Tai dalis moters saviraiškos. Ir amžinoji paskirtis, kilni tarnystė - auginti vaikus. Mes ne tik pasauliui "sukuriame" žmogų iš kūno ir kraujo, bet ir per jį pažįstame pasaulį ir save.
Kiekviena motinystės istorija unikali. Jūs užauginote penketą vaikų.
Iš tikrųjų auginau keturis savo ir penktąjį - įsūnį. Kai mirė mano sesuo, į namus pasiėmėme jos dvylikos metų sūnų. Su juo buvome labai artimi, nes kiekvieną vasarą atvažiuodavo pas mus atostogauti, mačiau, kaip jis auga. Baigęs dvylika klasių, jis išvažiavo į Vilnių, sukūrė šeimą ir dabar pats augina tris vaikus. Ketina atvažiuoti į savo pusbrolio Daumanto bakalauro gynimą. Tragiška netektis gana stipriai pakoregavo jo ir mūsų būtį, bet mums gyventi kartu ir bendrauti buvo gera.
Nesuabejojote, ar prisiimti atsakomybę?
Tai buvo savotiška paskutinioji mano sesers valia. Kai jos paklausiau, kaip ji mato savo vienatinio sūnaus ateitį, pasakė, ir nekilo abejonių. Aišku, kad ji savo sūnui norėjo geriausio.
Jos netektį išgyvenau labai sunkiai, nes vyresnioji sesuo man buvo kaip mama: vaikystėje mane auklėjo, rūpinosi viskuo, netgi rengė. O tikroji mama daug dirbo universitete, darė karjerą, ir aš savo mamą atradau tik po sesers mirties. Tada pradėjome artėti.
Aš negaliu pasakyti, kad gerosios brangios sesers savybės perėjo į mane, bet dvasiškai pasikeičiau. Manau, tos artimųjų, pirmojo rato žmonių, netektys keičia mus negrįžtamai, pakeičia mūsų gyvenimus, tarsi braukia brūkšnį, dalijantį gyvenimą iki to ir po to. Sesuo buvo labai stiprus mano gyvenimo reiškinys, stimulas, o kai jos neliko, niekas negalėjo atsistoti į tą vietą ir jos užpildyti. Netekau tėvo. Ir vaikystės draugė, su kuria užaugome, išėjo tą patį mėnesį kaip ir sesuo.
Nepalūžti padėjo vaikai?
Žinoma, vaikai disciplinavo, stipriai padėjo - kartu buvo viską lengviau išgyventi ir spėriai suktis.
Esu ir visada buvau organizuotas žmogus, ir iki šios dienos minučių tikslumu dirbu, lyg tas amžinas variklis būtų viduje. Niekuomet nepaliko jausmas, kad turiu padaryti daug ir nieko negaliu palikti nebaigta. Jeigu neužtenka dienos, tada yra naktis, neužtenka vakaro - yra rytas. Ir nesu ta, kuri galvoja, kad dėl tam tikrų aplinkybių turi ko nors atsisakyti. Visą laiką troškau daug iš gyvenimo gauti ir duoti kitiems.
Turite galvoje profesinę karjerą?
Nedariau karjeros. Kai gimė pirmas sūnus, pasinėriau į motinystę, ji teikė palaimą, o kai gimė antras ir trečias vaikas, jau buvau mama profesionalė. Jų auginimui atsidaviau visiškai. Visuomeninėje veikloje veržiausi dalyvauti, kai jie jau buvo paaugliai. Tada susimąsčiau, ką dar gyvenime noriu padaryti. Bet ir tuomet jų nepalikau, tik tapę savarankiški jau nereikalavo tiek dėmesio. Pirmagimiui Pauliui dabar 29-eri, dirba statybos kompanijoje ir gyvena savo gyvenimą. Daumantas tarptautiniame universitete baigia teologijos studijas ir po savaitės gaus bakalaurą. Jaunesniajai dukrai Marijai - 21-eri, ji studijuoja psichologiją, o pagrandukė šešiolikmetė Meilė dar yra moksleivė.
Nugirdau istoriją, kad gydytojai jums nepatarė gimdyti trečiojo kūdikio.
Iš tikrųjų, kai laukiausi Marijos, medicininiai tyrimai buvo blogi, man buvo pasakyta: neįmanoma, kad vaikas gimtų sveikas. Mano gyvybei nebuvo didelio pavojaus, bet gydytoja įspėjo, jog vaikutis garantuotai bus apsigimęs.
Aš ne Dievas, todėl negaliu nuspręsti, kam gyventi, o kam ne. Užsimezgusi gyvybė jau yra žmogus. Atsimenu, jog tuo metu tai jaučiau stipriausiai. Pagalvojau, kad visada yra galimybė. Bet kurio žmogaus gyvenime yra vietos netikėtumui, kurio joks žmogus negali numatyti - nei protingiausias, nei labai išsilavinęs. Tiesiog gali įvykti stebuklas, ir aš patikėjau tuo.
Akimirką, kai gimė Marija, pirmi žodžiai, kuriuos ji išgirdo šiame pasaulyje, buvo akušerės: "Kokia graži mergaitė!"
Po to beprotiško laukimo, kai mane kankino baisios abejonės, ar elgiuosi teisingai rizikuodama, ir ne tik savim, bet ir Marijos gyvenimu, - įvyko istorinis teisingumas. Akušerės žodžiai buvo tarsi atlyginimas už bendrą mūsų kančią ir abiejų išlaikytą egzaminą. Mes abi nusipelnėme pergalės.
Nėštumas turbūt nėra palaiminga meditatyvi būsena?
Ne. Moteris, kai laukiasi, yra labai pažeidžiama. Visuomenė ir šeimos nariai jos jauseną beveik ignoruoja ir nesuteikia saugumo. Žmonės nori to patogaus lengvo gyvenimo, teikiančio kuo daugiau malonumų; tai hedonistinės vartotojiškos visuomenės nuotaikos sukuria tą efektą. Šiandien žmonės mažiau nei bet kada vadovaujasi pareigos jausmu. O gyvenime iš tikro yra daugiau pareigos negu malonumo. Siekiame egoistinės laimės, o negalvojame, ar kiti žmonės jaučiasi laimingi su mumis.
Skaudžiausia, kad kartojame savo mamų klaidas, lyg kokios lemties apsėsti. Ar esate griežta, kritiška saviesiems?
Griežtumas yra savybė, kurios stokoju. Esu griežta sau ir liberali aplinkiniams. Auklėdama vaikus stengiausi daryti didelę įtaką kuo mažiau įsikišdama. Nenorėjau komanduoti. Vaikai turi savo gyvenimą, savo pašaukimus, talentus, ir mes esame bendrakeleiviai - aš jų nesisavinu.
Vaikas lyg ir mano, į šį pasaulį atėjo per mane, bet dėl to neturiu teisės daryti su juo ką aš noriu; tokios licencijos niekas nedavė.
Ką geriausia davėte savo vaikams?
Jų reikia paklausti. Bet gražiausia, ką sakė: "Esi kantri ir moki laukti, neskubi kištis ir aiškinti žmogui, ką jis turi daryti." Ir dar: "Mama, kai tavęs reikia, tu visada esi šalia."
Vaikai kartais skaudina.
Skaudina. Ir skaudins. Mamą žeidžia vaiko kitoniškumas: kitoks pasaulio matymas, pasirinkimai. Vaikas renkasi pagal savo brandą, jis negali būti toks išmintingas, koks bus 50-ies metų. Todėl turime leisti kaupti savo pačių patirtį. Nėra cukriniai - neištirps. Žinoma, saugau nuo patirčių, kurios gali suluošinti jų gyvenimus, ir nuo klaidų, už kurių kaina būtų per didelė. Bet nesikišu į kiekvieną smulkmeną, neperšu savo nuomonės, požiūrio. Sakau: "Aš esu tas pats žmogus, tas pats kaip jūs, tik trisdešimt metų vėliau. Jūs galite pasinaudoti tuo, ką vertinga įžvelgiate mano patyrimuose." Žvelgdama į savo 83 metų mamą, matau save, kokia būsiu, ir todėl galiu šį tą savyje pakoreguoti.
Į pastorės vaikus žmonės turbūt žvelgia kaip pro didinamąjį stiklą?
Laimei, aš į juos taip nežiūrėjau. Dauguma iš tam tikrą padėtį visuomenėje turinčio žmogaus ar jo vaikų pradeda nežmoniškai reikalauti. Iš dalies jie teisūs: jei imiesi to vaidmens, turi laikytis tam tikrų vertybių, tačiau tikėjimasis, kad kas nors turi būti kone tobulas, yra didelis sunkulys. Mano vaikai ir šiandien tą naštą neša.
Kodėl norėjote būti pastore?
Aš tikiu, kad yra pašaukimas, kad mūsų gyvenimo kelionė nėra vien geografija - judame į save ir ieškome savęs. Šiandien žinau, kad aš ne mesijas ir neišgelbėsiu pasaulio, bet jeigu padėsiu nors vienai moteriai susigaudyti savyje, tai padėsiu ir jos vaikams, ir tam visam pasauliui tapti geresniam.
Jūsų nebaugina tuštėjančio lizdo jausmas?
Nepažįstu išsiskyrimo jausmo, nes valandų valandas kalbamės su Vilniuje gyvenančiu sūnumi - širdis į širdį. Jeigu išgyvenu kelias dienas ar valandas "šaltojo karo", man nepakeliamai sunku.
Kaip išsaugoti artumą su vaikais?
Neteisk, nesmerk, pažink ir pamilk. Tie keli žingsniai man yra kelrodis. Negali mylėti to, ko nepažįsti. Hebrajų kalba žodis "mylėti" ir "pažinti" yra vienas ir tas pats.
Kokia vaikų dovana būtų mieliausia?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu tokia subrendusi ir savimi patenkinta, jog netrokštu jų dėmesio. Kai dukros buvo mažos ir lakstė po pievą, paklausė, kodėl joms tokios brangios ir žavios gėlytės. Atsakiau, jog todėl, kad jos yra mažos moterys. Jeigu būtų mano valia, norėčiau, kad Motinos dieną visos mamos gautų gėlių nuo savo vaikų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą