Jonas sako tebesapnuojantis spalvotus sapnus, tik vis abstraktesnius ir vis rečiau.
"Jei dabar praregėčiau, prisiminčiau pagrindines spalvas, artimų žmonių veido bruožus. Kaip kurtieji savaip girdi, tik negali to perteikti, o mes - to suvokti, taip ir nematantys yra išsiugdę, kaip aš sakau, "šikšnosparnio klausą".
Kažkada, eidamas į paskaitas anuometinės konservatorijos Klaipdėdos menų fakultetuose, jausdavo pastatą: tartum bangomis atsklinda šešėlis, ausimis jauti gatvę..."
Dvejų metų Jonukas, dainingos genties vaikas, augęs prie Trakų, išmoko groti akordeonu. Kai buvo penkerių, jo tėvai nusipirko naują šviestuvą; jį kabinant, mažiui į akis nuo lubų įkrito balintų kalkių. Kitą dieną pajuto galvos svaigimą ir deginimą akytėse... Kelionės į Odesą, neregių gydymo centrus ir bergždžios viltys...
Pirmiausia mokėsi pažinti žmones iš balso.
Rezervatas
"Jūs klausiate, kodėl neregiai privengia kitokių nei jie? Čia paslapties nėra. O kodėl regintieji kartais tarpusavyje nenori bendrauti? Yra, aišku, žmonių, kurie ne iš prigimties akli, o neteko tos dovanos brandžiame amžiuje, ir užsisklendė tarp keturių sienų. O sovietmečiu visas mikrorajonas buvo skirtas akliesiems, buvom uždaryti kaip indėnai rezervate", - prisimena pašnekovas, anuomet Klaipėdos aklųjų kombinate dirbęs ir socialiniu darbuotoju, ir šaltkalviu surinkėju, ir griežęs saviveikliniame ansamblyje.
"Mačiau žmonių, kurie nekovoja su likimu, apsileidžia, nugrimzta į depresiją. Tekdavo pas psichologą palydėti. Ir aš nesu idealas, ir mano kelias ne rožėmis klotas. Buvo etapas, kai su žmona neturėjome savo kampo, trynėmės bendrabutyje. Ir dabar namuose susidrumsčia idilė. Pradedi kitąkart krimstis, ką bloga padarei, kad kilo barnis. Reikia iškęsti ir pradėti veikti: šokti, dainuoti, nueit į teatrą, pakeisti aplinką."
"Nemėgstu, kai gaili"
"Laimė - abstraktus dalykas. Tai ne vien pasitenkinimo savimi būsena, - susimąsto Jonas. - Man laimė yra kurti ir paskatinti kitą žmogų atsiverti kūrybai, aranžuoti jo muziką, įkūnyti idėjas. Jaučiuosi laimingas Kristaus Karaliaus bažnyčioje per mišias pritardamas vargonams gitara ar kitu instrumentu, kai gieda mano geriausio draugo Prano Mačernio vadovaujamas "Žemynos" mokyklos jaunimo choras - palaimos šiurpuliukai mano kailiu laksto..."
Įsikalbame apie žmones, kuriuos Jonui teko pažinti: akląjį rašytoją Juozą Marcinkų, poetą Antaną Jonyną, bibliotekininką Vytautą Valentiną Taločką, vadinamą "vaikštančia enciklopedija". Ir visiškai neregintį teisininką, sėkmingai dirbantį juristu viename dragūnų pulke.
"Aš nemėgstu, kai žmonės mūsų pradeda gailėtis, - sako Jonas. - Galbūt gailestis tinka nelaimėje, bet ir tai - daugiau moralinis palaikymas, jokiu būdu ne rypavimas: "Koks tu vargšelis, kaip tau blogai". Nemėgstu ir kai mane giria ar liaupsina. Tikri draugai ir pabara, kartesnį žodį pasako, - bet iš to gali pasimokyti. Tarp jų pasijuntu saugus ir stiprus."
"Moterys? Na, ne tik skaitau Šventą Raštą ar numylėtus Hugo "Vargdienius, - juokiasi Jonas. - Nuo simpatijų niekur nedingsi, bet man pakanka flirto, nesureikšminu vieno kito pasimatymo. Suprantat, moterys po to pradėtų trukdyti darbui", - dar skaniau juokiasi.
Ilgas kelias
Kauno aklųjų mokykloje internate Jonukas išmoko ne tik įsisiūti sagą, batus išblizginti, valgį gaminti, bet ir dirbti gręžimo ir šlifavimo staklėmis, tiesa, su tam tikromis apsaugomis. Bet svarbiausia jam buvo griežti kaip žiogui pievoje. Armonika, bajanu, smuiku ir pučiamaisiais.
"Mokytojai kaip angelai sargai draudė groti klarnetu ir saksofonu dėl akių, nes tada apkrauni diafragmą kaip jėgainę, bet aš nepaklusau." Nepatyrė vaikiškos krizės, kai norisi mesti tą muzikinę katorgą, nes nuolat keitė muzikos instrumentus, nepamiršdamas, ko jau išmokęs. Kai internatą perkėlė į Vilnių, buvo leista išeiti už jo sienų, į žmones, ir Jonas per trejus metus baigė dešimtmetę B. Dvariono aukštesniąją muzikos mokyklą. Tuomet mokėsi vokalo klasėje pas Operos ir baleto teatro solistą Antaną Stasiulį. Tačiau tikras muzikanto gyvenimas prasidėjo tik atgimimo metais, ir tai, sako Jonas, buvo tarsi grįžimas namo.
Kankanas vargonais
Pragyvenimo šaltinis Jonui - dienomis groti liaudišką muziką (polkas, fokstrotus, valsus) su trimis draugais "Pas Juozapą", tačiau atiduoda duoklę ir koncertinei veiklai, kasmet skindamas laurus Pabaltijo šalių aklųjų sąjungų instrumentiniuose festivaliuose. Griežia ir dainuoja uostamiesčio ansamblyje "Prisiminimas", šokių "Kam per 30" vakaruose, vis rečiau - vestuvėse.
"Dainuoti mane privertė Pranas Mačernis. Iš pradžių Aklųjų kombinato chore - solo partijas, po to giedojau ką tik iškilusioje Kazimiero bažnyčioje, kur teko pakeisti ir vargonininką. O, mano baritonas patraukia ir Cicino, Kučinsko, Povilaičio dainas!.." - šypsosi Jonas.
Grojimo ekstazė, sako, priklauso nuo publikos: arba groji "kurtiems stalams", arba atsiranda tas mistiškas abipusis ryšys su klausytojais, atsiveria visos muzikos spalvos... Bet labiausiai muzikantas brangina vargonus, iš šio pusiau kompiuterinio giganto stengiasi išspausti, kas įmanoma. "Aš darau aranžuotes, įrašau į kiekvieną taką skirtingų instrumentų tembrus. Tada galite pamanyti, jog klausotės lengvosios muzikos simfoninio orkestro." Beje, Jono draugas pasakojo, kad Drėgvos atliktomis aranžuotėmis stebėjosi pats maestro Giedrius Kuprevičius.
Vaikai, atsiradę savaime
Šį vasarį Jonui per vieną savaitę teko palaidoti motiną ir seserį.
"Kai sesuo sirgo, buvo užsiminta, su kuo turėtų likti septyniolikmetė Vaida ir keturiolikmetis Edvinas. Santykių su seserimi šiltais niekad nepavadinau, mes ir augom atskirai; ji - pas tėvus, aš - internate, tad tarp mūsų nebuvo dvasinio ryšio. Bet vaikai norėjo su mumis važiuoti, o mano žmona nė minties neprisileido, kad jie galėtų augti vaikų namuose. Mano dvidešimt vienerių metų dukra jiems tapo sesuo", - paprastai paaiškina Jonas.
Juodu su žmona - panašaus likimo. Ji, kilusi iš gausios šeimos, augo be tėvelių. Dėl negalios moteris turėjo atsisakyti dirbti ligoninėje slaugute.
"Vaikai neatrodo prislėgti, gal tik vakarais juos aplanko liūdnos mintys, bet jie šito neatskleidžia. Pasirinkę mano namus, jie laikosi ir tam tikros tvarkos, mokosi, žaidžia kompiuteriu, dainuoja karaokė. Dar juos tik stebim - vaikai kaip vaikai, padėkoja, jei ką padarom jų labui. Ryškėja jų charakteriai. Gal jie jau per dideli, kad glaustytųsi kaip kačiukai, ieškotų artumo, švelnumo; gal tos meilės jiems niekad nebuvo per daug? Vaida baigia dešimtą klasę, taigi renkasi gyvenimo kelią. Aš nesakau, kad jie pas mus mokslininkais išaugs. Tik stengsimės apsaugoti nuo gyvenimo klystkelių. Berniukas kartu su manim lanko bažnyčios chorą."
Ką, be šeimos, dar brangina Jonas? Fonoteką ir didžiulę plokštelių kolekciją. Šiaip negailėtų paskutinių marškinių bėdos ištiktajam, bet šiuo turtu su niekuo nesidalytų... "Nors aš nesu liguistai prisirišęs prie daiktų. Jei kam labiau reikia, - atiduodu. Man reikšmingesni širdies turtai", - sako muzikantas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą