Tapęs direktoriumi, Tadas pasitraukė iš eterio. Jo balso radijo klausytojai nebegirdi. Nors sako, kad ilgisi eterio, ir neatmeta galimybės kada nors į jį sugrįžti, dėl to, kad iškeitė laidų vedėjo darbą į direktoriaus kėdę, vis dėlto nesigaili.
- Tiesiog tai buvo naujas iššūkis, kurį aš priėmiau. Ir gailėtis dėl to nėra priežasties. Užsibrėžiau sau tam tikras užduotis ir stengiuosi jas įgyvendinti. O eterio kartais pasiilgstu. Kai mažesnis darbo krūvis, vis pagalvoju apie laidą. Pagalvoju, kad norėčiau sugrįžti. O tada imi mąstyti, kad norėtųsi eteryje pasakyti ką nors protingo. Norint pasakyti protingai, reikia pasiruošti, o tam reikia laiko... Tad kol kas atidėkime tai ateičiai. Ką gali žinoti, gal kada nors laiko bus daugiau ir Vaida Vitaitė, "Lalunos" programų direktorė, priims mane atgal į eterį, - šypsojosi direktorius. - Kodėl gi vadovas negali vesti laidų? Pats savininkas siūlė man tai daryti. Po to, kai mane paskyrė į šias pareigas, dar kurį laiką dirbau eteryje, bet aš pats norėjau pasitraukti. Žinojau, kad daug laiko reikės skirti administraciniam darbui. Tiesiog nenorėjau tų dalykų painioti.
Nemanau. Tai irgi kūryba. Sakykim taip: vadybos kūryba.
Anaiptol nesu visiškai paskendęs popieriuose. Kiekvieną dieną nueinu į patalpą, iš kurios transliuojamos laidos. Apsižiūriu, ar ten niekas nepasikeitė, pasišneku su ten dirbančiais žmonėmis. Tuolab kad parenku visas dainas, kurios skamba eteryje. Taigi nuo programos atitrūkęs nesu.
Tam tikros permainos buvo reikalingos ir neišvengiamos. Ir dabar galiu pasakyti, kad jos radijo stočiai išėjo į naudą. Susiformavo puikus kolektyvas. Darbuotojai supranta vieni kitus ir yra puikūs mano pagalbininkai. Galbūt kas gali pasakyti, kad tie pokyčiai buvo kardinalūs, bet aš manau, kad jie buvo reikalingi ir naudingi.
Tadas po darbo...
Laisvalaikiu jis, žinoma, nevilki kostiumo. Pakabina jį į spintą ir mielai įlenda į džinsus.
O geriausiu poilsio po darbo Tadas vadina lauko tenisą. Žaisti pradėjo prieš dvejus metus.
- Susirenka smagi kompanija, kartu žaidžiame ir būna labai gera. Tai išsivadavimas nuo visų blogų minčių ir darbo rūpesčių. Taip pat laisvalaikiu mėgstu graužti knygas... Be to, studijuoju. Nuotoliniu būdu mokausi vadybos britų universitete. Taigi dar esu studentas. Bet, tikiuosi, ne amžinas, - šypsosi pašnekovas.
Kartais užsuku į naktinius klubus. Bet nesu didelis šokių mėgėjas. Žinoma, kartais šoku, bet man tai labai sunkiai išeina... Nežinau kodėl. Mokydamasis mokykloje pats diskotekas vesdavau, bet ir tada nelabai mėgau šokti. Tiesiog... esu meškinas, ir tiek, - juokiasi.
Ne... Bent jau negirdėjau, kad kas nors taip vadintų... Atrodo, neturiu pravardės.
Pradinėse klasėse jos labai gėdijausi... Tik paskui supratau, kad ji graži.
Tuoktis neskuba
- Tai kad nevedęs aš... Neturiu ir vaikų. Viengungis, galima sakyti. Tiksliau, nevienišas viengungis... Turiu draugę. Mes kartu gyvename. Draugaujame ne taip jau ir seniai - kiek daugiau nei metus.
Tadas pridūrė kadaise juokaudavęs, kad tuomet, kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą, jis susirasiąs žmoną europietę.
- Bet tai buvo prieš kokius 5 ar 6 metus, kai galvojau, kad Lietuvai iki Europos Sąjungos dar labai toli. Bet, pasirodo, jau visai nebetoli... Vedybų mano planuose kol kas nėra, galiu atvirai pasakyti. Nemanau, kad antspaudas pase ar žiedas ką nors keičia. Jei žmonėms gera kartu, jie gali gyventi ir nesusituokę. Nematau skirtumo. Tačiau visai neseniai skaičiau apklausos rezultatus, skelbiančius, kad Lietuvoje blogai vertinamos poros, kurios gyvena nesusituokusios. Ypač - vyresnio amžiaus žmonių. Na, ką padarysi.
Geras vaikas
Vaikystė buvo normali, esu miesto vaikas. Labai nemėgdavau, jei mane norėdavo išvežti į kaimą. Iki šiol nemėgstu žemės ūkio darbų. Žodžiu, esu tipiškas miesčionis. Tėvai mane gerai auklėjo, už tai jiems esu labai dėkingas.
Na, išdykęs šiek tiek buvau - kaip ir visi vaikai. Buvau išdaužęs kaimynės langą... Bet ne su kamuoliu. Berods su obuoliu. Na, kam nepasitaiko gauti dvejetą, išdaužti langą ar dar kokią šunybę iškrėsti? Nesakyčiau, kad buvau chuliganas. Bent jau man taip atrodo. Reikėtų tėvų paklausti... Bet jiems nereikėjo važiuoti manęs pasiimti į policijos poskyrį... Ilgai sportavau, ilgai nerūkiau ir šiaip buvau labai teigiamas, - šypsosi.
Buvau mušeika. Lankiau karatė. Sportavau apie aštuonerius metus.
Nežinau, dar niekas nebuvo užpuolęs. Ir nenorėčiau, kad užpultų. Na, gal taip aukštai kaip anksčiau kojos ir neiškelčiau, bet šį tą sugebėčiau. Man ir tada, kai sportavau, neteko daug muštis. Keletą kartų buvom susikibę, bet nieko rimta. Šiaip nesu agresyvus. Manau, esu pakankamai diplomatiškas.
Patinka rizikuoti
Nežinau, manau, kad esu pakankamai laimingas. Nesu iš tų didelių romantikų, kurie turi ypač didelių svajonių. Mano svajonės yra pakankamai žemiškos. Dauguma jau išsipildė.
Aš mėgstu riziką. Pasvertą riziką. Esu išbandęs gana daug dalykų. Ne kartą šokau su parašiutu, su guma. Esu skridęs oro balionu. Tokie ekstremalūs dalykai kartais yra gerai. Ypač ekstremaliu sportu buvau susižavėjęs prieš keletą metų. Bet su laiku vis pagalvoji, kad tu esi ne vienas ir taip berizikuodamas gali labai greitai ne tik susižaloti, bet ir nuliūdinti artimus žmones. Visgi ateityje dar planuoju šokti su parašiutu, nes tai labai smagu. Nors viso to nepavadinsi avantiūra. Veikiau tai jaunystės polėkis.
Gal ir verkiu, kai žiūriu kokį labai graudų filmą, - šypsosi. - Apskritai manau, kad verkia kiekvienas normalus žmogus. Jei niekada neverkia, tai jam, matyt, kas nors negerai. Manau, kad pats ėmiau rėkti vos gimęs...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą