Povilas Gaidys: "Teatru sukarščiavau, kai dar sėdėjau tetoms ant kelių"

Povilas Gaidys: "Teatru sukarščiavau, kai dar sėdėjau tetoms ant kelių"

"Kūrybinis procesas yra savotiškas: pradėdamas repetuoti, aš jaudinuosi nesvietiškai. Baisu, kaip bus, ar teisingai pradėjai. Juk tai yra kažkoks šventas dalykas. Galbūt ir išsivalymas", - sakė Klaipėdos dramos teatro patriarchas, režisierius ir aktorius Povilas Gaidys, vakar atšventęs savo 75-ąjį gimtadienį.

Kitais metais minėsite ir savo veiklos miesto teatre 50-metį. Kokius darbus išskirtumėte?

Turėčiau ilgiau pagalvoti. Daug spektaklių pastatyta, būta gražių ir skaudesnių akimirkų. Kai buvau jaunas, buvo daugiau drąsos, jaunatviško neatsakingumo, kai viskas atrodė įmanoma, nepaisant sovietinės diktatūros. Dabar darausi santūresnis, racionalesnis, atsiranda baimės jausmelis renkantis pjesę: gal nepavyks, gal "sugadinsiu" autorių. Nebesinori kažko prarasti, patirti kūrybinę nesėkmę. Metų pabaigoje statysiu užsienio autoriaus pjesę apie teatrą.

Galvoju, kaip atšvęsiu jubiliejų - be iškilmių, kolegų apsuptyje. Džiaugiuosi atbudusia gamta, čiulbančiais paukščiais ir žydinčiomis laukinėmis alyvomis. Senas pažįstamas sakė būgštaujantis, ar sulauks aštuoniasdešimties metų. Kiek duota Dievulio, taip ir bus, reikia džiaugtis diena, kad dar gali dirbti, kad turi teatrinę ir savo šeimą.

Režisieriai sako, kad kai stato spektaklį, jaučiasi tarsi atsidūrę kosmose, sapnuoja froidiškus sapnus. Kokia jūsų jausena, proto būsena?

Didelė įtampa, psichinis krūvis, visą laiką galvoji apie medžiagą, tas veikalas ilgai tave laiko. Repeticija irgi yra savotiška kančia: kažkuris aktorius neklauso, nepasiduoda. Tai kaip operacija, priartėji prie isterijos. Po premjeros nerimas atlėgsta po truputį, kol spektaklis atsistoja ant bėgių. Publika kartais ko nors nesuvokia arba spektaklis pasikeitė.

Daugelis migruojančių režisierių, net modernių ekstremalų sako, kad jūs paruošiat labai stiprius aktorius, nulipdote kaip koks Pigmalionas. Kaip tai pavyksta?

Malonu girdėti tokius žodžius. Daugelis teatro kritikų ir atvažiuojančių režisierių giria mūsų teatro aktorius. Lipdosi per daugybę metų. Daugelis aktorių yra mano mokiniai, kiti pakviesti iš dabartinės Muzikos ir teatro akademijos. Gal būsiu nekuklus, bet dalelytę nuopelnų jaučiu. Pas mus susiklostė gera dvasinė atmosfera, nors būna visko: konfliktų, intrigėlių, bet ne tokių riaušių, kaip dabar vyksta Panevėžio teatre. Mes gerbiame aktorius, nesistengiame jų išbarstyti. Pažiūrėkim, daugelis teatrų dabar išvaro buvusius scenos grandus; mes stengiamės išlaikyti senuosius žmones, nes jie yra teatro dvasia, nors kūrybinės jėgos silpsta.

Eilę aktorių pakvietė Lietuvos nacionalinis dramos teatras: Moniką Vaičiulytę, Nelę Savičenko, kitus. Prastų nekviečia. Tai nėra negyjanti žaizda: jie pasiliko mūsų kolektyve, Klaipėdoje vaidina spektaklius, visą laiką palaikome ryšius.

Jaunųjų aktorių karta jus supranta?

Gal nesupranta kai kurių nusistovėjusių teatro taisyklių, tradicijų, bet aš patenkintas jaunimu. Jie - kitoniški, tikri šiuolaikiniai "malačiai". Atsimenu, zyzdavo zyzdavo, kokia maža alga, mažai darbo. Sunku jauniems įsitvirtinti teatre, daug kas priklauso nuo jų pačių. Sugeba prisidurti prie algelės kitais darbais. Tik vienintelė mergaitė išvažiavo į užsienį pilna idėjų, duok Dieve, kad jai pasisektų.

Kaip jumyse prasidėjo teatras?

Žmonės dažnai to klausinėja. Tetos Juozo Miltinio teatre dirbo siuvėjomis, paimdavo mane į teatrą, sėdėdavau pirmoje eilėje joms ant kelių. Pasiliko atmintyje, kaip dėdės prožektorius uždegdavo, nutvieksdavo šviesos, prisimenu Gogolio "Revizoriaus" spektaklį, kuriame Chlestakovą vaidino Blėdis, būdavo labai juokinga. 1952 metais Vilniuje, mokykloje turėjau gerus lietuvių ir rusų kalbos mokytojus, kurie mus vesdavosi į Akademinį, Rusų dramos ir operos teatrus. Iš ten gavau injekciją ar infekciją.

Baigęs aktorinį meistriškumą Vilniuje išvažiavau į Maskvą, Lunačiarskio institutą mokytis režisūros. Tai buvo galinga visata, kurią pripažįsta visas pasaulis. Mes, lietuviai režisieriai, visi - Nekrošius, Tuminas, Vancevičius, Padegimas esame rusų teatrinės mokyklos atstovai, išskyrus Miltinį, studijavusį Paryžiuje. Dėstė mums šulai, mūsų kursui dėstė pas Stanislavskį vaidinę aktoriai: Aleksejus Popovas, Marija Knebel. Rusai geriausiai moka atskleisti žmogaus sielą.

Tačiau darėte ką kita nei išmokote. Patriotinį Marcinkevičiaus "Mažvydą" žiūrėjome būdami mokiniai, ir verkėme.

Tada mažai tikėta, kad atgausime nepriklausomybę, bet vis tiek buvo viltis laikytis iki paskutinio, nepasiduoti. Mes juk mąstantys žmonės, ne beveidė masė, visi režisieriai buvome savotiški vedliai į laisvę. O mums kalė į galvą, kad bus viena kalba, viena kultūra, nėra ko purkštauti. Viena tvirta partinė kritikė, kurios pavardės nesakysiu, nes jos nebėra, buvo cenzorė Baltijos šalyse. Ji nebuvo kvaila, pabardavo mane, kritikuodavo, bet ir palaikydavo. Vieną kartą tiesiai šviesiai pasakė: "Apie kokią laisvę ir nepriklausomybę jūs galvojat? Pagalvokit, kokioje strateginėje vietoje esate, susitaikykit." Bet ji klydo, prašovė pro šalį.

Gūdžiu sovietmečiu taigi per naktis stovėdavome eilėse prie teatro, kad gautume bilietą. Teatras žadino tautinę sąmonę. Kokia dabartinė teatro paskirtis, kuriame tiek daug šūkaujama, plėšomasi, tiek daug efektų, kad užgožia aktoriaus balsą?

Kai duota laisvė, viską gali padaryti, statomi pramoginiai spektakliai, kalamas pinigėlis. Susiburia kolektyvas, pasiima lėkštą "pjesikę", kuri dirgina jusles: truputis sekso, juokelių, - ir duodasi po visą Lietuvą. Viską norisi išbandyti: tie rėkimai, keiksmažodžiai. Ta plūstelėjusi banga praeis, žmonėms nusibos.

Kai sovietmečiu išvažiuodavau į užsienį, pamatydavau spektakliuose apsinuoginusius aktorius, atrodė kažkas keista. Na, mano spektaklyje "Durys pyška" norėjosi pikantiškumo, pažiūrėti, ar aktoriai pasiduos, parodys ką daugiau nei pliką nugarą, ir žmonės plūdo. Buvo seniau ir grubusis teatras, Grotovskio, buvo bandymų. Nesuprantu režisierių, kurių spektakliai trunka penkias valandas: jiems turbūt labai sunku atsisakyti to, ką daro, ką išmąstė, prikūrė. Kiek yra nereikalingų pusvalandžio scenų, kai aktoriai nebeištveria: ima improvizuoti, darkytis, žarstyt juokelius, - kenčia spektaklio prasmė. Su autoriaus tekstu reikia elgtis pagarbiai, bet kai ką reikia braukyti.

Režisierius Algimantas Puipa sakė, kad jam gaila kritikų, jie yra nelaimingi žmonės, neįkūniję savęs kaip menininkų. Ar kritikai jus puolė?

Buvo visko. Už viską puldavo, turiu gerų ir blogų recenzijų. O dabar kažkaip pritilo, nes žiniasklaida recenzijų neužsakinėja. Tik internete gali drabstytis.

Poetas Raineris Marija Rilkė sakė, kad kūryba primena esminį instinktą: tas pats malonumas, ta pati kančia. Ar galima sulyginti?

Aš taip aukštai gal nekibirkščiuosiu, apie aktą nekalbėsiu, psichoanalizės nepasitelksiu, - juokėsi režisierius.

Sidebar placeholder