Oi, nelyginami dalykai, - šypsosi ir ranka pasiremia smakrą. - Futbolo niekur negaliu įterpti: kai jį žiūriu, man niekas neegzistuoja.
Ar žmonos prieš čempionatą prašėte, kad mėnesį laiko jūsų netrukdytų?
Neprašiau. Bet ji žino, ką man reiškia futbolas, ir netrukdo. Vyrams reikia daugiau laiko skirti sau, reikia atsipalaiduoti, atsikvėpti nuo rūpesčių... Pasaulio futbolo čempionatas organizuojamas ne kasmet, todėl tai - neeilinis dalykas.
Ar seniai jau domitės futbolu?
Nuo pirmos klasės - 1961-ųjų. Augau Salantuose, nedideliame miestelyje, kur renginių buvo nedaug. O futbolas ten - Nr. 1. Aš ir dabar palaikau Salantų "Salantą". Noriu, kad futbolo komanda sulauktų 80-mečio, kuris bus po trejų metų. Pats atkasiau šį jubiliejų... Labai noriu, kad ir salantiškių vaikai perimtų bei tęstų futbolo tradicijas. Deja, puoselėti jas, kai nėra sporto mokyklos, sunku.
Ar šiandien dar spardote kamuolį?
Su Salantų veteranais... Va, prieš porą mėnesių ranką susilaužiau, - pakelia aprištą ranką. - Daug traumų esu patyręs...
Traumos, randai...
... susižaloti galima ir užmynus ant banano žievės. Kai tik galėsiu, vėl žaisiu, - nuleidžia ranką.
Manot, randai vyrą puošia?
(Juokiasi.) Tie sužalojimai, patirti futbolo aikštelėje, man nieko nereiškia. Atsimenu, futbolo varžybas žaidėme net žiemą, spaudžiant 25 laipsnių šalčiui. Bėgiojome apšarmojusiais ūsais... Bet niekas nesušalo...
Mieliau futbolą žaisti ar jį stebėti TV ekrane?
Man - žaisti, bet įdomu ir žiūrėti, kai žaidžia aukšto lygio profesionalai. Aš pats tokio lygio nepasiekiau: gal gabumų pritrūko, gal pagrindų nebuvo, gal iki galo tikslo nesiekiau. Bet futbolininko gyvenimas sunkus - daug varžybų, išvažiavimų, retai būni šeimoje. Ne kiekviena žmona iškęstų...
Bet jūsiškė kentėjo, kai 3-5 kartus per savaitę skubėdavote į varžybas.
Dabar galiu prisipažinti: buvau egoistas. Jaunystėje to nebūtumėt išgirdusi iš manęs. Na, toks jau buvau - negalėjau nevažiuoti į varžybas. Aš net iš savo vestuvių norėjau išlėkti žaisti. Mama sulaikė. Žmona tai vis prisimena... - šypsosi.
Žodžiu, jaunikiui širdį labiausiai sopėjo dėl praleistų varžybų...
Na... - atsidūsta. - Galvojau pažaisiu ir grįšiu. Kas čia tokio? Komanda buvo stipri... Žinote, jei būčiau buvęs profesionalus žaidėjas, viskas būtų buvę kitaip. O aš labiau buvau linkęs suburti žmones, organizuoti. Ir iki šiol šiais dalykais rūpinuosi.
Gailitės, kad netapote profesionaliu žaidėju?
Nesigailiu. Tik man reikėjo baigti Kūno kultūros institutą ir dirbti profesionaliu treneriu. Galėčiau dabar mokyti vaikus. Man taip patinka žiūrėti į juos žaidžiančius... Sūnus, kuriam 22-eji, mieliau renkasi plaukimą. Gal charakteris netinkamas futbolui?
O kokio reikia charakterio žaidžiant futbolą?
Reikia būti karingam, savęs negailėti. Tai - kautynės be gailesčio. Labai norėdavome nugalėti žaidėjus iš aukštesnės lygos, o pralošimai būdavo per kraują. Dabar tokių varžybų ir tokio pasišventimo nebėra. Atsimenu, mums, mažiems žaidėjams, buvo didelė garbė namo nešti vyresniųjų futbolininkų sportinius batus... Dabar žaidėjai gali pankiškai apsikirpti, gali važiuoti vakare į šokius, o ryte dalyvauti varžybose. O mums varžybos buvo šventas dalykas...
Ar futbolo varžybas su sūnum emocingai žiūrite?
Labai. Kartais net išeinu iš kambario, kad nepratrūkčiau. Atsimenate varžybas tarp prancūzų ir brazilų? (Prancūzai varžybas laimėjo 1:0. - Aut. past.) Tąkart sirgau už prancūzus, bet, kai brazilai pralaimėjo, ir sūnus tuo labai džiaugėsi, aš šiek tiek pyktelėjau. Tiesiog buvo gaila lyderių komandos...
Vyrai mėgsta spėti varžybų rezultatus. Galite nujausti, kuo viskas baigsis?
Šiemet rezultatų nedaug atspėjau. Bet pastebėjau, kad Afrikos komandų lygis pagerėjęs. Po ketverių metų galbūt visai kitoks bus pasaulio futbolo čempionatas. Gal siurprizų bus daugiau.
Kurioms komandoms simpatizuojate?
Yra kelios - vokiečių, anglų, kuriems šįkart kažko pritrūko. Labai norėjau, kad ispanai patektų į ketvertuką. Maloniai nustebino prancūzai. Norėčiau, kad vokiečiai, pasaulio čempionato šeimininkai, taptų čempionais. Tas vokiečių muštras tikriausiai likęs nuo karo laikų. Dabar, kai karo nėra, kai nebeturi kariuomenės, vokiečiams liko tik futbolas. Čia jie save ir realizuoja - sustato futbolininkus kaip kareivius ir iškelia tikslą - laimėti. Jie ir lyderiauja, nes yra tvarkinga, karinga tauta.
O jums patinka moterys, žaidžiančios futbolą?
Aš net turėjau idėją Klaipėdos mieste įkurti moterų futbolo komandą. Deja, neatsirado kas paremtų.
Bet juk tai nesuderinami dalykai: švelni moteris ir karingasis futbolas?..
Kadais žurnale "Šluota" puikavosi karikatūra, vaizduojanti moterį, kurios krūtinė ir sėdmenys - kaip futbolo kamuoliai. Spiri, ir nesvarbu kur - į kamuolį ar į sėdmenis... Aštuntame dešimtmetyje moterų futbolas mūsų šalyje pasitraukė į pogrindį, todėl šiandien jis ir nepopuliarus tarp dailiosios lyties atstovių. Bet man gražu žiūrėti, kai žaidžia profesionalių komandos - vokietės, anglės, švedės...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą