Netvirtinsiu senų ir banalių tiesų, kruvinas darbas slypi už to lengvumo. Be to, dirigavimas simfoniniam orkestrui ir spektakliui labai skiriasi. Orkestras spektaklyje tėra tik viena sudedamoji dalis, kuri turi derintis ir su vaidyba, ir su vokalu, ir su daugeliu net nenusakomų spektaklio komponentų. Tarp jų - ir žiūrovų reakcija. Artistą kasvakar įkvepia žinojimas, kad salėje vis kiti žmonės. Juk repertuare visada yra kūrinių, kurių muzika nėra pati patraukliausia tau. Bet tuo metu, kai tu diriguoji, privalai ją mylėti ir tikėti, kad šiuo metu ji pati svarbiausia, įdomiausia. Jei dirigentas ateina snūduriuodamas ir valdiškai pamojuoja batuta, tai spektaklis taip ir vyks - valdiškas, be užsidegimo ir įkvėpimo.
Dirigentas Vladimiras Spivakovas yra pastebėjęs, kad skirtingų tautybių muzikantai pagal savo mentalitetą groja ir kūrinį. Ar su tokiais dalykais yra tekę susidurti?
Žinoma, aš po pasaulį nesklandau taip plačiai kaip Spivakovas, tačiau diriguojant latvių, estų, rusų simfoniniams orkestrams ar ansambliams tuos skirtumus pajauti iškart. Užtat, imantis kūrinio, dirigentui privalu išsišifruoti ne tik natas, bet ir atmosferą, kurioje vienokios ar kitokios tautybės kompozitorius kūrė, kuo jis tuokart gyveno, ką mąstė, ką jautė. Pas orkestrantus turi ateiti subrendęs tą kūrinį "įveikti".
Menininkų gyvenimas ir buitis labai jau nelengvi. Repetuoti, koncertuoti atėjusiam muzikantui gali rūpėti namuose paliktas karščiuojantis vaikas, jis gali būti ką tik susivaidijęs su žmona ar uošviene. Su savom emocijomis į spektaklį ar repeticiją ateinu ir aš. Tačiau turi būti burtažodis ir pačiam sau, ir muzikantams, kad mūsų darbas būtų vaisingas. Taigi, tenka ir tų burtažodžių smegenų vingiuose paieškoti. Kartais pavyksta...Reikia mokėti į kolektyvo atmosferą įsigilinti. Jei meilės nei muzikai, nei muzikantams nėra, lipk nuo dirigento pulto. Tas pat ir su režisūra.
Dirigentai Stasys ir Juozas Domarkai, muzikinis režisierius Eligijus Domarkas - trys broliai, visi susiję su muzika, teatru. Kaip susiklostė, kad visi Domarkai patraukė erškėčiuotais menininkų keliais?
Tėvų namuose gilesnių muzikinių tradicijų tikrai nebuvo. Tačiau, kai giminės susiėjimuose Domarkai užtrauks... Aš tai niekados nedainuoju... Tėveliai - ūkininkai nuo Plungės. Kai jų stambų ūkį nacionalizavo ir prasidėjo didieji vežimai į Sibirą, mūsų nemaža šeimyna (jau buvo gimusi ir sesuo) bėgome į Klaipėdą. Bet ir čia nesijautėme saugūs. Tėvams atrodė, kad muzika yra labiausiai nuo politikos nutolusi sritis, tad nusprendė, jog mums vertėtų muzikos instrumentų imtis. Na, aš ir ėmiau pūsti obojų. Bet viskas klostėsi taip, kad tą obojų vis išduodavau. Dar besimokydamas Lietuvos konservatorijoje ėmiau pūsti ir saksofoną, paskui pajutau trauką dirigavimui. O į Leningrado konservatorijos dirigavimo klasę niekas net nepriimtų ir dabar nepriima be kurios nors srities aukštojo muzikinio išsilavinimo. Jau buvau baigęs ir muzikos mokyklą Klaipėdoje, ir konservatoriją Vilniuje.
Baigdamas Rimskio-Korsakovo konservatoriją jau dirigavau "Eugenijų Oneginą". Iš Kauno atvykęs Muzikinio teatro vadovas Andrejevas per valstybinius egzaminus jau kalbino atvykti dirbti į Kauną. Ilgai nesvarstęs sutikau ir nuo 1967 metų jau dirbau Kaune. Mano pirmasis pastatymas - "Vienos kraujas"
Kodėl ryžotės iš gilias muzikines tradicijas turinčio Kauno su puikiu muzikinio teatro pastatu parbildėti į Klaipėdos muzikinį teatrą, kuris taip ir neįauga į klaipėdiečių kraują?
Nepulsiu muštis į krūtinę, kad į Klaipėdą atvykau tam, kad į klaipėdiečių kraują brukčiau muzikines tradicijas. Bet per kelerius metus tikrai nemažai šioje srityje buvo nuveikta. Ne tik per premjerinius spektaklius teatro salė nebebūdavo pustuštė. O tai jau bent šioks toks sėkmės rodiklis. Manau, operos ir simfoninės muzikos festivalis "Muzikinis rugpjūtis pajūryje" taip pat sudaigino sėklas. Ir ne tik klaipėdiečių, bet ir Lietuvos melomanų sielose.
Trys broliai - muzikai. Galėtumėte "trenkti" kokį dabar madingą brolių Domarkų projektą...
Skambus žodis - projektas. Mudu su Juozu Oginskio festivalio Plungėje Domarkų projektu nevadiname. Projektu nevadiname ir Klaipėdos regiono vaikų styginių orkestro koncertų. Domarkų "projektas" nėra ir brolio Eligijaus režisuotas "Sevilijos kirpėjas", "Traviata", "Karmen" Klaipėdos muzikiniame teatre ar bendradarbiavimas su Čikagos operos teatru. Žodžiu, su broliais bendradarbiauju. Tik to bendradarbiavimo projektais nevadiname. Gal iš tiesų reikėtų trinktelėti visų trijų benefisą, - jubiliejaus išvakarėse šypsojosi maestro Stasys Domarkas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą