Vokietį Michaelį Inga sutiko slidinėdama kalnuose. "Mūsų draugystė per atstumą truko ne taip jau trumpai - pusantrų metų. Vėliau svarstėme, kurią šalį rinktis, kad galėtume bendrauti nuolat", - pasakojo moteris. Pasvėrusi pliusus ir minusus, pora nusprendė, kad Michaeliui prisitaikyti Lietuvoje būtų sunkiau nei Ingai - Vokietijoje: vyriškis nemokėjo lietuviškai, o Inga kalba vokiškai. Kartu su trylikamečiu sūnumi iš pirmosios santuokos moteris išvyko gyventi į Vokietiją.
Apsidraudė vedybų sutartimi
Prieš sutuoktuves Michaelis pasiūlė sudaryti vedybų sutartį.
"Ko jis nerimavo, aš nežinojau, nes turtuolis nebuvo, gyveno vidutiniškai, nuomojamame bute... Bet jis norėjo apsidrausti. Pageidavo, kad sutartyje būtų numatyta, jog santuokos metu įgytas turtas skyrybų atveju būtų dalijamas atskirai: kas ką įsigijo, tas tą ir išsineša..."
Būsimasis Ingos vyras taip pat norėjo, jog vedybų sutartyje būtų įrašyta ir ši sąlyga: skyrybų atveju jam nebus privalu išlaikyti buvusią žmoną, kaip kad numato jo gimtosios šalies įstatymai.
"Tai nebuvo malonus momentas, - prisimena Inga, - bet pagalvojau, kad šioje šalyje taip įprasta. Toks formalumas... Buvau tolerantiška. Stengiausi mąstyti pozityviai..."
2003 metų vasarą Inga ir Michaelis susituokė.
Nesutarė su posūniu
"Mano pastangos mąstyti pozityviai žlugo, kai pastojau. Tuomet tapo akivaizdu, kad tas žmogus nėra toks, kokį save pateikdavo. Ir mano paauglio sūnaus santykiai su patėviu buvo labai sudėtingi..." - pasakoja Inga.
Michaelis reikalavo, kad Inga parduotų savo butą uostamiestyje ir pinigus investuotų į bendrą namą, tačiau Inga nesutiko to daryti ir tuo kėlė sutuoktinio pyktį. Michaelis netgi siūlė Ingai nėštumą nutraukti, kadangi su moterimi, kuri nesilaiko vedybų sutarties ir finansinių įsipareigojimų, jis sakė nematąs ateities. Žmonai jis siūlė grįžti į Lietuvą.
"Tačiau nėštumas nėra pats geriausias laikas kardinaliems gyvenimo pokyčiams..." - prisimena savo nelengvą būseną Inga. Nors darėsi aišku, kad su šituo žmogumi bendros ateities nebus, ji liko svečioje šalyje, kad pabandytų įsitvirtinti savarankiškai.
Vyras nutarė skirtis
Su naujagimiu ant rankų grįžo į tuščius namus: vyras tuo metu jau gyveno su kita moterimi.
Praėjus trims mėnesiams Michaelis nebesutiko, kad žmona su vaiku grįžtų į Lietuvą, mat su Luiza jis praleisdavo kas antrą savaitgalį.
Praėjusių metų gegužę Michaelis padavė skyrybų prašymą.
Negrįžo atgal
"Vyras skirdavo mums po 400 eurų. Nors už butą mokėjau 600. Išgyventi su dviem vaikais nebuvo lengva. Dirbau pagal laikinas darbo sutartis. Darbo tai būdavo, tai ne... Sūnus neįstengė prisitaikyti svetimoje šalyje. Jis susirgo. Atsisakė valgyti... Tapo panašus į kalinį iš koncentracijos stovyklos... Kai pernai liepą grįžome į Lietuvą atostogų, supratau, kad man kelio atgal nėra."
Leidimą išvežti Luizą iš Vokietijos Ingai buvęs vyras buvo davęs dviem savaitėms. Kai terminas baigėsi, jis Vokietijos teismui pranešė apie vaiko pagrobimą ir paprašė mažylės globos teises suteikti jam.
Vokietijos teismas savo piliečio prašymą patenkino. Pernai spalį jis kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl mergaitės grąžinimo Vokietijon.
Atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad dvejų metų vaikui, atskyrus jį nuo motinos, gali būti padaryta nepataisoma psichologinė žala, Klaipėdos teismas M. Rinau prašymą atmetė. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAIV) išvadas, priėmė priešingą sprendimą.
Grąžinimas neišvengiamas
VVTAIV tarnybos direktorės pavaduotoja Asta Juškėnaitė "Vakarų ekspresui" sakė: kad ir ką nuspręstų Lietuvos teismai, mergaitės grąžinimas į Vokietiją yra neišvengiamas.
VVTAIV tarnybos pateikiamose išvadose teismui rašoma, kad Vokietijoje mergaitė su tėvu praleisdavo didelę laiko dalį ir jokia žala iš tėvo pusės nenustatyta, tad, atsižvelgiant į užsienio teismų praktiką, Luizą reikia grąžinti ten, kur ji gimė.
Klaipėdos teismo konstatuota didelė žala neįžvelgta, o jeigu vaikas ir patirtų žalą, tai "Vokietijoje kompetentingas teismas galėtų pritaikyti reikiamas apsaugos priemones". Be to, tėvas, esant būtinybei, žadėjęs kreiptis pagalbos į psichologus ir imtis kitų papildomų priemonių siekiant užtikrinti dukros apsaugą, o jeigu motina įžvelgia grėsmę, kad vaikui gali būti padaryta žala dėl atskyrimo, jai siūloma kartu važiuoti į Vokietiją.
Kitoje šalyje dukters laikymas be tėvo sutikimo traktuojamas kaip neteisėtas, pažeidžiantis įstatymus, tad galutinį sprendimą gali priimti tik Vokietijos teismas.
A. Juškėnaitė šioje situacijoje mato vienintelę išeitį - I. Rinau turėtų kartu su dukra vykti į Vokietiją ir ten ginti savo teises. Ji teigė, kad būtina paisyti ir mergaitės tėvo interesų. Pasak jos, "gražu, kad tėvas gina savo teisę matytis su dukra".
Ar gali būti baisiau?
Inga kreipėsi net į keletą psichologų, prašė juos parašyti išvadas ir pažymas... Tačiau tos išvados apie galimą žalą abiem vaikams, jei tektų grįžti gyventi į Vokietiją, vaiko teises ginančios tarnybos neįtikino.
"Jie teigia, jog vadovaujasi Hagos konvencija. Tačiau net Hagos konvencija numato išlygas, jei galima žala vaikui... Kad aš buvau pagrindinė vaiko globėja ir praleidau daugiausia laiko su dukryte, pripažino net Vokietijos teismas. Mano pirmojo vaiko sveikata neleidžia man vykti į Vokietiją... Mano sūnus atsisako išvykti iš Lietuvos. Negi aš jį turiu palikti ir išvažiuoti? Negi aš turiu pasirinkti vieną vaiką iš dviejų?.. - moteris nebesutramdo ašarų. - Ar aš, sveiko proto motina, savo mažylę nuvešiu ir atiduosiu tėvui, kuris jos neaugino? Ar gali būti dar kas nors baisiau?! Ji žiūrės į mane pasitikinčiomis akutėmis, o aš jai pamosiu ranka ir pasakysiu "ate"?.." O kas ją prižiūrės, kas ją priglaus? Jo sugyventinė? Luizos šeima esame mes, mama ir broliukas, o tėvą ji vargiai prisimena - bendraudavo su juo, kai jai buvo vos pusantrų metukų, ir tik kas antrą savaitgalį..."
Apie pasitikėjimą pasauliu
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro psichologė Vilma Mažeikienė, kuri bendravo su Inga Rinau ir jos mažamete dukra bei jas stebėjo, priėjo išvadą, jog "nutraukus motiną ir vaiką siejantį ryšį, vaikas neabejotinai patirtų traumą".
"Mama yra tas žmogus, kuris formuoja ryšį su pasauliu. Pirmieji vaiko gyvenimo metai tam labai svarbūs. Nuo emocinio vaiko stabilumo priklausys, ar mergaitė ateityje pasitikės aplinkiniais ir savimi, ar jaus savo vertę", - komentavo psichologė.
Į teiginį, jog tam, kad padėtų adaptuotis atskirtam nuo mamos vaikui Vokietijoje, tėvas žada kreiptis į psichologą, V. Mažeikienė atsakė: "Taip, psichologas gali padėti adaptuotis svetimoje aplinkoje, bet patirtos traumos iš pasąmonės neištrins joks psichologas. Tai liks visam būsimam mergaitės gyvenimui. O be to, kas Vokietijoje jai kompensuos prarastą ryšį su kitais artimais žmonėmis - broliu, seneliais? Emocinių ryšių, kurie susiklostė nuo pat vaiko gimimo ir kurie jam reikalingi, kad galėtų augti sveikas, nepakeisi jokiais pakaitalais."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą