"Visus kiemo mažius supau ant rankų, nešiojau, auginau, tad pedagoge tapau neatsitiktinai", - sako Regina. Pirmuosius darbo metus vaikų darželyje apibūdina kaip fantastišką metą, kai į jaunąją auklėtoją tiesėsi putlių rankučių miškas. Tačiau mergina tęsė studijas, įsigijusi ikimokyklinio auklėjimo specialybę Pedagogikos institute, vėliau baigė edukologijos ir kūno kultūros magistrantūrą.
"Dauguma mano kolegių išsibarstė po užsienius, dirba auklėmis, slaugėmis senelių prieglaudose. Aš mačiau perspektyvų čia. Visus tuos metus, kai dirbau pradinių klasių mokytoja, kiekvienoje laidoje turėjau auklėtinių su specifiniais poreikiais. Kai seminarų metu su kolegomis iš užsienio aptariame adaptuotas programas, išgirstu, jog neįgalūs vaikai, integruoti į mokyklas, turi mažiausiai du asistentus, socialinius darbuotojus. Aš dirbau su 25-iais vaikais, tarp kurių būdavo penketas itin gabių, vidutiniokų ir tokių, kurių pažanga iš manęs reikalavo didelių pastangų, laiko ir kantrybės. Įsivaizduodavau svarstykles su trimis lėkštelėmis, nors persiplėšk", - šypsosi Regina.
Neįgalieji buvo įbūgę, įskaudinti, gėdijosi savęs. "Kai jiems skaudėjo - skaudėjo ir man, norėjosi apginti, kad kiti vaikai jų neskriaustų - sukurti tarsi apsauginį lauką." Klasės valandėles Regina rengė atskirai mergaitėms ir berniukams, ir pradinukai mėgino išgauti vieni iš kitų, ką tokio sakė mokytoja. Ši atvirai kalbėdavosi su vaikais apie jiems įdomius dalykus, prabildama ir apie KITOKIUS žmones, apie jų žmogiškąją vertę, gerąsias savybes, ypatingą jautrumą ir meilės poreikį.
Vytautas mažasis - Vytautas didysis
"Man paskambino iš Švietimo skyriaus ir paprašė mokyti cerebriniu paralyžiumi sergantį našlaitį, jau keleri metai gyvenantį globos namuose. Kai pirmą kartą pamačiau Vytuką, širdį sugniaužė toks stiprus gailestis, kad galvojau, jei kaskart prasiverš, - negalėsiu jo mokyti..." 26-erių metų pirmaklasis pažino vos dvi raides, tačiau iš televizijos buvo prisigraibstęs informacijos apie kiną, muziką ir net taisė anglišką savo mokytojos tartį. Kad Vytukas pradėtų rašyti bent kaip vištos koja, jam reikėjo išlavinti vienintelę paklusnią rankelę...
Dabar, prasidėjus antriems mokslo metams (gamtos pažinimą mokosi ne iš pradinukų programos, gali sakyt, eksternu), Vytukas be pagalbininkų iš savo kambario atvažiuoja elektriniais ratukais. 27-ojo gimtadienio proga mokytoja jį nudžiugino trokštama dovana - Vitni Hiūston kompaktiniu disku. Regina, pažadėjusi aplankyti savo draugą vasarą, vieną dieną rado Vytuką kieme su draugais. "Išgirdau tokį Vytuko klyksmą: "Mano mokytoja atėjo!", jog man pervėrė širdį. Aš Vytuko su niekuo kitu iš savo mokinių nelyginu; mes neįžvelgiamais plika akim žingsneliais einam priekin, ir abiem tai suteikia tikro džiaugsmo. Beje, kai mano paauglys sūnus Justas ėmė maištauti, pakviečiau jį aplankyti Vytuką. Ir sūnus įvertino, ką turi: abu mylinčius tėvus, savarankiškumą, sveikatą... Iš jo išmokau: gali būti silpnas savo kūnu, bet didis dvasia."
Sugrįžę į suolą
S. Šemerio suaugusiųjų mokykloje Regina dėsto etiką žmonėms, kurie kažkada nebaigė vidurinės, įgijo profesiją ir dabar norėtų gauti geresnį darbą. Jos klasėje susirenka trys dešimtys kirpėjų, pardavėjų, uosto darbininkų; kai kurie susizgrimba mokytis užsienyje pasibodėję juodadarbio dalia arba jau įsukę savo verslą. Kiti net savo vaikelius į pamokas atsiveda: "Panelės iš asocialios šeimos bėgo, sukūrė šeimą. Gimė vienas vaikelis, iš paskos tuoj atbėjo antras, trečias. Kai kurių vyrai griežti, iš namų išleidžia savo moterį tik į mokyklą, po pamokų atvažiuoja parsivežti. Mano misija - suteikti informacijos, kur jos gaus juridinę, socialinę pagalbą, suteikti motyvacijos gerai mokytis, įgyti profesiją, nebūti vyrų išlaikytinėmis, juolab - kęsti pažeminimus ar vyro smurtą. Kai kurie vyrai, grįžę iš įkalinimo įstaigų, būna nusivylę visuomene, artimaisiais ir savimi, mes kalbamės, ir, žiūrėk, akys pašviesėja..."
Regina neatsisako išklausyti savo mokinių ir po pamokų, o jie ir patys braunasi, sužinoję, kad mokytoja turi "langą". Netrukus atskirai mergaites ir berniukus pakvies pokalbiui su psichologu. O praėjusį trečiadienį Regina vedė 60-ąjį gyvavimo jubiliejų švenčiančios mokyklos pokylį Dramos teatre.
"Nepaisau mažmožių"
"Šeima man - viskas. Žentas giria mane už tai, kad sugebu greit pagaminti skanų maistą. Su juo ir dukra, anūkėliu mes - geriausi draugai, kartu vykstam į boulingą, į sodo pirtelę, neriam į eketę. Mudu su vyru smagiai prisišokam vestuvėse; giminė plati, vieni po kitų tuokiasi, ir mudu kviečia pabūti svotais arba krikšto tėvais", - lakoniškai pasakoja Regina.
Savo vyrą pažįsta nuo mažumės, bet rimčiau įsižiūrėjo, kai jai buvo dvylika, jam - šešiolika. Kol tarnavo kariuomenėje, Regina nėjo į diskotekas, nėrė namie servetėles, ir rašė simpatijai laiškus. Pirmą sugrįžimo dieną susižadėjo, mat Reginos mama nukirto: "Vaikis čia nepasiliks nakvoti". Jau kitą dieną abu nunešė pareiškimus.
"Ir dabar, kai kartu nugyventi dešimtmečiai, vienas kito kas vakarą laukiam. Man patinka, kad vyras paiso mano nuomonės, nepriekaištauja, jei užtrunku darbe. Aš savo draugėms sakau: jeigu nepareičiau iš kokio baliaus kaip pažadėjusi, rasčiau už durų sukrautą lagaminą. Bet mano vyras taip pat laikosi susitarimo. O gyvenime nesam apdrausti nuo jokių staigmenų..." ir Regina prisimena šeimą ištikusias nelaimes.
"Privalai gyventi"
Prieš trylika metų, kai sūnelis dar buvo mažiukas, Reginos vyras obliavo dailylentes ir... nusirėžė kairės rankos pirštus. Apie tai pranešė išblyškęs it popierius jo brolis. Moteriai tai buvo sunkus metas - ne tik slaugyti vyrą, kuriam mikrochirurgai nebegalėjo prisiūti dviejų pirštų, bet ir dvasiškai jį palaikyti. Mat jos vyras turi tokią nuostatą, jog moteris yra židinio sergėtoja, o vyras privalo išlaikyti šeimą, kad jai nieko netrūktų. Jiedu tai įveikė, jis sugrįžo į darbą, ir sėkmė nuo jo nenusigręžė.
Prieš keletą metų Reginai įtarė piktybinį gerklės auglį, operavo. "Tuomet savotiškai palūžau ne tik iš baimės. Sakiau, kad vyras neprapuls, o štai Justuko gaila, jeigu parves jam pamotę. Tada mano vyras labai supyko: "Tu esi man motina, žmona, draugė, mylimoji - VISKAS. Nedrįsk taip kalbėti; tu privalai gyventi, ir tu GYVENSI."
Dabar jiedu pagaliau statosi svajonių namą... Bet ir šią vasarą jų namuose atsirado vietos svetimam vaikui. Tolima giminaitė paprašė Reginą aplankyti ligoninėje gydomą jos septynmetę dukrelę. "Nuėjau į odos ligų skyrių, ir medicinos sesuo mane įspėjo, kad mergaitė - laukinukė, kandžiojasi it žebenkščiukė. Stebeilijasi vaikas į mane didelėmis kančios kupinomis akimis, o visas jos kūnelis išbertas, raudonas it nuplikytas. Pabuvome, ir ji manęs klausia: "Ar tu dar ateisi?"
Ir Regina atėjo. Važiuodama į darbą, prasukdavo pro ligoninę, kad pamojuotų ligoniukei, styrančiai prie lango. Nupirko mažajai bičiulei kepurytę su ausytėmis, drabužėlių, mat šie buvo dar ligoninės prieangyje sunaikinti, nusivežė ją į Jūrų muziejų delfinų pasirodyman. Mergaitė išpažino tetai savo vaikiškas baimes: ir patėvio prisibijanti, ir kaip nuskusta galvele reikės į klasę sugrįžti; vaikai šaipysis... Regina mergaitę pamilo kaip savą, ir juodvi įveikė pamaži visas kiek užguitos kaimo mergaitės baimes, o šią vasarą "žebenkščiukas" dalį atostogų gyveno pajūryje. Teta pakvietė.
Matyti, pasakų šalis nėra taip toli, kaip mums kartais gali atrodyti, o slibinus gali nuvaikyti ir mokytoja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą