Baimės įvarė. Kai stojau - nieko nebijojau, bet ką galėjau paskaityti, padainuoti. O paskui pradedi bijoti scenos, bijai meluoti scenoje. Vis dėlto Vaišytės kursas buvo geras. Mano bendrakursiai Remigijus Adomaitis, Antanas Šurna gana daug pasiekė. Jie po studijų iš karto veržėsi į teatrą dirbti, išvyko į tuometinį Kapsuką. Kiti pasiliko Vilniuje. Aš - taip pat, įsidarbinau diktoriumi Lietuvos radijuje.
Nesiveržiau į teatrą. Atsimenu, su bendrakursiais žiūrėjome "Hamletą" akademiniame teatre. Henrikas Kurauskas nuostabiai vaidino, man iki šiol jis liko aktoriaus idealas, o žiūrovų buvo gal dvylika salėje. Tuo metu, šeštame dešimtmetyje, Lietuvoje buvo vienintelis stiprus teatras - tai Lietuvos rusų dramos teatras. Ten buvo stiprūs aktoriai, režisieriai.
Kartą susitikau Vilniuje režisierių Povilą Gaidį su žmona. Jis pakvietė mane į Klaipėdos teatrą atvažiuoti. Iš pradžių atsisakiau, bet per porą valandų persigalvojau ir atvažiavau.
Povilas Gaidys - režisierius, nulėmęs jūsų karjerą. Ką galite apie jį pasakyti?
Povilas Gaidys man patiko tuo, jog jis turi kantrybės. Jis tos pačios mokyklos kaip ir I. Vaišytė auklėtinis - studijavo pas Stanislavskio ugdytinę Mariją Knebel. Jis leidžia aktoriui pačiam atrasti vaidmenį, nepuola rodyti, kaip vaidinti, kas aktorių labai nervina.
Kiekvienas aktorius turi individualų vaidmens kūrimo būdą. Koks buvo jūsų?
Tik perskaitęs pjesę, vaidmenį arba pajauti, arba ne. Jeigu aš vaidmenį pajusdavau - galėdavau eiti į sceną net nemokėdamas teksto, savo žodžiais vaidinti. O jei nejauti - niekas nepadės. Taip man būdavo. Kitų aktorių priėjimas prie vaidmens kitoks, - jiems reikėdavo ilgai kapstytis, gilintis. P. Gaidys prinešdavo įvairių knygų, studijuodavome tą laikmetį. Visa tai įdomu, tačiau mane tos ilgos repeticijos vargindavo. Nemėgdavau jų. Kiekvieną rytą atsikėlus pirma mintis būdavo - nenoriu į repeticiją.
Todėl man kine vaidinti labiau patiko. Gaila, kad nebuvau toks populiarus kino aktorius kaip Adomaitis, Budraitis, Banionis, Masiulis. Kine viskas vyksta greitai. Žodžius pramokai, nufilmavai, - kitą dieną nusispjovei. Todėl dabar kino žodžių neprisimenu, o teatro tekstai giliai įstrigę.
Niekada nesigailėjote, kad susiejote savo gyvenimą su teatru?
Ne. Būdamas aktorius turėjau galimybę pažinti daug nuostabių žmonių. Kvailystes žmonės kalba, kad atsukę laiką atgal, elgtųsi kitaip. Jeigu būčiau jaunas - vėl viską taip pat daryčiau.
Žiūrovai iki šiol atsimena didžiuosius jūsų vaidmenis: vyskupą Motiejų Valančių K. Sajos pjesėje "Žemaičių piemuo", vyskupą Masalskį J. Marcinkevičiaus pjesėje "Katedra", Čičinską, Švitrigailą B. Sruogos "Milžino paunksmėje". Kaip jūs pats tada priėmėte aktoriaus garbę? Kaip dabar vertinate savo sėkmę?
Tada smagu būdavo, kai Vancevičius, pamatęs spektaklį, pagirdavo, kai Kazys Saja po "Žemaičių piemens" pasakė "Gerai grajinat". Didžiuodavausi, kai žiūrovai prie kasos klausdavo, kuris aktorius - P. Stankus ar Vytautas Kancleris vaidina Čičinską, ir pasirinkdavo spektaklį, kuriame aš vaidinu.
Dabar nemanau, kad buvau didelis aktorius. Buvau vidutinis aktorius, kuriam pavyko sukurti ir stiprių vaidmenų, kurie, taip sakant, įrašyti į teatro aukso fondą.
Kuris vaidmuo jums pačiam pats mieliausias, labiausiai į širdį įsmigęs?
Ne pagrindiniai. Buvo toks visai nežinomas vaidmuo balturusiškoje pjesėje. Vaidinau nusigėrusį žmogų, "bomžą". Vos kelias frazes turėjau, bet aš jį jutau visa savo esybe. Man patiko nepagrindiniai vaidmenys, kuriuos kuriant galima pakvailiot.
Į didelius, pagrindinius, vaidmenis kitaip ir žiūrovai žiūri, ir kritikai akylai stebi.
Kokie jūsų santykiai su kritika buvo?
Vaidinau tokiame spektaklyje "Laimingas vyras". Scenoje pasirodydavau penkis kartus ir ištardavau tą pačią frazę: "Jau aš su ja išsiskyriau", ir dar prisigalvodavau visokių dainuškų. P. Gaidys sakė, jog gausiu už tas improvizacijas nuo kritikų pylos. Kritikai įvertino gerai. Apie kitus parašė tik kad vaidino, o apie mane dar vieną sakinį pridėjo. Jaunystėje tai buvo labai svarbu. Juk vaidmuo aktoriui - kaip savas kūdikis. Savas vaikas - pats gražiausias, mieliausias, protingiausias. Jeigu kas nors jį kritikuoja - skaudu.
Ar turėjote svajonių vaidmenį? Ar jį suvaidinote?
Neturėjau aš jokių svajonių. Ne... norėjau vaidinti Milovzorovą A. Ostrovskio pjesėje "Be kaltės kalti". Joje yra toks monologas: "Keliu tostą už jus, motinos, kurios pameta savo vaikus". Labai skaudus kūrinys, dar studijų laikais jį skaitydavau.
Kada, jūsų manymu, pasibaigia aktoriaus karjera?
Tada, kai aktorius nenori būti scenoje. Noras ar nenoras būti teatre priklauso nuo to, kokius vaidmenis vaidini, kokioje trupėje vaidini, kokį laikotarpį - pakilimo ar nuosmukio - išgyvena pats teatras. Yra žmonių, kurie nori visą gyvenimą. Jiems nesvarbu, ar jie reikalingi teatre, ar ne, bet tupi, trinasi. Gal jie bijo būti užmiršti. Aš išėjau iš teatro, kai pajutau, kad nenoriu. Prisidėjo dar ir finansiniai dalykai. Aš gaunu gerą pensiją. Dar ir už filmus "Elzė iš Gilijos", "Vienui vieni" gaunu neblogas pajamas.
Teatras, mano nuomone, turi būti jaunas. Atsimenu, su kokiu entuziazmu vaidinau V. Šekspyro "Koriolane". Tiek aktoriai, tiek žiūrovai šiame spektaklyje alpdavo iš malonumo. Nes buvome jauni, daug jėgos turėjome. Manau, kad aktoriai šią jėga turi iki 50 metų. Vėliau daugumai aktorystė tampa tik darbu.
Pasitraukimas iš teatro jums buvo skausmingas?
Absoliučiai ne. Net keista... Lyg nieko nebūtų buvę. Dabar su jumis kalbuosi - tai prisimenu, o šiaip - net negalvoju apie teatrą.
Ar domitės tuo, ką daro buvę kolegos?
Ne. Kartais per televiziją pasižiūriu vieną kitą rusų spektaklį, o į mūsų teatrą neinu. O ar žiūrovai dabar eina į Klaipėdos dramos teatro spektaklius? Eina?...
Man jis - neįdomus. Man, pavyzdžiui, nepatinka Oskaro Koršunovo spektakliai. Aš kitokio teatro šalininkas. Aktorinio. Aš manau, kad spektaklis įdomus tik tada, kai jame vaidina aktoriai - asmenybės. O dabar teatre dominuoja režisierius, režisūra užgožia aktorių.
Suprantu, kad menas keičiasi. Taip, kaip negali visi dailininkai tapyti kaip El Grekas, taip ir teatras ieško naujų formų.
Kaip jūs žiūrite į dabartinę Klaipėdos dramos teatro situaciją?
Blogai. Aš neįsivaizduoju teatro ateities. Pačiam teko išgyventi teatro remontus, rekonstrukciją. "Žemaičių piemuo", "Koriolanas" - spektakliai, kurie išėjo Kultūros namų (dabar Muzikinis teatras) scenoje. Neturintis savo lizdo teatras yra skrajojantis. Aktoriai nesutinka savo kolegų po pusmetį. Net nežino, kas dar dirba, kas išėjo. Nėra kolektyvo. Nors iš tikrųjų aktoriai - ne draugai, tik sugėrovai. Spektaklis pasibaigė - draugų nėra.
Kodėl? Gal kad aktoriai - labai gerai apie save galvojančios individualybės? Ar vienišiai?
Aš - vienišius. Man visada vienatvė patiko. Būdamas vaikas su dviračiu važiuodavau į mišką. Atsisėsdavau prie skruzdėlyno ir stebėdavau skruzdėlių gyvenimą. Miškas man - geriausias draugas ir knyga. Dabar labai daug skaitau. Neseniai perskaičiau Dostojevskio dukros atsiminimus apie tėvą. Skaitau iš naujo knygas, kurias jau buvau skaitęs. Skaitau Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę" ir po to miegoti bijau. Štai kur talentas rašytojo! Ir niekaip negaliu įveikti M. Prusto...
Rašyti komentarą