Jonas Bukantis: "Žemaičiui brėkšta vakare, aukštaičiui - ryte"

Ar turtinga tarmėmis žemaičių kalba?

Yra penkios stambesnės tarmės. O smulkių šnektų kiek yra, niekas ir nesuskaičiavo. Jos maždaug kas penkiolika kilometrų keičiasi. Kai įvedė krikščionybę, statė bažnyčias, buvo apskaičiuota, kad žmogus be vargo gali nueit per dieną penkiolika kilometrų; septynis su puse į vieną pusę, ir tiek pat sugrįžti. Ir parapijos buvo gana uždaros, su kaimynais bendrauti nelabai reikėjo. Aišku, dabar tie skirtumai yra gerokai sumažėję.

Ar kalbininkai sterilizuodami kaip nors prie to neprisidėjo?

Kalbininkai nesikišo į tarmių reikalus. Tik užrašinėjo ir tyrinėjo. Pastaraisiais metais, kai buvo pradėti leisti žemaitiški laikraščiai, buvo sukurta žemaičių rašyba - pagal šiaurės žemaičių tarmę. "Žemaičių žemės" žurnalo, palangiškių ir kretingiškių leidžiamo, pietų žemaičiai nelabai pajėgia skaityti. Balsių tarmės gerokai skiriasi. Pietų žemaičiai irgi leidžia savo leidinius, ypač aktyvus Šilalės kultūros centras, formuojasi savita rašyba. Tai dabar lyg ir du rašto variantai susikūrę.

Tai kokios tos tarmės?

Šiaurės žemaičių tarmę sudaro dvi patarmės: telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių taip pat yra dvi patarmės - varniškių ir raseiniškių, o penktoji būtų Klaipėdos krašto, arba vakarų žemaičių. Nors šie patys nemano, kad yra žemaičiai.

O kiek tarmės atspindi pasaulėjautą, mąstyseną?

Gimtoji kalba yra žmogaus sąmonės veidrodis, iš kalbos ir tas mąstymas bei charakteris. Pietų ir šiaurės žemaičiai gerokai skiriasi, ne tik pagal kalbą, bet ir pagal dainavimo manierą, visiškai skirtingos tonacijos ir melodika. Kartu jie sunkiai dainuoti gali. Žemaičių kalba šiurkščia laikoma dėl kirčių; aukštaičių žodyje yra vienas kirtis, o žemaičių - bent du kirčiai žodyje, gali būti ir trys, todėl ta kalba atrodo kapota. Ir žodžiai trumpi, daug vienskiemenių žodžių, galūnės numetamos visur, kur tik įmanoma.

Ar žemaičiai tokie santūrūs, ar tiesiog tinginiai, kad trumpus žodžius sukuria?

Seniai žinoma, kad tinginystė yra progreso variklis, patogumų ieškodamas žmogus vis kuria ką nors. O kalboje yra didelė dalis elementų, kurie yra tarsi pagalbiniai informacijai teikti. Ir žemaičiai išmeta tai, kas nelabai reikalinga.

Ar neišnyks žemaičių kalba?

Na, jau XVIII amžiuje gąsdino, kad išnyks visa lietuvių kalba, ne tik tarmės. Buvo ne tik rusifikacija, bet ir polonizacija, ypač per bažnyčią lenkų kalba skverbėsi, per viešąjį gyvenimą - rusų, ypač spaudos draudimo metais. Net kalbininkams atrodė, kad lietuvių kalbos apskritai neliks. Bet išliko net tarmės, nors Klaipėdos krašte žemaitiškai kalbančių dabar yra visiškai nedaug, gal 200-300, o tiek žmonių kalbai arba tarmei išlikti yra per mažai. Apie penkias žemaičių tarmes dabar galima tik sąlygiškai kalbėti, nes vakarų žemaičių tarme kalbančių jaunų žmonių jau, galima sakyti, nėra - tik vienetai. O kitomis tarmėmis namuose kalba šeimos, ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir vaikai, bet kaimo mokyklose vaikai atsakinėja bendrine kalba.

Prieš dvidešimt metų jauni žmonės gėdijosi kalbėtis žemaitiškai. Keista - gėdijosi savitumo.

Taip. Universitete nebuvo galima išgirsti kalbant žemaitiškai, o dabar vaikštant per patalpas ištisai kalbama žemaitiškai. Kuo menkesnio išsilavinimo žmonės, tuo labiau gėdijasi. Dabar pasikeitė nuomonė; lyginant su aukštaičiais, padėtis yra tikrai geresnė. Išnyksta reiškiniai, išnyksta ir žodžiai. Be to, žemaičiai turėjo labai daug žargoninių žodžių, atkeliavusių iš lenkų, baltarusių.

Kokią vertę turi tarmės?

Neįkainojamą - lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Jos išsaugojo daug senųjų ypatybių, kurių nebeturi bendrinė kalba. Didysis prancūzų kalbininkas A. Meje yra pasakęs: "Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis." Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: "Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui." Ir jis kalbėjo ne apie raštų kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.

Garsusis vokiečių kalbininkas A. Becembergeris 1879 metais kvietė tyrinėtojus užfiksuoti lietuvių kalbos faktus kaip vieną svarbiausių kalbotyrai. Esą, kartu su vokiečių, lenkų, rusų kalbų spaudžiama, ji išnyks, drauge žūsta ir ypatinga tauta, kuri kadaise viešpatavo Šiaurės Europoje; drauge žūsta papročiai, pasakos, padavimai ir liaudies poezija.

Bet niūrios pranašystės neišsipildė...

Taip, nors iš lingvistinio pasaulio žemėlapio nyksta daug gausesnių tautų kalbos. Kaip atsitiko, kad tokioje mažoje teritorijoje susiformavo tokios skirtingos kalbos? Atrodo, kad kalbinių skirtumų priežastis geriausiai gali paaiškinti antropologiniai mūsų protėvių tyrimai.

Ir kokie jie?

Tyrimai rodo, kad to paties antropologinio tipo žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenama ne vėliau kaip nuo akmens amžiaus pabaigos. Mūsų eros išvakarėse baltų gyventa nuo Vyslos iki Okos. Lietuvoje būta dviejų genetinių tipų: vakarinėje dalyje gyveno siauro, pailgo, bet masyvaus veido žmonės, rytinėje - platesnio (apvalesnio) ir stambesnio veido. Siauraveidis (sąlygiškai vadinamas žemaitiškuoju) antropologinis tipas nesiskiria nuo kitų vakarų baltų antropologinio tipo. Iš visų Lietuvos teritorijoje randamų antropologinių tipų jis keitėsi mažiausiai. Plačiaveidis (aukštaitiškasis) tipas apie V mūsų eros amžių ima dar labiau apvalėti; greičiausiai aukštaičiai ar kiti rytinės Lietuvos gyventojai maišėsi su slavais ar kitais ateiviais iš Azijos.

Žemaičiai tuo laiku užėmė kur kas didesnę teritoriją. Jų genetinis lopšys buvo apie Kauną. Vėliau juos plačiaveidžiai kaimynai vis labiau stūmė prie jūros. Netrukus žemaičių ir aukštaičių (lietuvių) riba laikomas Nevėžis, vėliau - Dubysa, o dabar ir prie jos gyvenantys įsižeidžia pavadinti žemaičiais.

Antropologiniai skirtumai lemia ir mąstymo bei kalbos skirtumus?

Pažiūrėkime, kiek vardų turi gandras: gužas, gužutis, garnys, didutis, starkus, busilas, bocionas, varnėnas: šnekutis, špokas. Aukštaitis kūlio kaip ginklo nenaudoja, žemaitis - gana dažnai svaidosi akmenimis. Žemaičiui kelis susijęs su kėlimosi sąvoka, dzūkui - su klaupimosi (klupstis). Žemaičiui brėkšta vakare, aukštaičiui - ryte. Aukštaičiai veidą prausia, kojas ir rankas mazgoja arba plauna. Žemaičiai mazgotės veidui ir rankoms švarinti nenaudoja. Žemaičiai iki minimumo sutrumpino žodžius ir nekirčiuotus balsius, o suvalkiečiai negaili laiko ir kuo kruopščiausiai ištaria kiekvieną galūnę. Mąstymo ir charakterio skirtumai, nulemti antropologinių savitumų, aiškiai atsispindi tautosakoje, anekdotuose ir kultūroje.

Ir vis dėlto kodėl žemaičiai, sudarantys vieningą antropologinį tipą, taip skiriasi tarmėmis ir šnektomis?

Greičiausiai dėl kaimynų. Šiaurės žemaičiai, ypač kretingiškiai, perėmė nemažai kuršių kalbos savybių, vakarų žemaičiai maišėsi su kuršiais, dar ir su vokiečiais. Svetimom kalbom kalbančių kaimynų neturėjo tik pietų žemaičiai. Jie maišėsi tik su kitais žemaičiais ir aukštaičiais, todėl atrodo, kad bus išlaikę daugiausiai senųjų žemaičių ypatybių.

Kaip kalbą veikia tai, jog žemaičių gyvenama teritorija mažėja?

Dialektologo A. Salio apie 1930 metus gana tiksliai žemėlapyje pažymėta žemaičių - aukštaičių riba daugelyje vietų yra pasistūmėjusi mažiausiai 20 kilometrų į vakarus. Bendrinės kalbos veikiami labiausiai yra rytiniai ir pietrytiniai raseiniškių tarmės pakraščiai. Rytinėse Kelmės, Raseinių ir Tauragės apylinkėse jau beveik nebeatitraukiamas kirtis, dažniausiai sakoma: duona, duok, diena, sviests vietoje dūna, dūk, dyna, svysts.

Visai baigia nykti labai savitas Viduklės - Nemakščių šnektos tvirtapradiškų dvigarsių tarimas. Beveik nebeišgirsi sakant pierms (pirmas), dierb (dirba), kuolti (kulti), duorti (durti). Pietų žemaičių jaunimas nebetaria dūna/douna, pyns/peins, runka/ronka, kumps/komps.

Ką reikia daryti, kad tarmės neišnyktų?

Turime rūpintis ne tik žemaičių, bet visomis tarmėmis. Žemaičiai neturėtų svarstyti, kuri tarmė yra svarbesnė, "žemaitiškesnė", o jos pagrindu kurti bendrinę ar rašto žemaičių kalbą. Puikiai suprastume rašydami sava tarme, tad puoselėkime kiekvieną patarmę ar šnektą. Kalbą išsaugotų ir tautinės savimonės gaivinimas. Ir neužginkime jaustis žemaičiais tiems, kurie nebemoka kalbėti žemaitiškai.

Gal dar išmoks...