Manau, kad visos buvome ir daktarės, ir pardavėjos, ir kirpėjos. Mano mama yra farmacininkė, ir aš nuo pat mažens į vaistinę nė kojos nenorėjau kelti. Kodėl? Galbūt dėl to, kad ne tik darbe, bet ir namie, dieną ir naktį netildavo skambučiai - kaimynams ar giminaičiams kas nors atsitikdavo, ir teiraudavosi mamos vaistų bei patarimų. Mama mielai juos dalijo, bet man tikriausiai to buvo per daug. Mane pačią labiau traukė kosmetika ir panašūs dalykai..
Į farmacijos studijas Kauno medicinos universitete pastūmėjo būtent mama. Sakė, kad tai - labai moteriška specialybė. Be to, kaip moteriai, darbas gerai apmokamas, o vargti jo ieškant neteks - specialybė gana reta, ir vaistininkai graibstyte graibstomi. Taip ir yra.
Ar nebuvo sunku pasinerti į tai, ko iš pradžių nenorėjote? Juolab kad farmacijos mokslas nelengvas.
Prisimenu, jau studijuodama viso bendrabučio aukšto merginoms makiažą darydavau, lankiau kursus ir kosmetikos neužmiršau. Mokslai buvo tikrai sunkūs, bet į juos įsigilinus man visa tai ėmė patikti. Supratau, kad tai vis dėlto skirta man.
Gavusi diplomą iškart tapote vedėja.
Visą vaistinės darbą tada jau išmaniau. Dar būdama studentė praktiką atlikau pas mamą ir išmokau visko, ko tik gali prireikti vaistinės vedėjai. Dabar man tenka daugiau dirbti su dokumentais, bet išeinu ir į salę pabendrauti su žmonėmis - tada atsigaunu. Jei dirbčiau tik su popieriais, tai gal ir taptų nuobodu. Mano tikriausiai būdas toks, kad negaliu visą laiką daryti to paties. O čia veiklos sočiai. Su visais darbuotojais taip pat reikia pabendrauti, prie kiekvieno prieiti, pasistengti suprasti.
Savo pavaldiniams esate labiau draugė nei viršininkė?
Niekada nepateisinau šaukimų rėkimų, niekada ir pati taip nedarau. Daug kas sakydavo, kad būsi gera, tai ir ant galvos užlips. Tikrai ne. Manau, kad kolektyvas su tavimi elgsis taip, kaip pati save pateiksi. Bandau įlįsti į darbuotojų kailį - jei šaukčiau, kelčiau toną, ar tai būtų malonu. Iškilus problemai bandau ramioje aplinkoje viską išsiaiškinti, su visais rasti bendrą kalbą.
Darbuotojus farmacininkus į darbą priimu pati. Darbuotojų trūkumas yra visoms vaistinėms aktuali problema. Kita vertus, vaistininkai yra tokie žmonės, kad retai būna, jog netiktų. Specifinė specialybė, specifiniai ir žmonės - jų atsirinkinėti nereikia.
Vaistinėje dirbant tenka ir išklausyti, ir patarti. Ar nesunku nuolat gyventi su svetimais skausmais ir problemomis?
Sveikas žmogus ateina nebent vitaminų, bet ir tai reiškia, kad kokia nors problema yra, jeigu jau jų trūksta. Ir, žinoma, į vaistinę einama ne tik nusipirkti vaistų. Su kunigu turime daug ką bendra - pas vaistininką, kaip ir pas kunigą, žmonės ateina išsikalbėti. Jeigu tik aptarnausi vieną po kito, kad tik greičiau, greičiau, žmogus kitą sykį gal ir nebeateis, nebūtinai jį suvilios tai, kad pas tave pigiau ar didesnė pasiūla. O ar nesunku? Tai jau yra mano gyvenimo būdas, tikriausiai nebemokėčiau kitaip.
Žmonės skambina ir vakarais, klausinėja, ką susirgus daryti. Kai būnant su draugais nauji pažįstami sužino, kad esu vaistininkė, tai ir prasideda - man yra tas ar anas, ir ką daryti? Kaip matydavau anksčiau gyvenant mamą, taip ir aš dabar gyvenu, bet priimu, lyg taip ir turėtų būti. Patarti tenka labai dažnai. Ne visi susirgę skuba pas daktarą - pirmosios pagalbos paprastai ieško vaistinėje, o dar dažniau - pas kaimyną. Savigydos pas mus dar labai daug, bet ji ne visada pasiteisina. Jeigu žmogus ateina pas mus, stengiamės išklausinėti, kaip jaučiasi, ką vartoja, patariame pirmiausia ne pačius stipriausius vaistus - visada pradedu siūlyti nuo silpnesnių.
Ne visi žmonės iškart pamėgo mūsų vadinamąją banko sistemą - kai prie receptinių vaistų langelio prieinama tik po vieną. Kaip kokiame banke, kažkokia nesąmonė, - piktinosi. Bet pranašumas čia tas, kad žmogus gali išsaugoti savo privatumą. Mūsų žmonės mėgsta eilėje stovėdami pasiklausyti, kas kaimynui yra atsitikę, dar ir patarti, nors kartais ne visai teisingai. Kitas gal nenori, kad šalia stovintis, gal net pažįstamas, žinotų jo ligą. Dabar gali ramiai išsakyti savo problemas, kaip klausykloje. Išklausoma, patariama ir niekur neskubama.
Kaip reaguodavo klientai, pamatę tokią jauną vaistininkę ir vedėją?
Dabar jau taip nebėra, bet kai tik pradėjau dirbti, pastebėdavau, kad ypač vyresni žmonės net nesiklausydavo, ką jiems šneku, bandau patarti - vien dėl to, kad jauna. Paskui tie patys žmonės priprasdavo ir tapdavo būtent mano klientais. Kai dirbau mažesnėje vaistinėje ir daugiau dirbau su klientais, nuolat pasitaikydavo malonių močiučių, kurios net ir valgyti atnešdavo. Arba, pavyzdžiui, atsinešdavo nuotraukų albumą, pasakodavo apie savo gyvenimą, su dainomis. Daug kas ateina į vaistinę pabendrauti, o patys vaistai - tik kaip priedas. Malonių akimirkų bendraujant su klientais tikrai būna - vienas džiaugiasi pataikęs, kad aš jį aptarnaučiau, kitas ateina padėkoti...
Bet darbas su klientais tikriausiai ne vien rožėmis klotas?
Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų. O jei jau prireikia vedėjos, žmogus tuomet būna jau labai įsiaudrinęs. Dėmesys, išklausymas, ramus pokalbis visada padeda - žiūrėk, emocijos jau ir nuslūgsta, o tada pasirodo, kad tos problemos nėra, o jei yra - tai ji lengvai išsprendžiama. Gerai, kad turime deguonies barą - jame galime ramiai pasikalbėti, išgerti kavos ar arbatos.
Gimėte ir augote Telšiuose. Kas paskatino važiuoti į Klaipėdą?
Baigusi mokslus grįžau į Telšius, nes ten buvo mano šeima. Žinojau, kad mažame mieste nepasiliksiu - tai ne man. Rinkausi tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kauną atmečiau, nes ten mokiausi ir nebelabai norėjau grįžti, Vilnių - nes eismas pasirodė per intensyvus, nuolat kamščiai. Klaipėdoje patraukė jūra. Telšiuose dirbau "Eurovaistinėje" ir jau buvau nusistačiusi, kad važiuosiu į Klaipėdą, kai staiga gavau pasiūlymą vadovauti šiai vaistinei. Atrodo, kad viskas buvo lyg tyčia sudėliota pagal mano norą. Čia atvažiavus iškart ir butas, ir auklė atsirado. Kiek tik ko esu gyvenime norėjusi, viskas išsipildydavo. Kad ir kokia būtų problema, vis tiek šviesa tunelio gale matyti.
Ištekėjote labai jauna?
20 metų. Pirmas vaikelis gimė, kai dar buvau trečio kurso studentė. Aš norėjau jauna ištekėti ir anksti susilaukti vaikų, kad paskui gyvenime galėčiau daug ko siekti ir daug pamatyti. Ir užaugusiems vaikams būti draugė.
Sėkminga karjera ir vaikų auginimas atrodo sunkiai suderinama.
Turiu du vaikus ir nė karto nebuvau išėjusi dekretinių atostogų. Man viskas susiklostydavo taip, kaip reikia, atrodo, tiesiog savaime. Bet aš nesu karjeristė, kuri apleidžia šeimą, paromis neišeina iš darbo. Viskam yra savas laikas. Niekada į darbą nesinešu šeimos rūpesčių, o į šeimą nepareinu su darbo problemomis. Stengiuosi viską suplanuoti taip, kad savaitgaliai liktų šeimai, o vakarais galėčiau užimti vaikus. Kad nebūtų taip - mama grįžo, o mamos nėra. Suderinu viską. Ir, nors karjeristė nesu, namie sėdėti irgi negalėčiau.
Mama jus pastūmėjo mokytis vaistininke, o ar norėtumėte, kad jūsų vaikai sektų šiomis pėdomis?
Nežinau, turbūt nelabai, nes man tai atrodo labiau moteriška specialybė, o vaikai - abu berniukai. Pati norėjau mokytis dizaino, bet dailei neturėjau gabumų. Gal būtų neblogai, jei berniukai rinktųsi architektūrą ar ką nors į tą pusę... Bet aš negaliu sakyti, ko aš norėčiau - svarbu tai, ko norėtų jie. O jie dar maži, kol kas nežinia, ką rinksis. Jokiu būdu neprieštarausiu. Galima nebent pabandyti nukreipti viena ar kita linkme, bet įteigti - ne, nes tokiais atvejais iš principo būna neigimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą