Pasivaikščiojimas vaikystės takais

Gydytojas oftalmologas Valentinas Karetskis iš Sankt Peterburgo nuo mažens važinėja į Lietuvą aplankyti savo giminaičių. Mažas būdamas ir lietuviškai kalbėjo, dabar jau - ne, tačiau suprast kai ką supranta. "Rusas esu vos ketvirtadaliu. Mano mamos pase parašyta "lietuvė", nors ji gimė jau Rusijoje. Mamos tėvas gimė Lietuvoje, o mano tėvo tėvas - Lenkijoje..."

Ponas Valentinas paskutinįsyk Lietuvoje lankėsi prieš penketą metų. "Čia aš visus kelius žinau. Pasiimu pusseserės mašiną - ir važiuoju į tas vietas, kur vaikystėje esu buvęs. Viskas pasikeitę..."

Vyriškis Šilutėje aplankė tetą, kuriai jau 86-eri, nusilenkė giminaičių kapams, į Rusnę užsuko... "Ten anksčiau tilto nebuvo, vaikai būdami dviračiais važinėdavomės... O kai man buvo 14 ar 15 metų, su kitais vaikais įsitaisėme dirbti melioracijoje - kai užsidirbom pinigų, susikvietėme visus pažįstamus į restoraną ir atšventėm", - vaikystę prisimena vyriškis.

Klaipėdos miestas, pasak svečio, - labai pasikeitęs, ir tik į gera. Valentinui pritarė ir žmona: "Švarios miesto gatvės, daug parduotuvių, kavinių, restoranų. Ir teatrų daug, ir visi jie veikia. Geri keliai, namai gražūs, kiemuose sutvarkytos vaikų aikštelės... Labai geri pliažai ir oras švarus. Žmonės pasipuošę ir draugiški, gatvėse mažai benamių... Žodžiu, tikras kurortas."

Sankt Peterburgo gyventojams į akį kritę tai, kad gatvėse daug vaikų ir nėščiųjų. "Tai pirmas požymis, kad šalyje viskas gerai", - samprotavo p. Valentinas ir pridūrė, jog Rusijoje vaikus gimdo arba labai turtingi, arba asocialūs asmenys. "Pas mus nėra viduriniosios klasės", - sakė jis.

"Peterburgas - labai brangus miestas, - lygino ponia Jelena, taip pat gydytoja oftalmologė. - Vienas brangiausių Europoje. Mūsų atlyginimai nedideli. Kaip rusai pragyvena - mįslė daugeliui kitataučių... Dirba po keletą darbų, bet vos sukasi. O pas jus viskas gana pigu."

Valentiną ir Jeleną suvedė profesija. Kai baigusi institutą įgijo pediatrės specialybę, turėjo tęsti mokslus, kad įgytų dar ir specializaciją. Mokslus tęsė Oftalmologijos katedroje, o jos būsimasis vyras ten dėstė.

Ponui Valentinui teko dirbti gydytoju ne tik Rusijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Kinijoje, net keturiuose skirtinguose miestuose.

Jaunystėje vyriškis dirbo gydytoju povandeniniam laive. Atlikdamas karinę tarnybą, jis rūpinosi kitų karininkų akimis. Po vandeniu praleido penkerius metus.

"Laive buvo šimtas žmonių, aš - vienas iš jų. Visi uždaryti, buvome lyg atskira valstybė. Kai dabar prisimenu tuos laikus, galvoju, kad tai buvo gana įdomus darbas, nors visada žinojau, kad jis ir labai pavojingas. Tik jaunas žmogus gali visa tai pakelti."

Valentinas prisimena, kaip kartą prieš gerus trisdešimtį metų jų laivas užsuko prie Kuršių nerijos krantų - visai netoli Juodkrantės...

"Tada, atmenu, krante stovėjome kaip reta ilgai. Net ekskursijas laive priiminėjome, sulaukėme svečiuose vaikų iš pionerių stovyklos Juodkrantėje. Tada irgi nepraleidau progos nuvažiuoti į Klaipėdą pas gimines."