Turite griežtą darbotvarkę, bet gal ir naktį pažadina mintys apie darbus?
Kiekvieną dieną - atskirą, tik yra nekintami rėmai - mišios. Tupykloje arba naktį ateina geriausios mintys; kitąkart tingi atsikelti užrašyti, rytą, žiūrėk, jau išgaravusios. Skautų stovykloje gerai mintys susidėlioja - kaip Mendelejevo lentelėje.
Maloniausia turbūt skautauti, sunkiausia - padrąsinti merdintį žmogų?
Būna, kad ligonis tavo akyse išeina. Skautauti nėra darbas, tai gyvenimo būdas. Sunkiausia su žmonėmis, kurie klausosi tavęs be jokios mimikos. Gerai, kai atsiliepia, kai matai reakciją - kad ir kokia ji būtų.
Ar pavyksta paveikti įvairios gyvenimo patirties turinčius žmones?
Visų negali mauti ant vieno kurpalio. Į bažnyčią kas giedoti, kas groti, kas į maldos grupelę eina, o kas -dirbti su vaikais. Visi šaunūs, kurie žino, ko nori.
Kunigas turėtų išmanyti daugelį gyvenimo sričių, kad jį priimtų kaip lygiavertį pokalbininką ir sielovadininką. Girdėjau, jūs net automobilizmu domitės.
Šventinau automobilius, bet ne dėl pomėgio, nors man nesvetima mechanika, fizika. Taisyti nemoku, tik "diagnozuoti" gedimus. Vienos aistros neturiu. Kiekvieną trečiadienį su kompanija žaidžiame krepšinį. Labai mėgstu jūrą, bet tik per audrą, tada užsimetu fotoaparatą ant peties. Mėgstu kalnų slidinėjimą, labai patinka filmai, knygos, bet visų nepažiūrėsi, neperskaitysi... Yra daugybė kitų veiklos sričių. Laukiu, kada mane iškels į kaimo parapiją.
Nes ten žmonės, atstūmę savo darbus, jaučia pareigą nueiti į bažnyčią? Ir bobutės atneš kiaušinių, ir gaspadinę turėsit?..
Mieste daugiau žmonių ateina, įvairiausių, bet gyvenimo bangavimas labai intensyvus. Kaime būtų laiko ramiau pamąstyti, paskaityti. Šiuo metu gaspadinės neturiu, kaime jos dar mažiau reikėtų. Valgio pačiam nėra būtinybės ruošti, kavinėje už aštuonis litus pavalgau. O sekmadienį visi parapijos kunigai kartu valgome kaip šeima. Ir anekdotus pasakojame, ir rimtus dalykus apsvarstome. Politika mažiausiai į mūsų diskusijas veliasi.
Bet gyvenimas nepakeliamas, žmonės nusivylę, pikti. Jei sakoma, jog valdžia - nuo Dievo, kaip paaiškintumėte, kodėl ji tokia ciniška, grobuoniška, korumpuota?
Kiekviena tauta verta savo valdžios. Atgimimo laikais žmogus sakė: aš geriau būsiu nevalgęs, bet laisvas, o dabar sako: geriau būsiu sotus, ir man nesvarbu, kam vergauti. Kokia yra mūsų pozicija, tokia ir valdžia. O ji prasideda nuo manęs: jeigu pats būsiu sąžiningas, doras, - ir kitus tuo užkrėsiu.
Anot vyskupo M. Sabučio, po 50-ies metų neliks projekto "Lietuva", nes mes nenorime gyventi savo žemėj.
Daug žmogus gali planuoti, bet kaip Dievas sutvarkys, - nieks nežino. Caro laikais irgi buvo toks planas, kad Lietuvos neturėtų būti, tuo metu irgi buvo labai didelė emigracija. Bet tauta išgyveno. Negaliu spręsti. Po šimto metų Lietuvos gali iš tikrųjų nelikti, bet tai priklausys nuo mūsų.
Iš kur tas nelaimėlių, nevisaverčių kompleksas? Vieni iš kitų tyčiojamės - net iš savo vaikų. Ar kelios kartos taip deformuotos iškreiptų sovietmečio vertybių?
Nereikia visko primesti sovietmečiui; aš labiau kaltinčiau liberalizmą. Kai žmogus galvoja: aš - pasaulio centras, mano norai yra viskas. Tai absurdas.
Tautodailininkai skobia rūpintojėlius, garbina akmenis, kalbasi su medžiais, atlieka tam tikras pagoniškas apeigas. Ką apie tai manote?
Netikiu, kad mes turime tikrą pagonybę. Šventasis Pranciškus kalbėjosi su saule, medžiais ir paukščiukais, bet tai nėra pagonybė. Mes dabar bandome sukurti naują religiją, neopagonybę, kurios nebėra - nei rašytinių šaltinių, nei kunigijos, nei tradicijų. Mes bandome atspėti, kaip prieš tūkstantmečius žmonės matė pasaulį, ir ignoruojame tą tvirtą krikščionišką pamatą, kurį turime.
Kai kurios pagoniškos tradicijos atėjo į krikščionybę. Margučiai, Kūčių burtai nėra nieko blogo, tik turime atskirti, kas yra forma, o kas - esmė. Religija - vienintelis prigimtinis įstatymas, galiojantis visuose žmonėse, ji moko daryti gera ir vengti pikto.
Mane papiktino vieno kunigo pasakymas televizijos laidoje apie santuoką: esą vyras, norintis vesti moterį "iš reikalo", turėtų labai gerai pagalvoti, ar tikrai nori su ja gyventi. O kaipgi vaikas?
Jis buvo teisus. Santuoka yra dviejų žmonių laisvas įsipareigojimas vienas kitą mylėti. Nėra kitos priežasties santuokos sakramentui. Netgi jau pradėtas vaikas nėra priežastis.
Vadinasi, vyras laisvas nuo atsakomybės šiuo atveju?..
Santuoką sudarai su žmogumi, kurį pažįsti. Paskui jau keičiasi abu - ir jeigu vienas kitą myli, jie taikosi vienas prie kito, laužo savo blogas savybes. Jeigu to nedarome - tai esame egoistai, išdavikai.
Kokie vaikystės patyrimai formavo jūsų pasaulėjautą?
Augau Telšiuose, privačiame name - iš upeliuko gaudėme rankomis žuvis, pievose žaidėme dviračiais "motobolą", karus... Buvo išties smagu. Net dviejuose kaimuose pas tetulytes vasaromis susirinkdavo pusbroliai, statėme bunkerius. Katytės nekliudžiau, bet žaisdamas Robinhudą lanko strėlėmis vištas medžiojau.
Pašaukimas prabudo anksti?
Nesu patarnavęs mišioms nė dienos. Galvojau būti medikas, bet dvyliktoj klasėj viskas persisuko, ir pasirinkau dvasinę mediciną, nes maniau, kad tai tikslingiau nei gydyti kūną. Panevėžio vyskupas Kauneckas, tuometinis Telšių katalikiškos mokyklos kapelionas, paliko labai stiprų įspūdį. Antras faktorius buvo pora vasarų, praleistų skautų stovyklose. Patyriau: kad žmogus būtų laimingas, neužtenka sveikatos, - reikia turėti dvasinės sveikatos ir tyros patirties.
Nejaugi nebuvote stipriai įsimylėjęs?
Aš įsimylėjau ne vieną - daug žmonių iš karto, ir jie man buvo lemtingi. Galbūt nesutikau tos, be kurios negalėčiau gyventi. Bet galiu pasakyti, jog devyniolika metų negaliu gyventi be skautų.
Šiuo metu kunigai tobulinasi, antai vienas Italijoje studijavo vokalą, kitas - krikščionybės kultūros istoriją. Kas yra jūsų "arkliukas"?
Aš po seminarijos baigimo praėjus penkeriems metams magistrantūros studijas baigiau Romoje, Lateranų universitete. Romoje yra trylika teologijos universitetų, Lateranų yra labiau popiežiškas, jame dėstoma bažnytinė ir civilinė teisė, yra Šeimos institutas, pastoracinė teologija, kurią esu baigęs. Man nesvetima ekonomika, politika ir tarpusavio santykiai, sociologija, komunikacija.
Jūs ne prieš duoti išmaldą žmogui ar manote, kad ji sutepa rankas?
Gerai pasvarstau. Skiriu vargšą nuo "pijokėlio". Jeigu žmogus manęs prašo maisto, - jo duosiu, bet neduosiu pinigų "bilietui". Labai dažnai duris varstantys žmonės pasakoja visokias istorijas: kaip juos apvogė, paleido iš kur nors... Esu ne sykį siūlęs susitikti stotyje ir vieną kartą bilietą tikrai nupirkau; žmogus padėkojo.
Ar esate kokį purvan puolusįjį ištraukęs už ausų?
Mano kaimynystėje gyveno smarkiai geriantis žmogus, o kai negerdavo, - ir knygas skaitydavo, ir kalbėdavomės apie viską. Kitą kartą mestelėjai frazę, - po metų atsigirsta, kad įstrigo žmogui į širdį. Kai atsirado žmogus, norintis pabandyti išspręsti geriančių ar lošėjų problemas, palaikiau jį, pats dalyvauju atviruose susitikimuose. Mūsų parapijos "Caritas" dirba su moterimis, kurios buvo parduotos. Vienas negali visko aprėpti.
Ar Jūs tolerantiškas?
Aš homofobas, nes nevirškinu "tolerancijos", kuri pati yra netolerantiška.
Kuo kalti žmonės, gimę homoseksualais? Tai tas pats, kas gimti su šešiais pirštais.
Aš priimu juos kaip ligonius ir kaip žmones, Dievo kūrinius. Bet jeigu ateitų su šešiais pirštais ir sakytų, kad mes - invalidai, o jis vienintelis - sveikas ir geras, - va tada jau netoleruočiau. Turime matyti, kas yra priimta, o kas įgyta ar įgimta liga, bet nelaikykite to gyvenimo norma. Ir tam narkomanui padedu, jeigu jis nori keistis, bet niekada nepadėsiu progresuoti jo bėdai.
Turite silpnybių?
Nebent darbo maniją. Ekspresyvumas taip pat mano bėda: galiu labai greit ir griežtai pasakyti, o tai atsisuka prieš mane patį.
Ar tikras tikėjimas, jeigu jis prabunda apstulbus nuo flamingų grožio ar klausantis dieviškos muzikos?
Tikėjimas yra pasitikėjimas tuo, kas tave sukūrė, ir kelių į jį daug: ir per grožį, ir per muziką, per žmogų, įvykius. Klausimas, kuo aš tikiu.
Kas jums įrodo Dievo buvimą?
Nereikia didelių sukrėtimų ir patirčių, tik įdėmiai apsižvalgyti. Visą valandą per rekolekcijas kalbėjomės apie kosmosą. Jeigu tu, matydamas dangų, nesuvoki, kad čia yra darna, tvarka, sistema, - esi avinas kvadratu. Kodėl miesto žmogus mažiau tiki Dievą ir dažniausiai pasitiki tik savimi? Todėl, kad kultūros židinių šviesos uždengia natūralų dangaus skliautą. Mes tik kultūriname savo dirvą, einame asfaltu ir nesuvokiame, kaip natūraliai gamtoje viskas dera: ir erkė, ir vilkas, ir krūmas. Miesto žmogus yra praradęs natūralumo jausmą, jis mato tik televizines žvaigždes. Parodykite man Klaipėdoje Paukščių Taką - aš jo nematau.
Mano planetėlė sukasi apie varganą žvaigždutę Saulę, kuri sudaro 99 procentus Saulės sistemos masės. Jeigu Saulės sistemą sumažintume dešimt milijardų kartų, tai arbūzo dydžio Saulė nuo aguonos grūdo dydžio Žemės būtų nutolusi penkiolika metrų, o Plutono planeta, taip pat aguonos dydžio, būtų už šešių šimtų metrų. Tai nesuvokęs Saulės sistemos mastelio ar aš suvokiu, kokia yra Andromedos galaktika, prie kurios mes artėjam ir kuri mus kada nors suvalgys? Ar mes suvokiame, kas yra šviesmetis? Tai žmogaus protui nesuvokiami dalykai. Bet mes suvokiame, kad viskas, kas mus supa, yra harmoninga. Jeigu vienas kitą suvalgo, - taip ir turi būti.
Gal jūs ir mirties nebijote?
Mirtis yra natūralus procesas. Aš negalėčiau pasakyti, kad po jos būsiu danguje, nes Dangus nėra vieta - kaip ir pragaras; tai būsena. Viskas čia ir dabar yra šalia mūsų. Mes ieškome gyvybės Marse - kodėl? Kodėl ieškome tokios gyvybės kaip ir mes, kodėl negali būti gyvybė tūkstančio laipsnių temperatūroje?
Kodėl Dievas negali būti varlė?
Nesumaterinkime, išeikime iš materijos rėmų. Manome, jog gyvename trimatėje sistemoje, bet ji galbūt yra daugiamatė, nes dar yra ir laikas. Trimatė sistema be laiko būtų mirusi. Mes sakome, jog išeiname į amžinybę - į kažkokią būseną, kažkokį gyvenimą, neįmanoma pasakyti - materialų, nes ten išnyksta laiko sąvoka. Mūsų protai neįsivaizduoja, kaip tai gali atsitikti.
Tai kokia gyvenimo prasmė?
Pasiekti tą laimę, kurios siekiame. Mes esame startavę laimės kelyje. Jūs kalbate suaugusio žmogaus sąvokomis: patenkinti kūną, turėti. Per kūną mes turime brandinti dvasią. Laimė nėra kūniškas dalykas, - jis vidinis. Aš galiu vilkėti skurdų drabužį ir būti laimingas, ir galiu turėti visa, ko širdis geidžia, bet jaustis bėdžiumi. Žinote, mes su vaikais kalbėjome apie tai, kas yra laimė. O vaikai labai nuoširdžiai sakė: "Aš laimingas, kai darau kitam gera." "Kai aš nusišypsau kitam, - ir man nusišypso."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą