Klaipėdietei - ispanės motiniška meilė

Ne viskas taip sklandžiai klostėso, kaip dabar gali atrodyti. Pradžia buvo be proto sunki. Buvau ir sumušta, ir apvogta, ir įskaudinta, ir pažeminta. Juk važiavau nemokėdama nei kalbos, nei turėdama bendravimo su užsieniečiais patirties. Ir važiavau į Ispaniją dirbti apelsinų plantacijose.

Kodėl pasirinkai Ispaniją, o ne kitą lietuvių pamėgtą užsienio šalį?

Man tuo metu buvo mažiausiai svarbu, į kokią šalį vykti. Buvau labai nusiminusi, nusivylusi gyvenimu. Pykau ir ant savęs, ir ant viso pasaulio, kad sužlugo mano svajonė ir negaliu stoti į universitetą. Pradėjau darbuotis, alga buvo mažytė, tėvai nelabai galėjo padėti, o ir prašyti, kai pati jau suaugusi pana, nelabai norėjosi.

Turėjau keletą draugų, kurie dirbo Ispanijoje ir pasiprašiau jų priimama.

Atvykai į apelsinų plantacijas ir...

Iš karto gavau šiluminį smūgį. Negalėjau dirbti uždarame, tvankiame šiltnamyje. Nieko neliko, kaip mesti šį darbą ir keliauti laimės ieškoti kitur. Šiek tiek laiko mane priglaudė pažįstama Sevilijoje. O ten kitas pažįstamas supažindino su Pepita. Ji man liepė atvažiuoti į Herezą, miestą, kuriame ji turi nuosavą barą. Liepė būti septintą valandą ryto. O aš taip jaudinausi, kad prie baro atsidūriau jau penktą valandą ir dvi valandas jaudinausi dėl būsimo pokalbio.

Po kiek laiko pajutai šeimininkės draugiškumą?

Ir su Pepita visko buvo: ir barėmės, ir ne kartą buvau palikusi jos barą. Bet visą laiką ji man buvo kaip mama. Apibara, apšaukia, paskui pati ieško, skambina, atsiprašo/

Ispanai temperamentingi, čia supyksta, čia vėl meilikauja. Teko priprasti. O dabar jau pažvelgiu į save iš šono, ir aš pati tokia darausi.

Papasakok apie savo darbo dieną.

Apie dieną nepasakosiu, nes visą laiką miegu. Dirbu naktimis. Barą atidarau apie šeštą septintą valandą ir iki ryto bendrauju su klientais.

Pepita (kairėje), Akvilė ir mama Janina Ispanijoje

Lietuvoje tai vadintųsi naktinis klubas.

Ispanai po pietų užsiima valgymo ceremonija, kuri tęsiasi dvi-tris valandas. O tada pasipila po gatves ir eina į barus išgerti po taurę stiklo. Tai šventas reikalas. Bet jie moka mėgautis alkoholiu. Pasiima taurę ir sėdi, šnekasi, prisimena vaikystę, mokyklos dienas ir gali valandų valandas postringauti.

Jeigu naktimis ispanai sėdi baruose, o tai kaip jie keliasi į darbą?

Tai labai keblus klausimas. Jeigu atvirai, tai aš ir pati nelabai dar suprantu, kada jie dirba. Susidaro toks įspūdis, kad Ispanijoje nuolatinės šventės. Jie ir patys juokiasi: jei ne Velykos ar Kalėdos - tai nesibaigainčios fiestos su flamenko šokiais.

Bet Ispanija - turtinga šalis, kas gi tada "suneša" turtus?

Tai va, tuos turtus ir sukrauna atvykėliai užsieniečiai, kurie dirba juodą darbą, vergauja plantacijose. Tarp ispanų populiariausias verslas statyba. Jeigu šeima užsiima šiuo verslu - turtai garantuoti. O statybų Ispanijoje - kiekvienoje gatvėje ir dar ne po vieną.

Papasakok apie savo darbą ir laisvalaikį.

Iš tikrųjų labai smarkiai pavargstu. Jau minėjau, kad tenka dirbti naktimis, todėl laikas yra susimaišęs. Dvylika valandų bendrauju su ispanais, todėl dabar Lietuvoje kartais tenka gerai pagalvoti, kaip taisyklingai išsireikšti. Po darbo, ryte, einu ilsėtis. Miegu beveik visą dieną. Laiko pomėgiams, knygoms lieka tik vieną dieną per savaitę - sekmadienį. Tada su Pepita arba draugais einame pietauti, į pliažą arba užsidarau viena pati ir skaitau knygas.

Lietuviškas?

Ne, Ispanijoje vargu ar gaučiau lietuviškos literatūros. Jau daugiau kaip metai skaitau ispaniškai. Esu sukaupusi nemažą biblioteką. Galiu drąsiai sakyti, kad šią kalbą išmokau. Dažnas ispanas kartais mano, jog esu tikra jo tėvynainė. Labai norėčiau Madride studijuoti ispanų kalbą, o vėliau gal net sugrįšiu prie savo tikrosios savjonės - žurnalistikos.

O kas trukdo pasirinkti studijas?

Pepita labai pergyvena, kad paliksiu barą, ją pačią ir išvažiuosi. Ji labai prisirišusi prie manęs. Suprantu ją. Pepita vieniša, neturi nei vyro, nei vaikų. Augina tik du mažyčius šunelius. Todėl ir lepina mane kaip tikrą savo vaiką.

Pepita labai išgyvena, kad tu visam laikui neišvyktum iš Ispanijos.

Apie tai ji net galvoti bijo. Todėl ir sumąstė pasikviesti mane į Ispanijos nacionalinės televizijos laidą "Patricijos dienoraštis". Man buvo pasakyta, kad vienas artimas žmogus kviečia mane į laidą. Kas tas žmogus, net negalėjau įsivaizduoti. Ši laida panaši į lietuviškąją Nomedą. Tai buvo neįtikėtinas siurprizas. Kai studijoje pamačiau sėdinčią Pepitą, apsiverkiau. Ji puolė man ant kaklo ir visai Ispanijai pasakė, kad labai myli mane kaip tikrą dukrą ir bijo prarasti. Pažadėjo, kad visas turtas, kuris priklauso jai, atiteks man.

Laidoje Pepita bandė mane iškvosti, kokiais tikslais važiuoju į Lietuvą. Turėjau jai ir laidos vedėjai pasakoti, kad labai pasiilgau saviškių, noriu pamatyti Lietuvą, kad namuose nebuvau dvejus metus. Ir turėjau prižadėti, kad tikrai sugrįšiu.

O tavo šeima ar lankėsi Ispanijoje?

Taip, mano mama buvo atvažiavusi praėjusiais metais. Verkė abi su Pepita apsikabinusios ir nusprendė būti mano mamomis. Viena - lietuviška, kita - ispaniška.

Po laidos pasikeitė Tavo gyvenimas?

O taip. Dabar jaučiuosi kaip žvaigždė. Po Madrido televizijos dar abi su Pepita dalyvavome Hereso miesto televizijos laidoje. Žmonės gatvėje stabdo, kalbina, prašo, kad nepalikčiau Pepitos. Laikraščiuose taip pat pasirodė publikacijos apie mane ir Pepitą.

Tu Lietuvoje jau beveik dvi savaitės. Ar norisi pas Pepitą?

Iš tikrųjų labai smagu pamatyti savo miestą, susitikti su draugais. Bet jau norius atgal, į Ispaniją.

Tai reiškia, kad ši šalis taps Tavo nuolatiniais namais?

Tvirtai "taip" tikrai nesakau.