Eglė: Mus galima vadinti vaiko advokatėmis. Dirbdamos nepamirštame ir tėvų bei mokytojų. Sprendžiame pačias įvairiausias socialines problemas.
Pavyzdžiui?..
Eglė: Skatiname vaikus atsisakyti žalingų įpročių, mokome elgtis visuomenėje. Dirbame nebe pirmi metai, bet kuriozų tikrai pasitaiko. Kartą nuvažiavau pas vieną mokyklos nelankantį vaiką į namus pasikalbėti su tėvais. Prisistačiau, o tėvas, neseniai grįžęs iš kalėjimo, puolė reikalauti kažkokių pašalpų. Jam, matyt, socialinė darbuotoja ar pedagogė - jokio skirtumo.
J.: Pagrindinis mūsų darbas yra su socialiai remtinais, nelankančiais mokyklos ir kitais rizikos grupei priskiriamais vaikais. Socialinio pedagogo darbo diena - gyvenimas ant bombos. Sunku net prognozuoti, ką teks veikti, ne visada ir į pamokas nueiname. Netgi teismuose tenka dalyvauti.
Ką jūs turite bendro su psichologais?
E.: Psichologai konsultuoja individualiai, giliau sprendžia emocines problemas. Galiu nukreipti vaiką pas juos, jei matau, kad to reikia.
Socialinis pedagogas daugiau dirba su vaikais vadinamosiomis socialinių įgūdžių tobulinimo grupėmis. Mes susirenkame, geriame arbatą. Vaikams reikia sukurti šiltą, jaukią atmosferą, kad jie jaustųsi saugūs. Kartu žaidžiame žaidimus, kurie išmoko vaikus pasakyti "ne" arba ko nors paprašyti. Svarbiausia - kad nebūtų įtampos, kad vaikai žinotų, jog socialinio pedagogo kabinetas - tikrai ne bausmės vieta. Tada jie norės ateiti.
Jolanta: Mums taip pat tenka padirbėti su vaikais individualiai - jei jie patys neateina, aplankome namuose. Dažnai būna, kad kalbamės prie arbatos puodelio, stengiamės padėti, o jie vadina visa tai tiesiog pamokslavimu.
Ar jūsų darbas - rezultatyvus?
Eglė: Rezultatą sunku pamatyti, nes jis ateina labai negreitai. Džiaugiesi netgi smulkmenom - kaip gerai, kad vaikas jau dvi savaites eina į mokyklą. Arba apsilankai vaiko namuose, pamatai, kaip jis gyvena, kad tėvai nieko savo vaikui negali duoti, ir net nustembi - koks vis dėlto jis yra puikus.
Jolanta: Tų rezultatų ne visada ir būna. Kartais pagalvoji, kad šitas darbas - kova su vėjo malūnais. Bet mes dirbame ir daug organizacinio, prevencinio darbo. Mūsų pasiekimas - kad mokyklos teritorijos paskelbtos nerūkymo zonomis.
Mes tiek renginių organizuojame - ir prevencinių, ir pramoginių. Gaila, kad patys mokiniai nelabai iniciatyvūs. Juos, žinoma, juk spaudžia dideli pamokų krūviai, gal dėl to iniciatyva ir priblėsta.
Kaip jūsų darbą vertina moksleivių tėvai?
Eglė: Kartais tėvai prisiima per mažai atsakomybės. Dabar nemažai tėvų išvažiuoja į užsienį, o vaikus palieka prižiūrėti kaimynams, močiutėms. Net geras mokinys gali pradėti prastai mokytis, nebeina į pamokas. Atsakinga lieka tik mokykla, o juk taip neturėtų būti.
Jolanta: Iš tiesų kartais problemų kyla dėl tėvų, o ne dėl moksleivių. Dažnai jie savo vaikus idealizuoja, nenori matyti jų problemų, o į pastangas padėti reaguoja aikštingai. Kartais būna labai sunku prieiti prie kompromiso. Todėl visi miesto socialiniai pedagogai aktyviai bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi, o tėveliams kiekvieną mėnesį rengiame paskaitas jiems rūpimomis temomis.
Ar visada konfliktus su mokiniais ar jų tėveliais pavyksta išspręsti savo jėgomis?
Eglė: Žinoma, ne visada. Kiekviena situacija yra kitokia. Pasitaiko, kad net nežinai, kaip pradėti, ką daryti. Tuomet tenka skambinti kolegoms iš kitų mokyklų, klausti patarimo. Specialisto, kurį būtų galima laikyti pavyzdžiu, nėra, todėl kartą per mėnesį visi Socialinių pedagogų metodinio būrelio nariai susitinka ir aptaria svarbiausius dalykus.
Jolanta: Bendradarbiaujame su Krizių centru, užsnūsti neleidžia ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Ar Lietuvoje socialiniam darbui teikiama pakankamai reikšmės?
Eglė: Buvau socialinio darbo kursuose Vokietijoje. Ten tikrai labai daug dėmesio skiriama šiems dalykams. Mokyklose socialinių pedagogų nėra, bet yra daug jaunimo centrų, kur vyksta aktyvi popamokinė veikla. Laisvalaikio organizavimas ten labai svarbus. Ir viskas nemokamai.
Ateityje gal ir Lietuvoje atsiras tokių centrų, kurie rūpinsis jaunimo laisvalaikiu. Gerai jau vien tai, kad mokyklose įvestas socialinio pedagogo etatas, nors galėtų būti ir pusantro, nes darbo yra tikrai labai daug.
Jolanta: Džiugu, kad vis labiau progresuojame, keliame kvalifikaciją, bet seminarų reikėtų daugiau, ypač teisiniais klausimais. Teismuose, kai nagrinėjamos bylos dėl motinystės teisių, agresyvaus mokinių elgesio, teisinių žinių tikrai pritrūksta.
Ar tai reiškia, kad socialinių pedagogų parengimas yra per menkas?
Eglė: Kai aš mokiausi, mes dar buvome vieni iš pačių pirmųjų šios specialybės studentų. Patys dėstytojai gal net tiksliai nežinojo, kokie šie mokslai turi būti. Trūko praktinių užsiėmimų.
Jolanta: Universitetas tiesiog padiktuoja kryptį - kur eiti, ko ieškoti, o visą darbo metodiką susikūrėme patys. Patys tariamės, kaip lopyti darbo spragas. Mokantis dažniausiai kalbama apie gražiąją šio darbo pusę, socialinis darbas idealizuojamas, o gyvenimas yra gyvenimas...
Rašyti komentarą