Nerijus Grigas - Pluhar: lietuvis, Kinijoje dėstęs vokiečių kalbą

Ne. Tai įgimta. Gimiau Suvalkijoje, Kazlų Rūdos rajone, miškų glūdumoje tarp Kauno ir Marijampolės.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

Studijavau Kauno technologijos universitete Mechanikos fakultete. Buvau vienas iš septynių pirmųjų nepriklausomos Lietuvos inžinierių, ruošiamų Ignalinos atominei elektrinei. Gaudavome didesnę stipendiją, mums buvo garantuotas darbas ir pažadėti namai Ignalinos apylinkėse.

Atlikdamas praktiką elektrinę išlandžiojau, atominius reaktorius pačiupinėjau, vos šviesti nepradėjau. Supratau, kad man tas darbas ne prie širdies. Grįžęs į Kauną paraleliai studijoms pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus. Juos vedė labai šauni dėstytoja iš Vokietijos Klaudija, kuri ir pasiūlė nuvažiuoti į Vokietiją. 1993 m. pradžioje aš buvau Berlyne.

Važiavote į Vokietiją trumpam. Kodėl užtrukote?

Važiavau vienam semestrui, patobulinti kalbos Berlyno technikos universitete. Baigęs kursus turėjau apsispręsti - arba grįžti į Lietuvą, arba bandyti studijuoti mechaniką vokiečių kalba. Pusę metų vaikščiojau į paskaitas, bandžiau domėtis, tačiau nesusidomėjau.

Studento statusas Vokietijoje leidžia labai neblogai uždirbti, nes nereikia mokėti mokesčių. Tai sužinojęs aš įpuoliau į darbo liaudį ir trejetą metų tik dirbau. Traumuotas tarybinių laikų sistemos, bandžiau prisivyti Vakarus. Įsigyti radijo kompleksą, motociklą, kada nori nueiti į kavinę, nuvažiuoti į kitą miestą, - toks mano buvo gyvenimo tikslas. Maniau, kad mokslai nereikalingi.

Per tuos metus pakeičiau apie dvyklika darbų. Šokolado fabrike valiau konvejerius. Iki šiol nevalgau vienos rūšies šokolado ir net negaliu į tą pusę pažiūrėti. Vėliau dirbau stalių, dailidžių firmose, dengiau plokščių stogus.

Turėjau porą gerų draugų - airį ir suomį, su kuriais savaitgaliais naktiniuose klubuose visus uždirbtus pinigus labai smagiai išleisdavome. Buvo smagus laikas - šokiai, pokiai, alus...

Tačiau grįžote į universitetą?

Po pusės metų draugystės mano žmona (tuomet tik draugė) išmetė mane iš lovos ir liepė grįžti į studijas. Jos paklausęs grįžau į universitetą ir šalia mechanikos studijų dar pradėjau studijuoti vokiečių kalbą bei pedagogiką.

Po mėnesio aš jau atlikinėjau praktiką tuose pačiuose kursuose, kuriuose pats tik atvykęs studijavau, o dar po savaitės gavau darbo pasiūlymą dėstyti inžinierių grupei iš Korėjos, Kinijos ir Pietų Azijos šalių. Taigi išlipęs iš lovos aš per du mėnesius jau turėjau darbą universitete ir mano finansai buvo garantuoti. Tuo ne kiekvienas studentas, netgi vokietis, gali pasigirti.

Negana to, vienas iš mane kuruojančių dėstytojų pasiūlė man padirbėti vokiečių kalbos dėstytoju užsienyje. Galėjau pasirinkti važiuoti į Braziliją arba į Kiniją. 2000-aisiais aštuoniems mėnesiams išvažiavau į Kiniją. Kažin ar atsirastų dar vienas lietuvis, kuris Kinijoje būtų dėstęs svetimą kalbą.

Grįžęs Berlyne įgijau mechanikos magistro laipsnį, neakivaizdžiai baigiau mechanikos studijas Lietuvoje ir toliau dirbau institute vokiečių kalbos kursuose. Be tiesioginių savo pareigų, įvykdžiau porą projektų ir pritraukiau lėšų iš Vokietijos bei Socrates fondų. Šalia instituto įkūriau kalbų mokyklėlę.

Jei viskas klostėsi puikiai, kodėl grįžote į Lietuvą?

Žmona laimėjo Roberto Bošo fondo konkursą dėl kultūros vadybininkės darbo Tomo Mano namelyje Nidoje. Taigi ji pirma atvažiavo į Lietuvą, paskui ją grįžau ir aš.

Šiuo metu dirbate Klaipėdos menininkų namuose projektų vadybininku. Kas bendro tarp mechanikos bei vokiečių kalbos studijų ir meno?

Menas man niekada nebuvo svetimas. Mano tėtis - dailininkas: tapo paveikslus, kuria paminklus iš medžio, metalo. Tačiau mano meniška siela snaudė, kol jos nepažadino žmona Ieva (Eva Pluhar). Ji studijavo meno istoriją, vedžiojo po parodas. Be to, ji sugeba viską taip pateikti, kad net neišprusęs žiūrovas suprastų. Menininkų namams mane rekomendavo čia jau dirbusi vokietė Natalie. Su ja mes buvome pažįstami jau Berlyne. Ji žinojo apie mano projektus.

Nebuvote čia dvylika metų. Kas krito į akis grįžus?

Klimatas nepasikeitė. Kaip buvo šalta, taip ir liko. Lietuva smarkiai pasikeitė į gerą pusę, tačiau dar yra labai daug erdvės, kur reikėtų keistis.

Pastebėjau, kad jauni žmonės labai daug dirba. Pradeda aštuntą ryte, baigia dešimtą vakare, neturi poilsio dienų. Vokietijoje, jei turi darbą - dirbi ramiai. Ten viršvalandžių ten nėra. Čia didesnė konkurencija dėl darbo vietos, tempas žvėriškas.

Kas labiausiai pasikeitė jūsų gyvenime iškeitus Berlyną į Klaipėdą?

Laisvalaikio formos. Palyginti su Berlynu, Klaipėda - mažas miestas, tempas lėtesnis. Jei atvirai, niūru mums čia, renginių pasirinkimas mažas. Dirbdamas Menininkų namuose ketinu bent šiek tiek pakeisti situaciją. Pirmasis mano projektas - gruodžio 9-11 d. vykstantis Berlyno kinų dienų festivalis, kurio perspektyva - alternatyvaus kino klubo įsteigimas. Kitąmet mano tvarkaraštyje numatyti pamirštų Klaipėdos vietų atgaivinimo, Kinų kultūros dienų, Vokiečių kultūros dienų, vokiečių džiazo pristatymo Klaipėdos pilies džiazo festivalyje, meniniai aklųjų integracijos į visuomenę projektai.

Kaip jus asmeniškai pakeitė Vakarų civilizacija?

Pasikeitė mano požiūris į kultūrinį gyvenimą, istorinius įvykius. Atsirado daugiau tolerancijos kitataučiams, kitos rasės atstovams, tapau feministu. Matau, kaip Lietuvoje moterų teisės pažeidžiamos darbe, šeimose.

Kokia kalba bendraujate su žmona namuose?

Kai susipažinau su Ieva, ji nežinojo, kurioj pusėj Lietuva. Vėliau ji panoro išmokti ir mano kalbą - pradėjo lankyti Vilniaus universiteto organizuojamus lietuvių kalbos kursus. Dabar namuose kalbame ir lietuviškai, ir vokiškai.

Kur švęsite Kalėdas, Naujuosius metus?

Kalėdas švęsime pas žmonos senelius Vokietijoje, kadangi jos senelis labai tikintis ir įprasta, jog visa šeima per Kalėdas susirenka. Mano tėvai - laisvesnių pažiūrų, jie sutinka Kalėdas atšvęsti su manimi kad ir sausio mėnesį. O Naujuosius ketiname sutikti Čekijoje, kokioje nors apsnigtoje trobelėje. Šioje šalyje - Ievos tėčio šaknys.

Ievos darbo kontraktas Tomo Mano namelyje tęsis trejus metus. Su kokia šalimi siejate ateitį?

Vokietijoje jau pabuvome, Lietuvoje pabūsime gal ketverius penkerius metus. Jei Lietuva būtų šiltas kraštas ir žmonių mentalitetas būtų kitoks - liktume ilgiau, bet... Ievai tai nėra šalis, kurioje ji mokėtų pinigus į pensijų fondus ir sulauktų senatvės.

Norėtųsi dar ką nors nuveikti. Išmokti dar vieną kalbą, nuvažiuoti į kitą šalį. Galėtume gyventi Italijoje, Prancūzijos pietuose. Galbūt net į Kiniją porai metų išvažiuosime. Man visur gerai, kur yra Ieva, kur ji laiminga...