Maksimas Djackovas Šveicarijoje jaučiasi kaip namie

Mano tėvas, inžinierius dar vaikystėje mane sudomino mikroelektronika ir fotografija. Vėliau Vilniuje studijavau Informatikos fakultete ir dešimtį metų pomėgį fotografuoti buvau pamiršęs.

Kartą Berne, netoli miestelio, kuriame gyvenu, išvydau nuotaikingą demonstraciją ir nubėgau pirkt fotoaparato, tačiau akumuliatorius buvo neįkrautas.

Nuo tos dienos visą laisvalaikį skaitau fotografijos teoriją ir kur eičiau, nešuosi fotoaparatą. Jį imuosi ir į žygius dviračiu po kalnus bei Šveicarijos vietoves. Per dieną nuvažiuoju 100-150 kilometrų.

Kodėl išvykote į Šveicariją?

Man ir Lietuvoje sekėsi ir patiko studijos, nieko netrūko, tačiau, suviliotas reklamos, nusprendžiau inžinerijos magistrantūrą studijuoti Lugano universitete. Iki tol nė viename aplankytų pasaulio miestų nebuvau išgyvenęs ilgiau kaip savaitę, tad buvo labai smalsu pasižvalgyti.

Ten sutikau studentų iš viso pasaulio, o greičiausiai ir artimiausiai susidraugavau su latviais ir lotynų amerikiečiais. Turėjome rinktis tik tokius darbus, kuriuos siūlė institutas. Dirbau jo bibliotekoje ir algos užtekdavo tik maistui.

Ar baigus mokslus, nekilo minčių sugrįžti į gimtąjį miestą?

Sugrįžtu kas pusmetį, vasarą ir per Kalėdas, todėl ir nepastebiu, kad čia kas būtų pasikeitę. Susitinku su buvusiais klasės draugais, bet pusė jų gyvena užsienyje. Dabar man čia būtų sunku integruotis.

Dirbu kompiuterinių sistemų montavimo inžinieriumi. Jeigu panašų darbą rinkčiausi Lietuvoje - tik prižiūrėčiau nusipirktą įrangą, pačiam nebūtų sąlygų kurti ką nors nauja. Per tuos ketverius metus pasijutau Šveicarijoje kaip namie, matau perspektyvą.

Kaip gyvena Šveicarijos menininkai?

Labai gerai, nes tai turtinga šalis, išvystyta industrija, žmonėms užtenka uždarbio reikalingiems dalykams, ir jie gali sau leisti ne tik domėtis tapyba ar skulptūra, bet ir įsigyti galerijoje nusižiūrėtą šedevrą.

Daugiau apie tai nieko negaliu pasakyti, nes nestudijavau menų, domiuosi ir esu pasinėręs tik į fotografiją. Šveicarijoje dauguma žmonių savaitgaliais keliauja dviračiais arba traukiniais, nes tai pigu.

Gal tuomet pasakytumėt, kokie klaipėdiečiai fotografai jums įsiminė?

Kad nepažįstu nė vieno, net nežinau pavardžių. Aš žaviuosi pasaulinio garso fotografais - japonu Hiroshi Sugimoto, kurį išgarsino jūrinių landšaftų fotografavimas, ir Helmutu Niutonu, fotografuojančiu garsiausius pasaulio modelius. Ciūriche nuolat vyksta daug fotografijos parodų.

Kas fotografija yra jums, Maksimai?

Galimybė susipažinti ir atspindėti įvairių kultūrų atšvaitus Šveicarijoje. Bet svarbiausia, tai puikus būdas susipažinti su žmonėmis ir socializuotis, nes juk per dienas sėdžiu prie kompiuterio.

Jau keletą metų fotografuoju daugiausia portretus. Savo namuose turiu studiją, tačiau man įdomiau nusižiūrėt kokį tipą gatvėje, nebūtinai simpatišką, ir pamėginti įkalbėti jį pozuoti.

Štai ta indė mergina, kuri jums atrodo labai graži, iš tiesų nėra reto grožio, ji pozavo pirmą kartą gyvenime ir man teko daug valandų dirbti, kol įvyko "metamorfozė". O štai šių bėgikų laukiau kelias valandas, nes pro šalį prabėgo kelios dešimtys tūkstančių žmonių.

Jūs sakėte, kad mano nuotraukose visi veidai - laimingi, nušvitę. Su tuo nesutikčiau, Šveicarijoje žmonės turi savų problemų, išgyvena vidines dramas. Norėjau šia paroda pasakyti, kad mes nedaug skiriamės.

Mano parodoje yra ir reportažinių nuotraukų, bet man svarbu "pagauti" žmogaus veidą, atspindėti jeigu ne sielą, tai bent asmenybę. Man įdomu pastebėti, kaip krinta šviesa ant žmogaus veido, kaip žaidžia atšvaitai, atskleisti nuotaiką.

Kalnus fotografuoju tik stabteldamas, apstulbintas jų perėjų grožio, bet nedarau daug peizažo kadrų. Peizažus rodau todėl, kad susidarytų gilesnis įspūdis, kokia šalis ta Šveicarija.

Aktų nefotografuoju, per maža turiu tam patirties. Žinau, kad mano fotografija turi daug trūkumų. Pirmąją parodą norėjau surengti Klaipėdoje, tai mano visos kūrybos kulminacija.

Ar ne graudu, kad jauni gabūs žmonės išvažiuoja iš Lietuvos?

Ne. Aš galvoju, kad kiekvienam jaunam žmogui privalu pasibastyti po pasaulį, praplėsti akiratį. Štai italai ir ispanai veržiasi studijuoti kitose Europos šalyse ar žemynuose. O sugrįžti visada spės. Kas nesugrįš, vadinasi, jie kitur atrado galimybių išpildyti savo svajones.