Jam ekstremaliausia situacija buvo, kai pirmąkart žemės atsiplėšė jo mokinys, keturiasdešimtmetis šilutiškis, gimtadienio proga užsidegęs įkūnyti vaikystės svajonę skristi, ir srovės jį labai staigiai pradėjo kelti. Bet tas žmogus patyrė kur kas mažiau streso, negu jo mokytojas.
Paskui svajonių burę
"Kai tik darausi paniuręs, nerandu sau vietos, žmona man sako, kad jau metas sparnus kelti", - juokiasi Gražvydas. Tuomet kaip koks aeroarcheologas prasklendžia virš Kernavės ar kokio kito romantiško piliakalnio, vaizduote žemėlapius brėždamas, kraštovaizdžiu sielos akimis gėrėdamasis. Su žmogumi skrenda ir žiūronas arba fotoaparatas. "O ta padangių muzika! Girdi ne tik vėjo švilpynę, jūros klavesiną - lėkdamas laisvu skridimu, bet kyburiuodamas kelių metrų aukštyje išgirsti žiogelio čirpimą... Iš aukštai kitaip kopos atrodo, ypatinga panorama atsiveria virš Neringos Negyvųjų kopų, tik va gamtosaugininkai veja mus iš draustinio. Visokių emocijų tose Dievo sūpuoklėse užplūsta; ir parėkaujam, būna, ir padainuojam iš dūšios. Ypač smagu buvo, kai suskaičiavom vienoj krūvoj dvidešimt sparnų iš Vilniaus..."
Gražvydas sakė dabar svajojąs ir paburiuoti; kol į jūrą plaukė, maža romantikos paragavo, nes ten dirbti reikia - ištisą pusmetį dorojant žvejų pagautą žuvį ar valgį gaminant. Ir niūru, ir šalta toj jūroj. Tad, išmėginęs burlentę, dabar parasparnininkas nori nedidele jachtele paplaukioti; štai ją ir klijuoja šį pavasarį.
Rašyti komentarą