30 metų gyvuojanti katedra ruošia specialistus darbui mokykliniuose teatruose.
"Ypač džiugu, kad visur, kur tik benuvažiuoji, yra mūsų studentų. Rodos, visur jų atrasi. Ir, kas svarbiausia, jie kuria teatrinį klimatą, - kalbėjo nuo 1991-ųjų Teatro pedagogikos katedrai vadovaujantis Petras Bielskis. - Štai neseniai buvau Plungėj, ten buvę mūsų mokiniai Sigitas ir Romas Matuliai surengė tarptautinį festivalį. Suvažiavo latviai, danai ir visi mūsiškiai. Daugybė mūsiškių buvo. Tai aš ir sakau: "Ačiū, kad katedros jubiliejų mums surengėt!"
Mūsų studentai turi tokią misiją - dirbti mokykliniuose teatruose. Jei ne mokykliniuose, tai teatruose prie savivaldybių, kitų įstaigų. Tai vaikų teatrai; visas įdomumas, kad jie suvokia, jog tai yra visiškai kitoks teatras. Svarbiausia - užimti vaikus. Kitas dalykas, jiems sudaroma galimybė save realizuoti. O trečia, nori ar nenori, vaikuose kas nors gero lieka. Na, sakykim, ateina vaikiukas. Jis šoka, dainuoja, žaidžia, - jame tikrai kažkas lieka. Tai iš tiesų didelis dalykas."
"Be teatro su anūkais nemoku bendrauti"
"Mane labai džiugina tai, kad visur yra galybės mūsų mokinių, kurie savo regionuose rengia mokyklinio teatro šventes, - pridūrė pašnekovas. - Suvažiuoja visi, vyksta laboratorijos, aptarinėjami spektakliai, tariamasi, kaip geriausia dirbti su vaikais. Teatras yra populiarinamas, jis - gyvas organizmas. Visoj Lietuvoj jis gyvas. Be to, man patinka, kad prie katedros turime savo teatrą. Į jį sueina visi: buvę mokiniai, artistai, seni aktoriai, mūsų vaikai, anūkai. Kai susirenkam "šaikom"... Šaunus dalykas. Prie mūsų katedros yra ir teatras "Dramos klasė". Teatro aktoriai neseniai grįžo iš Kanados. Ten teatralai, aišku, turi daug geresnes sąlygas nei pas mus. Pavyzdžiui, Kanados universiteto teatras turi savo telestudiją. Ką tai reiškia: jie čia pat repetuoja, čia pat filmuoja ir čia pat mato rezultatą. Kiek daug mes turim gerų darbų - bet studentai išeina, ir viskas... O jei galėtumėme visa tai įrašyt, kiekvienas matytų, kaip dirbo."
Petras Bielskis griežtai nesutinka su manančiaisiais, kad teatras anksčiau ar vėliau mirs. Docentas neabejoja, kad teatras yra amžinas, nes be jo gyvenimas nebūtų visavertis.
"Na pagalvokit, kaip teatras gali mirti? Juk be teatro bendrauti žmogus negali! Daug ką žmonės šnekėjo. Sakė, kad atsiradus televizijai teatras tikrai išnyks; nesąmonė, nieko panašaus neatsitiko. Nes televizija - negyvas daiktas. O žmogui reikia gyvo dalyko, čia pat matyt, kaip kas nors išrausta, pabąla, kaip supyksta, užmiršta... Tai yra teatras."
Docentas pažymėjo, kad teatras jo gyvenime reiškia labai daug: "Man tai yra viskas, pradžia ir pabaiga. Aš be teatro negaliu, be jo nemoku su anūkais bendrauti. Anūkai sako: "Klausyk, tėtuši, o tu mums vilką gali suvaidint?" Sakau, kad galiu. Ir vaidinu vilką. Tada anūkai man: "O tu - netikras vilkas, tavo akys neblizga..." - juokėsi jis. - Na, kur tu dar rasi tokį dalyką? Nuimk visa tai, ir kas liks? Gulkis, kelkis, pavalgyk, nusiprausk... Nebūtų pilnatvės. Žmogus turi būti ir tarp to, ir tarp ano. Neįsivaizduoju kitaip gyvenimo. Teatras yra visur, ir jis labai reikalingas. Kompiuteriai, televizija, niekas negali to pakeisti. Žinoma, nepaneigsi, kad kompiuterių reikia. Čia jau kitas dalykas; tai "prailginta ranka". Greičiau gali padaryti darbą. Bet be mūsų kompiuteris yra niekas."
Miegantis studentas
Daug metų Klaipėdos universitete dirbantis Petras Bielskis įsitikinęs, kad tą žmogų, kuris įkūrė mieste universitetą, reikėtų įrašyti į "palaimintųjų sąrašą". "Visam šiam regione buvo kultūrinė skylė, kurią universitetas užpildė. Ir ne tik užpildė, o tapo traukos centru. Tai yra didžiulis kultūros židinys."
Kalbėdamas apie studentus, docentas prisiminė, kaip kartą atėjęs į paskaitą rado vieną iš savo studentų bemiegantį: dėžėj lyg niekur nieko sau knarkė R. Šilanskas, būsimasis anekdotų karalius... Beje, anot P. Bielskio, jau studijų metais R. Šilanskas buvo didelis pokštininkas.
Pasak pašnekovo, dirbant su studentais svarbiausia - tapti jų draugu.
"Žinoma, visais laikais yra tam tikro temperamento žmonių, kurie yra sunkiai valdomi. Tokia jau prigimtis. Turi jį "prašokti" - būti "mandresnis", sudominti: negalima tik sudraust. Kaip kad "Mažajame prince": "Prijaukink mane", - prašė lapė princo. Tai labai gražus žodis. Kaip tai padaryti? Tai ir yra Dievo dovana. Pirmiausia turi suvokti, kur žmogus yra suskilęs, kodėl jis toks pasišiaušęs, viską atmeta. Tuomet turi padėti jam, tapti draugu. Negali būti globėju, mokytoju; turi būti draugu. Jei jį prisijaukini, jis ne tik nepuls tavęs, - jis tave gins. Jeigu bendrauji su meile ir pagarba, atgal niekada negausi."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą