Ričardas Liškauskas: savanoris iš Kanados

"Manęs dažnai klausia, kas kaip pakvaišėlį nešė į šią galerą, kad palikau pasaulį, kur gyvenimo lygis yra daug aukštesnis. Be to, palikau ne tik šalį, bet ir artimuosius. Iš tikrųjų juk reikia kada nors nutrūkt nuo virkštelės. Sakyčiau, vaikystėje mano gyvenimas nebuvo toks lengvas, buvau nepaklusnus vaikas, bėgau iš namų. Po šiai dienai mėginu pabėgt nuo savęs. Konservatyvūs tėveliai stengėsi gyvent pagal Švento Rašto įstatymus, bažnyčios mokymą, o mano aplinka buvo kitokia, liberalesnė. Man reikėjo laisvės, savarankiškumo, ištrūkt, kaip aš įsivaizdavau, iš varžančių saitų. Burlingtonas, kuriame gimiau, anuomet buvo Toronto miegamasis rajonas, ir tik apie 1993-iuosius virto miestu, turinčiu per 100 000 gyventojų", - mena Ričardas.

"Šeima gyveno uždarai, su kitais lietuviais mažai bendravom, nes tėvas dirbo geležies fabrike pamainom, neturėjo laisvų savaitgalių. Išnešiodavau laikraščius, žiemą valiau sniego pusnis kiemuose, vasarom pjoviau žolę kaimynams. Mano tėvas po karo iškeliavo į Vokietiją ir Angliją, ir tik 1951 atsidūrė Kanadoje, o mama iš Punsko krašto susipažino su tėčiu laiškais, ir Lenkijoje susituokusi su veik nepažįstamu žmogumi, iškeliavo į svetimą kraštą. Jie visą gyvenimą dorai nugyveno kartu, susilaukė trijų sūnų, bet tik fundamentalaus tikėjimo dėka, laikydamiesi priesaikos Bažnyčiai. Šešiolikos išėjau iš namų, susipykęs su jais - sūnus palaidūnas, tik nebuvo iš ko lėbaut. Gyvenau iš gimnazisto pašalpos, o kai nepasisekė įstoti į universitetą, dirbau restorano virtuvėj padėjėjo padėjėju, rinkau nešvarius indus. Taip, prisivalgiau, nes buvo laikas, kai mitau vien makaronais, bet niekada nebuvau alkanas. Priklausiau oro kadetams (panašiai kaip skautai), skraidžiau sklandytuvais. Fantastika! O, jaučiau kur kas mažiau baimės, palyginti su ta, kurią patiriu kalbėdamas prieš minią žmonių; tada tiesiog drebu", - juokiasi pašnekovas.

"Tai buvo kaip Dievo treksmas"

Jaunojo oro kadeto skrydžiai greit baigėsi, nes už juos mokėjo pats. Sulaukus 24-erių metų, įvyko atsivertimas; Ričardas net negali pasakyt, kaip tai atsitiko, bet iki tol neigęs visas krikščioniškas vertybes, staiga pajuto kažkokį "bumt" savyje: "Tai buvo kaip Dievo trenksmas. Gal būčiau tapęs kunigu, bet neturėjau pamokslininko iškalbos, vengiau didelių renginių. Jaučiau, kad Dievas šaukia į mokslus, tad į universitetą studijuot psichologiją įstojau būdamas 27 metų. Tėveliai mano studijoms paaukojo visas pensijos santaupas, bet jų neužteko, teko dirbti tarp 3-4 kursų. Sunku buvo mokytis, nes mėgstu žinoti daug, bet nemėgstu mokymosi proceso", - vėl juokiasi.

Įgijęs bakalauro laipsnį, susiruošė į Lietuvą. "Ne ausimis, o vidumi išgirdau, kad Dievas ten šaukia, bet iš pradžių priešinausi tam kaip Mozė iš Senojo Testamento: nenoriu, negaliu. Jei Dievas tikrai šaukia, jis man turi patvirtint, atsiųst kokius nors ženklus. Nejaučiau nostalgijos, net kai tėvai pakvietė į lietuvių medžiotojų gegužinę, sakiau, juk visą gyvenimą nebendravau su tais žmonėmis. 1994 metais dalyvaudamas pagal "Fairy" programą renginyje Klaipėdos vasaros estradoje, pajutau kone skausmingą troškimą padėti tiems žmonėms, bet mano savivertė ne visada buvo gera. Grįžus iš Austrijos, kur dirbau, į paskutinį semestrą Amerikos universitete, atsitiktiniai žmonės paklausė: "Kai baigsi mokslą, ar keliausi į Lietuvą?"

Rektorius siūlė dėstyt anglų kalbą Rytų ar centrinėj Europoj: Slovakijoj, Slovėnijoj ir Vengrijoj. Bet vėl dirbau restorane, laukiau ženklo. Ir štai pusseserė pakvietė į Torontą, supažindino su kunigu Putrimu, grįžusiu iš Klaipėdos. Išvažiavau ten ir įsteigėme Dvasinės pagalbos jaunimui centrą."

Slegianti pradžia, kol atsivėrė akys

Ričardas įsivaizdavo dirbsiąs psichologu akis į akį su jaunuoliais, gal pritaikysiąs grupinę terapiją, skelbė apie tai per spaudą, mišias Juozapo Darbininko bažnyčioje, tik pagalbos niekam nereikėjo. "Gal žmones gąsdino bažnyčia be stogo ir elektros, gal psichologo pagalba anuomet asociavosi su gydymųsi Bangų 6a?

Bendravome su Klaipėdos universiteto psichologais ir su tuometiniu Kretingos religijos studijos institutu. Į centrą atėjo dvi merginos atlikti praktiką. Viena konsultavo jaunimą santuokos klausimais, net neįsivaizdavusį, su kokiomis kliūtimis galima susidurti, kas šeimoje valdys pinigus ir t.t., kita ėmėsi vykdyt pagalbos programą neįgaliems žmonėms, izoliuotiems namuose, jos rašė mokslinius darbus, - sako Ričardas. - Kunigas Vidas Karvelis tuo metu studijavo Toronte psichologiją, tad sukaupėme labai daug teorinės medžiagos. Suvokiau, kad žmonėms padėti yra begalė būdų: universiteto studentai stebino žiniomis, vyresnių klasių moksleiviai - bendravimo įgūdžiais. Taip mokantis vieniems iš kitų, išaugo vyresniųjų draugų ir kitos prevencinės programos, įkurta psichologinės pagalbos telefonu tarnyba.

"Aš manau, daugiausia padedam normaliems žmonėms savanorių kursuose: jei išmoksta sau padėt, atsiveria akys, ir kitiems gali pagelbėt konfidencialiai, anonimiškai. Net nežinojau, kad savanorystės motyvas kartais būdavo išeit iš savo kambario ir susirast draugų, ir kai jie pripažindavo, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu, klausdavai: o kodėl tu čia dar esi? Nejaugi turim tokią įtaką? Akcentuodavau, kad savanoriai nesitikėtų greito rezultato, kažką sustabdyt ar perlaužt, dirbdami su paaugliais vasaros stovyklose užmiestyje. Tuos trylikamečius, penkiolikmečius "susirinkome" iš policijos įskaitos, Vaikų teisių apsaugos tarnybų, kai kurie ir stipriai priešinosi. Kai aš pats paauglys nesutariau su tėvais Kanadoje, įsiterpė VTAT ir siuntė mane po pamokų į programą, ten ruošdavau pamokas, leidau laisvalaikį, namo grįždavau tik miegot. Vėliau pats būdavau tokių stovyklų vadovas mažesniems vaikams. Žinau, ką reiškia gyvent savotiškoje bendruomenėje, kur tave priima tokį, koks esi, ir nenurodinėja, ką turi daryt. Bet ta anuomet nesuvokta įtaka atiliepė po daugelio metų", - sako Ričardas.

Puikybė nė vienam nesvetima

"Tu klausi, kas mane pašiurpino. Ne situacijos, ne tų vaikų elgesys ar problemos, o miesto valdžios požiūris. Dirbu su 200 savanorių, telefonu bendraujam su tūkstančiais, ir tikiuosi, padedam išgyvenantiems beviltišką neviltį. Kkeičiasi jų mąstysena, pagaliau ir savanorių gyvenimo būdas, o koks miesto Tarybos narys netiki, kad prevencinėse ir intervencinėse programose dalyvauja du šimtai savanorių altruistų. Kasmet socialinėm reikmėm skiriama vis mažiau lėšų. Kiti žiūri kaip į sektantus, kviečiami neatvyksta į atvirų durų dienas, o kai jau įtikiname miesto Tarybos narį, jog tikrai egzistuojam ir veikiam, pasikeičia valdžia. Ir vėl viskas iš naujo.

Taip, vaikinai mažiau linkę į socialinę sferą, gal savanorystę laiko nevyrišku reikalu, gal užsiėmę. Įdomiausia, kad tas, kuris studijuoja mechaniką, yra fantastiškas savanoris! Nebūtina susiet savo mokslo, profesijos sritį su savanoryste. O dėl manipuliavimo geranoriškumu, turim analitinį seminarą, kur išmokstame pasakyti "ne" - ne dėl savo ribų, o kad štai aš dabar neturiu energijos, neišsimiegojęs, aš noriu tau padėt, bet gal tai atidėkim. Išties žmonės kartais manipuliuoja, naudoja tave kaip skudurą, tuomet tampi šiurkštesnis, atsargesnis.

Kaltės jausmą galima reguliuot, juk dažnai būna nelyg "falšyva" gėda: o ką žmonės pasakys? Puikybė niekam nesvetima, kartais susimąstai: ar tu darei gera dėl garbės, pinigų, savimeilės, yra pavojus "susireikšmint".

Viengungis Kristuje

"Man yra "kaifas", kai išgirstu iš savanorių, kad pasikeitė jų gyvenimas, ir vienas žmogus vertas didelių investicijų, - sako jis. - Kita vertus, nusivili, kai matai, kad žmogus, visa širdim padėdavęs kitiems, viską meta ir nukrypsta į kraštutinumus: tarkim, pradeda striptizą šokt. Gal jam nusibodo būt šventam ir vertybės pasikeitė, žmogus nori išbandyt save, jam pikta, kad kažkas jam lyg ir nurodinėjo, vertino, kol gerus darbus darė, o paskui nepastebi? Aš laimingas, kad jaunimas lankstesnis, atviresnis, optimistiškesnis už mane, gyvena permainų troškuliu, entuziazmu nori pakeist pasaulį, ir tai mane prikelia. Iš esmės oazėj gyvenu, esu, kaip kanadiečiai sako, viengungis Kristuje, kuris nepriimtinas Lietuvoje. Arba esi kunigas, arba vedęs, trečio gyvenimo kelio lyg nėra. Aš galvoju: o kodėl ne?"

Ričardas juokauja, kad pajūryje per daug visapusiškai gražių merginų. Būgštauja, kad augindamas vaikus, būtų griežtas, reiklus, juos baustų, kaip pats buvo baudžiamas. "Aš nesakau, kad užtenka meilės, gali būti, tik moku įteigt žmonėms. Kai man prieš dvejus metus atidavė šunį, niekad gyvūno neturėjęs, aš tiek daug iš jo išmokau, ko anksčiau nebuvau pastebėjęs. Priimt tą besąlygišką šuns meilę."

Kasdienybės šviesa

Ričardas Liškauskas yra Lietuvos Europos komandos narys. Su savanoriais parengė projektą įtraukti kaimo bendruomenių žmones į suaugusiųjų švietimo centrų veiklą. Mokys žmones bendraut, išklausyt, skaitys paskaitas - apie sveiką gyvenseną, galimybes verstis ne tik žemdirbyste, apie ekologiją. Mažeikių rajone Dvasinės pagalbos jaunimui centro savanoriams dvi seserys kanadietės pardavė sodybą vasaros stovykloms. Žiemą joje gyvena ir šeimininkauja neįgalus žmogus.

Kaip vertina šį žmogų ir jo pastangas kiti? Klaipėdos universiteto dėstytoja, DPJC savanorė Ilona Janutytė sakė: "Šią žavią asmenybę kartais jaunimas idelizuoja vos ne iki šventojo, o iš tikro su šiuo "idealu" nelengva ištvert ir suprast jo gyvenimo būdą. Bet studentai, buvę savanoriai, jau išsibarstę po visą Respubliką ir užsienį, rašo laiškuose pasigendą centro dvasios, kurios įkvėpėjas visgi - Ričardas.

Ši dvasia galbūt neatitinka tam tikrų visuomenės standartų, DPJC tarsi šiltnamis jaunimui, kur tarpsta kitos vertybės ir bendravimas. Kuo jis traukia ir paperka žmones džiaugsmingą ir skaudžią akimirką? Aš įsivaizduoju, kad tokie turėtų būt kunigai: žodis nesiskiria nuo darbų ir gyvenimo. Jei jis laiko save krikščionimi, tai stengiasi toks būti, ir jo idealai įkvepia jaunuomenę. Tai jis išmokė mane daryti gerus darbus ir patirti džiaugsmą, kai žmonės neatlygina už juos. Savo darbe pritaikau tai - nelaukti greitų rezultatų, greičiausiai tavo pastangų vaisius skins kiti. Simpatizuoju Ričardui ir dėl to, kad pasako ne visad malonią teisybę akysna, ne aplinkui, ne per kitus žmones - tuo ir skiriasi draugas nuo specialisto. Jis suformavo nuostatą nepriimt jokios paramos, kad ir kaip jos reikėtų centrui, jeigu kokios organizacijos deklaruojamos vertybės neatitinka krikščioniškų. Tarkime, Ričardas atsisakė žmonių, siūliusių paremti mums taip svarbų renginį, paramos, nes jo metu norėta reklamuoti tabaką ir dalinti prezervatyvus. Išmokome atsirinkti grūdus nuo pelų".