Ilona Kosiari atsisveikino su lietuviška žiema

Gyvendama Klaipėdoje, Ilona save išbandė daugybėje sričių. Ji dalyvavo konkurse "Mis Klaipėda", šiek tiek dirbo fotomodeliu. Vėliau išvyko laimės ieškoti į Vilnių, susirado mėgstamą darbą. Prieš tai, nieko nesitikėdama, buvo užpildžiusi anketą padirbėti kruiziniame laive. Didžiulei savo nuostabai, gavo teigiamą atsakymą.

"Nuo pat mažens negalėjau nustygti vienoje vietoje. Nerdavau į įvairiausius nuotykius, susipažindavau su man įdomiais žmonėmis. Turėjau daug gerbėjų, bet į visus meilės prisipažinimus žiūrėjau pro pirštus. Nė vienas neteikė pasitikėjimo. Iki 24-ių metų neradau sau tinkamo. Vienas per šleivas, kitas per senas, trečias per šykštus. Vis dairiausi į šonus, vis laukiau.

Gal tada dar nenorėjau nutūpti ant žemės. Trumpai tariant, man vis trūko adrenalino. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje tapau savarankiška mergina. Nors tėvai gyvena Klaipėdoje, aš nuomojau butą, kad gyvenčiau atskirai. Dėkinga jiems, kad visada mane suprato ir nebandė primesti savo nuomonės.

Gavusi pasiūlymą dirbti laive padavėja nė akimirkai nedvejojau. Man tai dvelkė romantika, naujais dar nepatirtais nuotykiais." Darbas laive Ilonai nebuvo varginantis. Gal dėl to, kad po poros mėnesių, merginai aptarnaujant kazino klientus, pro duris įėjo vyriškis, vėliau apvertęs Ilonos vėjavaikišką gyvenimą aukštyn kojomis.
"Tik pamačiusi Tomą, pati sau pasakiau: "va šitam vyrui galėčiau gimdyti vaikus". Akivaizdi egzotika: vyriškis kai kuo priminė Tarzaną - tamsus, akys net blizga nuo juodumo, atvira nuoširdi šypsena... Negalėjo nepakerėti. Jis taip pat dirbo šiame laive inžinieriumi. Pradėjome kalbėtis ir taip ant laivo denio gimė mūsų meilė."

Graikiškos vestuvės su baltais vokais

Pusantrų metų Ilona ir Tomas draugavo dirbdami kruiziniame laive. "Viskas buvo labai gražu, kaip filme "Titanikas". Kuo ilgiau bendravome, tuo labiau jaučiau, kad mano apsisprendimas likti su šiuo žmogumi - teisingas.

Iš pradžių jauna pora gyveno Graikijoje, o vėliau išvažiavo į Kiprą. "Mūsų vestuvėse dalyvavo du šimtai žmonių, tai pačios kukliausios graikiškos vestuvės. Ten normalios jungtuvės vadinamos, kai susirenka trys tūkstančiai svečių. Mano mama negalėjo atsistebėti graikų linksmumu ir mokėjimu gražiai švęsti. Į vestuves giminės ir draugai renkasi be dovanų. Ten priimta atnešti vokelius su pinigėliais. Tai galima įsivaizduoti, kiek laiko mums su Tomu reikėjo stovėti, kol pro mus praėjo dviejų šimtų sveikintojų eilė rankose su baltais vokais.

Netrukus Tomas išvažiavo darbo reikalais į Ameriką. Aš laukiausi vaikelio, likau pas jo tėvus nemokėdama nė vieno graikiško žodžio. O tėvai nekalba angliškai. Ir nieko. Daugiausia bendravau su mama, nes man labai knietėjo išmokti gaminti graikiškus patiekalus. Tai pradžioje viską aiškindavomės pirštais. Dabar galiu prisipažinti, kad graikų kalba - sunki ir nėra taip paprasta ją išmokti. Gerokai praėjo laiko, kol galėjau visiškai laisvai susikalbėti."

Ilona ir Tomas augina sūnų Kostą ir dukrelę Anastasiją. Abiem vaikams duoti Tomo tėvų vardai. Ilona su vaikais namuose kalba tik lietuviškai, o kai grįšta Tomas, šeima prabyla graikiškai.

"Kur dingo klaipėdiečiai?"

"Gyvenimas Kipre - tai nesibaigiantys baliai festivaliai. Grįžusi į Klaipėdą jaučiausi nejaukiai. Tylu, ramu, labiausiai nustebino tai, kad nebėra mieste žmonių. Pirmas mano klausimas saviškiams: "kur dingo žmonės?"

ipre vakarais lauko kavinukės ir tavernos lūžta nuo žmonių. Ir ne jaunimas renkasi atsipalaiduoti po darbo dienos. Brandaus amžiaus žmonės apsėda stalus, šnekasi, linksminasi, o po vidurnakčio ir įmonės bosas, ir kazino šeimininkas nesigėdydami šoka ant stalų.

Šiuo metu į Kiprą atvažiuoja nemažai postsovietinių šalių moterų. Jos privertė kiprietes sukrusti. Jūs net neįsivaizduojate, kas dabar darosi. Moterys dėl išvaizdos kraustosi iš proto. Į kirpyklas vaikšto dukart savaitėje, garderobą keičia kas mėnesį, sportuoja, gražinasi kaip įmanydamos. Didžiulė konkurencija, o dar nereikia pamiršti, kad dauguma atvykusiųjų - šviesiaplaukės ir šviesiaodės. Graikai alpsta dėl tokio tipo moterų.

Kipre labai vertinama šeimyninė santarvė. Patys graikai vyrai - švelnumo ir komplimentų sakymo meistrai. Tačiau nuklysti į šalį šioje šalyje mėgsta ir vyrai, ir moterys. Beje, dauguma moterų dirba ir nėra priklausomos nuo vyrų. Žinoma, bepigu tai daryti, kai beveik visos šeimos gali samdytis aukles ir namų šeimininkes.

Vaikams augti Kipre - tikras rojus. Kai aš savo Kostą ir Anastasiją atsivežu į Klaipėdą, mano artimieji būna pašiurpę. Visi "auklėja" mane, kad vaikai baisiausiai išlepę. Man sunku saviškius įtikinti, kad Kipre vaikams viskas galima. Nėra jokios šventės, fiestų, kad nepasiimtume vaikų, nesvarbu, kiek jiems amžiaus.

Lietuvaičių triumfas

Ilona atsitiktinai Kipre susipažino su ten gyvenančiomis lietuvaitėmis. Susidraugavusios merginos į savą kompaniją pasiėmė ir vyrus. "Nuostabi kompanija, kurioje gali jaustis kaip Lietuvoje. Smagiausia būna per Kūčias. Nors lauke termometro stulpelis rodo plius dvidešimt, mes puošiame kalėdinę eglutę ir džiaugiamės dovanomis. Stengiamės net dirbtiniu sniegu namus pasipuošti. Per vaikų gimtadienius dainuojame su jais kartu lietuviškas daineles, žaidžiame žaidimus.

Smagiausia būna, kai mes šviesiaplaukės lietuvaitės išsiruošiame pabūti mergiškoje kompanijoje ir praveriame naktinio klubo duris. pasipila ovacijos, komplimentai ir visą vakarą nesibaigiantis dėmesys ir vaišės."

Ilona jau nebeįsivaizduoja gyvenimo Lietuvoje, kur ilgiau būna šalta nei karšta. Kartą pasakojo, jog su vaikais planavo namiškius aplankyti per šv. Kalėdas. "Kai aš pradėjau skaičiuoti, kiek man ir vaikams reikia drabužių, šiltų batų, šalikų ir pirštinių... O kur paskui tuos visus šiltam sezonui skirtus drabužius dėti? Ir tada supratau, kad galbūt visam laikui atsisveikinau su lietuviška žiema".